Susilieję pasauliai

Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) veikiančios Anastasios Sosonuvos parodos (kuratorė Virginija Januškevičiūtė) pavadinimas „Fandomas“ – lietuvių kalboje neįprastas ir žargoninis žodis. Bet anglakalbėje interneto erdvėje fandom matomas gan dažnai ir apibūdina gerbėjų (fanų) bendruomenę, kurios narius vienija (nebūtinai) fanatiškas susižavėjimas garsiu asmeniu ar asmenimis, grupe ar konkrečiais knygų, serialų, filmų fikciniais pasauliais ir veikėjais. Nors internetinė kultūra nebūtina fandomams egzistuoti (jų atitikmenų galima rasti ir prieš interneto atsiradimą, ryškiausias pavyzdys – bitlomanija), su internetu atsirado neišsenkančios galimybės priklausyti ne vienai tokiai bendruomenei, skaitmenybės užkaboriuose surasti nišinių temų apsėstų bendraminčių. Taip pat – kurti ir paskui dalintis alternatyviais pasakojimais (fanfiction’ais), naudojantis mėgstamais siužetais, kuriuose vis dėlto ko nors pritrūko: gal norėtųsi įrašyti save į pageidaujamą realybę ar sujungti tarpusavyje nesusijusias skirtingų fandomų dalis; dažniausiai veikėjai perkeliami į kitus pasaulius ar situacijas, kad pasakojimas pasibaigtų taip, kaip norima.

Fandomams artimomis strategijomis skirtingas dalis sujungia ir Sosunova: „pasidaryk pats“ estetiką, „Senukų“ prekybos tinkle paslėptą dvasingumą ir pseudoreliginį jo įkūrėjo mokymą (nuo jo Sosunova atsispyrė ir savo parodoje „DIY“ 2023 m. „Editorial“ projektų erdvėje), tikėjimo (ir religijos) ritualus, hierarchijas, sugedusią reprodukavimo techniką ir internetinės kultūros pėdsakus. Atkartodama fikcinių pasaulių suliejimą (angl. crossover, į tai nurodo ir parodoje rodomo videofilmo „Xover“ pavadinimas) ir gretindama šiuos elementus iš gana skirtingų sričių, Sosunova kuria visiškai naują ir itin talpų pasakojimą (o gal klausimą ar jų virtinę).

Videofilme „Xover“ (2025) kadrai iš menininkės dokumentuojamos kelionės su draugais po prekybos centrus ir Harmonijos parką, kuriame esančios vilos pavadintos su ramybe ir sielos pilnatve susijusiais vardais, susimaišo su menininkės po visą erdvę pasklindančiu šnabždesiu, minėtų vilų ir parko simuliuotais vaizdas (juos filmui sukūrė tose vietose nebuvęs Jurgis Lietunovas). Taip pat filme matomi krikščionių ortodoksų naujametiniai ritualai ir vis nesibaigiantys naujametiniai fejerverkai. Kompiliuodama šiuos fragmentus, menininkė, atrodo, nebando jų akivaizdžiai lyginti, greičiau ieško klausimų apie kintančius tikėjimo įpročius, apie gal ne visada pavykstančius bandymus sukurti savus ritualus ar nuo jų atsitraukti. Tuo Sosunovos kūryba ir įtraukia – niekas akivaizdžiai nepasakoma, slepiami bei iš lėto atskleidžiami ir labai asmeniniai, ir visiems gerai pažįstami kontekstai verčia mus pačius kompiliuoti naujus vaizdinius, klausimus, mintis, interpretacijas.

Visoje ŠMC šiaurinėje salėje išdėstytos skulptūros ir konteineriai su pasenusiomis stebėjimo kameromis, sugedusiais belaidžio ryšio modemais, spausdintuvais, apdaužytais televizorių ekranais, o kartais atsitiktiniai objektai slepia ir Sosunovos grafikos kūrinius. Tokie nebeveiksnūs reprodukavimo aparatai ir jų talpyklos tampa tam tikrais rėmais grafikos klišėms, kurios kuriamos ir eksponuojamos ne kaip įrankis, o kaip galutinis meno kūrinys. Šie kūriniai tampa ne reprodukuojamo vaizdo štampu, o jo vienetine versija. Jie slepiami už konteinerių grotelių, talpinami automobilių metalo lauže, virtusiame švento vandens baseinėliu, įkurdinami sugedusiuose spausdintuvuose, ant nebeveikiančio šaldiklio sienų ar ant medžio lako skardinių. Ten slepiasi, o kartais ir labai aiškiai iškyla prieš akis, įvairūs jūrų monstrai, šventuosius gelbėjantys banginiai, kosminiai kūnai, tos pačios stebėjimo kameros ir ankanti šuns akis, susikibti kviečiančių delnų atspaudai, straipsniai apie nenusisekusius destrukcijos verslus, klaidingų teorijų simboliai ir internete iš susiliejančių pasakojimų gimstančios būtybės. Vienaip ar kitaip simbolizuojančios ir labai senus, ir visiškai naujai gimstančius simbolius, skatinančius tikėjimą ar jo permąstymą.

Sunku nelyginti Sosunovos kūrinių ŠMC su šalia esančia tik plastikinėmis užuolaidomis perskirta Augusto Serapino paroda „Kūno kultūra“. Abi parodos – pirmos personalinės Lietuvių menininkų parodos naujai atsidariusiame ŠMC. Abiejų menininkų vardai garsiai aidintys (ir aidėsiantys) Lietuvoje, dažnai ir už jos ribų. O ir abiejose permatomos užuolaidos pusėse, atrodo, gvildenamos temos kalba apie tam tikrą pasiaukojimą, alternatyvią religiją (ar jos pakaitalą) primenančius pasikartojančius veiksmus, tam tikra prasme ir apie disciplinuotumą – ar tai būtų kasdienėmis fizinėmis pastangomis tobulinami kūnai ir jų įgūdžiai, ar laiko ir energijos reikalaujantis atsidavimas būti bendruomenės dalimi. Abu veiksmai reikalauja dažno įsitraukimo. Ir nors parodos, regis, turi sąsajų, ta užuolaida atskiria labai skirtingus pasaulius. Serapinas naiviai pasineria (ir neatrodo, kad kritikuoja) į perdėtą vartojimą, kūno ir įgūdžių suprekinimą, nenustojantį bei pergrūstą visa ko srautą ir iš to kuria pramogą, o Sosunova sukuria pabėgimą nuo to. O gal suranda slėptuvę, kai jau viskas, kas gražu, tobula ir perdėtai tobulinama, bus sugriuvę ar sugriauta.

Lyg nebenaudojamame destrukcijos parke (rageroom’e) ar jo liekanų saugykloje slepiami persiklojantys siužetai, pasakojimai, jų fragmentai kelia tam tikrą viltį (o gal tik aš jos visur čia ieškau?). Net ir viskam sugriuvus sugebėsime iš viso to metalo laužo, visų lyg ir nebetinkamų naudoti liekanų vėl susikurti kažką, kuo tikėtume. Tam tikrą šiuolaikinę (ir tikriausiai trumpalaikę, bet vis atsinaujinančią) mitologiją, jungiančią iš pažiūros nesuderinamas dalis, ir prieglobstį, gal ir kiek apdaužytą, mūsų pačioms nuoširdžiausioms (nors kartais absurdiškoms), išsigelbėjimą teikiančioms mintims.

Paroda veikia iki gegužės 11 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)