Laikmenos, krepšiai, talpyklos, kaupyklos

„Šis krepšys pilnas pradžių be pabaigų, iniciacijų, praradimų, transformacijų ir interpretacijų, jame kur kas daugiau pokštų nei konfliktų, kur kas mažiau triumfo nei spąstų ar iliuzijų. Jis pilnas erdvėlaivių, kurie užstringa, misijų, kurios žlunga, žmonių, kurie nesupranta. Sakiau, kad sukurti įtraukiančią istoriją apie tai, kaip lukštenome laukines avižas, sunku, bet nesakiau, jog neįmanoma.“^[1]

Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti Aurelijos Maknytės paroda „Kanalai“ (kuratorės Agnė Narušytė ir Inesa Brašiškė) – kol kas vienintelis toks platus menininkės kūrybos pristatymas. Maknytės darbai, įsikūrę didžiojoje galerijos salėje, praveria jos stoglangius ir įsileidžia šviesą, norinčią iš lauko užklysti vidun ir pasišnekučiuoti su viduje mirksinčiomis lemputėmis, ekranais, žibintais ar tiesiog atspindžiais bei duženomis. Kartais jie užsisvajoję palieka pagrindinę didžiąją salę, užklysta į kitas galerijos erdves, kol galiausiai išeina į lauką ir išrieda ant bebrų jiems išgraužtų riedlenčių.

Nekeista, kad ekspozicijoje rastame plakate, kuris atlieka ne tik parodos, bet ir autorės kūrybos temų žemėlapio funkciją, viena iš išskirtų Maknytės kūrinių tematinių ašių – „Laikmenos“. Kuratorės čia jas apibrėžia kaip menininkės kūrybos laikmečiui būdingas „terpes, skirtas informacijai užrašyti, saugoti, atgaminti ir perduoti“: tai fotojuostos, VHS kasetės, diskeliai, DVD bei CD diskai, skaidrės. Ir tikrai didelė dalis parodoje pristatomos ir kelis dešimtmečius trunkančios Maknytės kūrybos labai tiesiogiai susijusi su šiais jau artefaktais virstančiais materialiais skaitmenybės elementais. Tačiau manau, kad beveik visos (ar bent parodoje aprėptos ir žiūrovui pasiekiamos) menininkės kūrybos kontekste žodžio „laikmena“ reikšmę galima suprasti gerokai plačiau, gal net žengiant už skaitmenybės ribų.

Maknytės kūriniuose kiekvienas fotoaparato objektyvu užfiksuotas vaizdas, kiekvienas kameros pagautas bei praslenkantis videoįrašo kadras, kiekvienas rastas ir vėliau meno kūriniu virtęs objektas tampa laikmena. Menininkė į jas lyg į krepšius krauna ir saugo iškylančias mintis, patyrimus, nuspėjamas reikšmes, akimirkas. Viską rinkdama, tų laikmenų neperkrauna, palieka vietos ir kažkam dar nesugalvotam, dar neatrastam, atsitiktinai iškylančiam ir neapibrėžiamam. Maknytė fiksuoja įvairias mažas istorijas, bet jos kūryba nėra tik dienoraštinė ar tik fiktyvi. Ji aprėpia kažką abstraktesnio, kažką paskatinančio įvairių reikšmių ieškoti įprastuose momentuose, jas kaupti ir paskui vėl pamesti, kad jas galėtų atrasti kas nors kitas.

Sunku kaip nors konkrečiai ir tvirtai apibrėžti Maknytės kūrybą. Menininkė neieško būdų perteikti konkrečius reiškinius, svarbias idėjas ar didvyriškas istorijas, suteikti atsakymus kokiems nors pačios ar kito už(si)duotiems klausimams. Atvirkščiai, Maknytė pasiklysta fragmentuose, laike, mirksniuose, pasakoja (o kartais tik užsimena), ilgai stebi, dalinasi. Neneigiu, kad dalyje savo darbų menininkė naudojasi konkretesniais ženklais, būdingais tam tikram laikmečiui, reiškiniui ar įvykiui (pavyzdžiui, „Tėvų kambaryje“ ar „Tėvo akte“ ji dalinasi labai asmeniškomis gyvenimo detalėmis). Tačiau Maknytė savo dėmesiu, skirtu akimirkoms, objektams, praeiviams, nepažįstamiesiems, sau pačiai, o kartais šviesos blyksniams, nenori perpasakoti aiškaus pasakojimo ar tiesiogiai dokumentuoti kokio nors įvykio. Greičiau dalindamasi savo radiniais (ar tai būtų fiziniai objektai, ar vaizdiniai, surinkti objektyvais, juostomis ir kitais įrenginiais) ji skatina sustoti ir pažadina žiūrovo... tokį beveik vaikišką smalsumą. Kyla noras pasirausti atminties talpyklose ir prisiminti kažką labai asmeniška, o gal niekad nepatirta, sukurti tam objektui vaidmenį ar net kelis jo variantus, sugalvoti tik užsimintų pasakojimų nuotrupų tęsinius. Norisi jos radiniams išgalvoti begales priešistorių ir galimų ateities alternatyvų, personifikuoti jos kūrinius, kadrus, talpinti į juos reikšmes. Maknytė nukelia į erdvę, kurioje kviečia įstrigti svarstant ir klajoti mintyse (anglų kalba būtų galima kalambūriškai nusikelti tarp wandering ir wondering).

Parodoje, kurioje tiek daug kaupimo, daikteliavimo, archyvavimo ir kolekcionavimo, jos architektūra iš pirmo žvilgsnio atrodo gana minimali, net per tvarkinga (architektė Beatričė Mockevičiūtė). Tačiau šis pirminis potyris gana apgaulingas. Šviesa užpildo visą pagrindinę salę, o erdvus kūrinių išdėstymas palieka vietos minčių ir laikmenų kilnojimams, kraustymams, nuklydimams ir apmąstymams.

Aurelijos Maknytės „Kanalai“ perteikia tą jausmą, kurį patirdavau vaikystėje. Būdama maža vis nesėkmingai bandydavau susitvarkyti savo kambarį. Išrausdavau visus daiktus ir daiktelius tam, kad juos tvarkingai sudėliočiau, bet tik sustodavau prie kiekvieno, bandydama prisiminti, iš kur ir kada jį gavau, iš naujo apžiūrėti, pastebėti kokią dar nematytą to objekto detalę, perskaityti ant jo atsiradusius užrašus ir ką tik pažintas raides sudėlioti į žodžius. Užuot sutvarkiusi, viską susisteminusi, atrasdavau ir kokį pamestą, užkritusį daiktą, bandydavau jį prakalbinti, perversdavau pamirštą knygą ar perskaitydavau mažus susilamdžiusius raštelius. Kaip ir tuomet, taip ir šioje parodoje skendau fragmentuose, kasdienėse miniatūrose, tik dabar jau suprantu, kad netvarkiau pačių objektų, o peržiūrinėjau juose besikuriančias laikmenas.

Paroda veikia iki spalio 18 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)