Apie darbą, nuovargį ir viltį

Parodos „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“ (kuratorė Vaida Stepanovaitė) anotacijoje viskas prasideda nuo Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose Kaune esančios Petro Kalpoko freskos bei joje matomų raumeningų bemarškinių vyrų, trise keliančių didžiulį dantratį, tačiau pirmiausia pradedu galvoti ne apie galingus darbininkus, bet apie sėdimas vietas parodose ir nuovargį. Ir ne tik todėl, kad tądien pati ieškojau bent menkos viltingos oazės, galinčios nuo jo išgelbėti.

Mano mintis ton pusėn nukreipia ir „Editorial“ erdvės viduryje lyg kviečiantis prisėsti iš čiužinio susuktas baldas, ir aiškios tekstinės nuorodos į nuovargį parodos pavadinime. Prisimenu ir begales parodų, kurių kuratoriai nepagalvojo apie krėslus, kėdes ar suoliukus prie bent keliolika minučių trunkančių videodarbų. Bet pavargsta ne tik parodų lankytojos, nerandančios vietos atsisėsti po kelionės ne pačiu patogiausiu senamiesčio grindiniu ar pievomis, nedrįstančios atsiremti į palangių kraštus ar nors trumpam prisėsti ant baldais apsimetančių meno kūrinių (o gal meno kūriniais apsimetančių baldų?). Pavargsta ir po vieną dirbantys mažų galerijų darbuotojai, vis nerandantys laiko bent šiokį tokį atokvėpį suteikiančioms pertraukėlėms, ir didesnių meno centrų salių prižiūrėtojos, negalinčios prisėsti ant iš parodinių erdvių kampų išneštų kėdžių, neva griaunančių parodos estetinį ritmą, pavargsta ir menininkės, instaliuojančios savo darbus paskutinę minutę bei dirbančios kitus nematomus darbus, (ne)tiesiogiai prisidedančius prie jų kūrybinio proceso (ar tiesiog jį finansuojančius)... Šias netyčia nugirstas, matytas, perpasakotas, išgyventas ar įsivaizduojamas nuovargio situacijas meno institucijose būtų galima vardinti labai ilgai – sunku negalvoti apie dažnai neapibrėžtą menininko (o ir apskritai kultūros darbuotojo) darbą, pirmiausia negalvojant apie aplink tvyrantį fizinį ir emocinį nuovargį.

Po apmąstymų apie parodos centre esantį baldą sugrįžtu prie minėtos Petro Kalpoko freskos ir apie ją tyrimą parodai atlikusios Agnės Bagdžiūnaitės teksto. Kalpoko freskos „Darbas“ (1938 m.) parodoje, aišku, nematome – jos nespalvota nuotrauka išspausdinta ant vieno iš paprastai į krūvelę susegtų puslapių su informacija apie parodą ir menininkus. Bet tokios vizualios nuorodos apie ją ir užtenka: gilinamasi ne į Kalpoko kūrybai neįprastą ir nuo simbolizmo nuotaikos nutolusį darbą ir gamybą aukštinantį siužetą, bet į patį kūrinio sukūrimo kontekstą – tai užsakomasis darbas, leidžiantis pragyventi, susikurti namus ir finansuoti tą kūrybos dalį, kuri menininko širdžiai artimesnė, tačiau kur kas mažiau paklausi ar pelninga. Ant netoliese pastatyto Bagdžiūnaitės staliuko („Stiklas, metalas“, 2025) atsirandantys žmonių vardai ir meno institucijų pavadinimai pratęsia šiuos kontekstus: Kauno meno mokykla – Kalpoko darbovietė, Valstybės teatras – ten jis apipavidalino kelis spektaklius, Vytauto Didžiojo karo muziejus – Kalpoko paveikslo pirkėjas, Mykolas Songaila ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis – architektai, kurie savo projektuotuose valstybei svarbiuose pastatuose užsakė jo freskas... Šis trijų metalinių strypų laikomas stiklinis stalviršis tampa ne tik simboliniu Kalpoko išgyvenimo žemėlapiu, bet ir labai aiškia metafora, liudijančia apie tuos, kurie padėdavo „atnešti“ maistą ant menininko stalo.

Ir nors, kaip minėta, Kalpoko „Darbo“ parodoje nėra, čia atsiranda rumunų menininko Șerbano Savu šios freskos interpretacija. Savu paveiksle nutolstama nuo nuovargio pilnos realybės, kur vienu metu žongliruojama gal net kelių užsakymų apkrova. Rumunų menininkas (įsi)vaizduoja Kalpoko freskos sukūrimo procesą, bet čia niekam riešo dar nepradėjo mausti, alkūnė nedilgčioja, dešinysis plautis nešvokščia, o stuburas dar nesukrypo į kuprą – keliese kuriantys menininkai stoviniuoja prie freskos, remiasi į pastolius, turi laiko apmąstymams ar tiesiog grožisi atliekamu darbu, džiaugiasi lengvai prieinamu poilsiu. Praėjusių metų Venecijos bienalėje Rumuniją reprezentavusiam menininkui tokia kiek ironiška darbo proceso interpretacija įprasta. Jis vaizduoja darbo vietoje besiilsinčius asmenis: prie paveikslų snaudžiančius parodų prižiūrėtojus, aikštelėje stoviniuojančius statybininkus. O šios parodos kontekste tokia darbo interpretacija perteikia ir tam tikrą persidirbusių, bet pakankamai dirbančiais vis dar nelaikomų menininkų viltį atrasti poilsio minutėlių – įprastai nerandamų ne tik dėl visų sunkiai suvaldomo laiko, bet ir dėl sisteminių problemų, su kuriomis vis tenka kovoti.

Dar vienas parodos darbas paveikia erdvę beveik taip pat stipriai kaip viduryje esanti sėdimoji vieta – Irena Haiduk sukuria tekstilinę pertvarą, padalinančią ir taip ne pernelyg didelę galerijos patalpą į dvi dalis: galerinę ir darbo. Pirmoji skirta kūriniams stebėti, menui eksponuoti, antroji – stebėti lankytojams. Pertvara sudrumsčia šią įprastą tvarką: nors joje ir yra iškirptos kelios angelės, ji parodos prižiūrėtojai trukdo atlikti savo darbą – uždengia priežiūros reikalaujančius lankytojus. Taip pat ji atkreipia dėmesį į įprastai erdvę stebinčią ir sergėjančią, o gal jau pavargti spėjusią, kelias veiklas derinančią ir ką nors kuriančią darbuotoją. Pro vieną angelę pertvaroje matome vieną iš dviejų Haiduk nusipirktų ir nefotografuojamų, tad tik atmintyje išliekančių skaidrių su veikėjais iš filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“, 1982): kai parodos prižiūrėtoja Anna dirba – Roy taip pat dirba, kai Anna ilsisi, išeina į pertrauką – Zhora ilsisi. Kadangi parodos prižiūrėtoja lankytojams atėjus dažniausiai nesiilsi, lankytojai su poilsiu asocijuojamo vaizdo ir nemato – pavargę nuo nepertraukiamo Roy (ir Annos) darbo, gali tokį veiksmą kaip poilsį tik įsivaizduoti.

Apie darbą ir nuovargį galvojau ir kitoje šiuo metu Vilniuje veikiančioje parodoje – „Kol viltis mus išskirs“ (kuratorė Ieva Gražytė) galerijoje „Atletika“, tad negaliu neužsiminti ir apie ją, nors tai ir nebuvo pagrindinė šios parodos tema. Gal tam įtakos turėjo tai, kad abi šias parodas lankiau vieną po kitos, o gal taip mano mintys susidėliojo, nes viltį Gražytė anotacijoje apibūdino kaip stojišką, nuolatinę ir aktyvią (tad, manau, ir jėgų bei nuovargio reikalaujančią) būseną. Gal taip mano mintis pratęsė ir parodą pradedantis Jurgos Juodytės videoperformansas „Nuotaka“ (2011), kuriame menininkė bažnyčioje suvynioja centrinės navos kilimą ir vilkimos baltos nuotakos suknelės sijonu, šliaužiodama ant kelių, pradeda plauti bažnyčios grindis. Performanse išryškėja pasiaukojimo, nuolankumo ir su tradicine santuoka susijusio nematomo moteriško darbo motyvai. Įžiūrėjau pasakomis, įkvepiančiomis ir šiurpą keliančiomis, bei religiniais motyvais (juos pastebėjo Monika Valatkaitė tekste apie parodą, publikuotame „artnews.lt“) apipintoje parodoje bent porą darbą apmąstančių motyvų. Nuo vilties ir sekamų pasakojimų jie nutolę ne taip stipriai.

Du kūriniai parodoje labai akivaizdžiai paskatino vėl sugrįžti prie menininko darbo kompleksiškumo. Kaip išlaikyti finansinį pastovumą, bet ir neapleisti kūrybinės laisvės? Kaip nepervargti, bandant suspėti tai padaryti? Kaip sukurti tai, kas atrodo neįmanoma, nes tik tuomet bus proga pailsėti? Gražytės kuruotoje parodoje eksponuojami Lauros Stasiulytės ir Dariaus Žiūros kūriniai man ir susijungė per šią minties giją. Stasiulytė sukuria neįmanomos puokštės, minimos Hanso Kristiano Anderseno pasakoje, vaizdą – niekuomet vienu metu nežydintys augalai atsiranda vienoje vietoje vienu metu gyvai ir vizualiai juos sintetinant. O Žiūra, iš fontanų surinkęs įvairias monetas, kartu su jomis į fontaną kritusius norus ir viltis, sulydė jas į vieną objektą, ignoruodamas meistrų nuogąstavimus apie technines ir fizikines tokio proceso kliūtis.

Abi parodos man vienokiais ar kitokiais būdais kalbasi viena su kita. O gal aš jas viltingai tik priverčiu kalbėtis? „Editorial“ erdvėje nuovargis, darbas bei viltis pagaliau pailsėti balansuoja tarpusavyje, o „Atletikoje“ viltis lyg įdarbinama įveikti neįmanomus, beveik mitiškai skambančius ir įprastai nuo kojų nuvarančius darbus. Kaip ir kasdienes bei nematomas, ir mitais apipintas menininko darbo puses išgyventi be nuovargio?

Paroda „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“ veikia iki spalio 31 d.

Projektų erdvė „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius)

Paroda „Kol viltis mus išskirs“ veikia iki spalio 11 d.

Galerija „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius)

Projektą „Pasivaikščiojimai po Vilniaus parodas“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė