Žiedais ir ryškiomis spalvomis apkaišytas pasaulio absurdas

Indų menininkės Arpitos Singh (g. 1937) kūryba man tapo netikėtu praeitų metų atradimu, kai jos drobes išvydau grupinėje Barbikano parodoje „The Imaginary Institution of India“. Singh tapyba išsiskyrė gana iliustratyviu stiliumi ir netikėtomis kompozicijomis, vienoje plokštumoje komponuojant iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių daiktų, veidų ir Šagalo skraiduolius primenančių figūrų koliažus su į banginio ir paukščio hibridą panėšėjančiais storais lėktuvais. Menininkės tapyba privilioja ryškiomis, gyvybingomis spalvomis, žaismingais scenarijais ir sapniškais, mitologijos vingius menančiais naratyvais.

Nors jau daugelį metų Singh darbai plačiai eksponuojami visame pasaulyje, „Serpentine“ galerija pirmą kartą surengė menininkės personalinę parodą už Indijos ribų. Joje, it lobių skrynelėje, vienas brangakmenis spindi ryškiau už kitą, o sudėjus visus drauge sunku nuo jų atitraukti akis, norisi pasilikti, išbūti, stebėti ir bent trumpam apsigyventi rausvos ir mėlynos atspalviuose skendinčiose drobėse. „Kas jums atrodo sapniškas, išgalvotas pasaulis, man yra realybė“, – sako pati menininkė.

Jos tapybos darbai – tai asmeninės istorijos puslapiai, fiksuojantys politinius ir socialinius vingius tarp pasaulio ir Indijos bei kvestionuojantys moters padėtį visuomenėje, šias sudėtingas temas įvelkant į siurrealistinį folkloro kostiumą. Šešis Singh kūrybos dešimtmečius švenčianti paroda neatsitiktinai pavadinta „Remembering“ – atmintis ir laikas yra menininkės kūrybos pagrindas. Įdomu, kad per ilgą Singh kūrybos karjerą, nors tapybos braižas bei temos keitėsi, visus kūrinius glaudžiai sieja bendro naratyvo gijos. Tarsi drobės būtų išaustos viena iš kitos, sujungtos nematomais siūlais. Tarsi jos tapyba, piešiniai, raižiniai ir akvarelės būtų teberašomo romano puslapiai. Šis jausmas iš dalies kyla dėl darbuose dažnai pasikartojančių tų pačių daiktų, simbolių, figūrų, veidų naudojimo, kuris kažkuo primena Šarūno Saukos drobėse ištapytus pasakojimus.

Singh, artimai dirbusi su kuratorėmis Tamsin Hong ir Liz Stumpf, sąmoningai pasirinko darbus eksponuoti be kontekstinių ar interpretacinių anotacijų. Menininkė į savo pasaulį kviečia įžengti be išankstinių, menotyrininkų apibrėžtų rėmų ir leistis į kelionę per asmeninės interpretacijos prizmę. Man paroda virsta žaidimu, reikšmių dėlione, kurioje kiekvienas sudeda vis kitokį vaizdą. Rebusu, kurio tikslas – nebūtinai surasti teisingą sprendimą (galbūt tokio net nėra), bet keliauti, nerti gylin ir pasimesti tarp kiek chaotiškų vis išnyrančių mašinų, tigrų, kardų, lotoso žiedų, vėžlių, rožių, gulbių, mango vaisių ir pistoletų.

Kūrybą pradėjusi nuo siurrealių siužetų, šešerius metus atsidėjusi išskirtinai abstrakcijų tapybai, galiausiai Singh apsistojo ties iliustratyvia, figūratyvine tapyba. Bėgant metams jos potėpiai tirštėjo, ekspresyvėjo, kompozicijos tankėjo ir drobėse nugulė vis drąsesni siužetai. Dažnai pirmame plane atsiranda karo, konfliktų, smurto, nelygybės temos. Darbai „My Lollipop City: Gemini Rising“ (2005) ir „Whatever is Here...“ (2006) atrodo kaip stilizuoti vaikiškos knygos žemėlapiai, tačiau įsižiūrėkite į detales, ir kūną persmelks nusivylimo bei nuovargio, karo bei skurdo nuotaika.

Šias temas Singh geba užčiuopti bene poetiškai, įvilkdama į pastelines pavasario spalvas ir vis dėlto nesumenkindama jų svarbos ir problemiškumo. Jos fiksuojami siužetai taiklūs, o subtilūs komentarai – kvietimas į smurtą atsakyti ne smurtu, bet diskusija. „Menas yra paralelinis gyvenimas. Dirbtinai sukurtas gyvenimas“, – pokalbyje su Hansu Ulrichu Obristu sako dailininkė.

Jautrias temas sušvelnina ir į kiekvieną darbą labai organiškai įpinami Indijos folkloro elementai. Darbe „Devi Pistol Wali“ (1990) vaizduojama jauna moteris – deivė su penkiomis rankomis. Vienoje jų vazonas su gėlėmis, kitoje mango vaisius, dvi naudojamos galvai užsidengti sariu, o penktoji nutaikiusi ginklą į ore pakibusią vyrišką figūrą su kardu ir skydu – kur kas mažesnę už centre įkomponuotą deivę, beje, stovinčią ant susirangiusio vyro kūno, kuris nuolankiai tarnauja jai kaip pjedestalas. Kūrinyje „Perhaps My Mother“ (2002) rūstaus motinos žvilgsnio ir grėsmingų dviejų vyrų grūmojimo įtampą sušvelnina tik rožių girliandos rėmas ir vandenyno žydrynę primenantis fonas.

Vėlyvoji tapyba virsta schemomis, užkoduotomis žinutėmis, drobėse vis dažniau atsiranda sakinių, pavienių žodžių, skaičių ar raidžių. Darbai „Homeward“ (2020) ir „You Will Or You Will Not“ (2022) iš pirmo žvilgsnio regisi kaip Singh sugrįžimas prie abstrakcijų. Vietoj anksčiau mėlyname fone matytų objektų drobės užpildomos tekstu, kuris iš tolo sukuria ritmingą, beveik dekoratyvų raštą. Boat boat boat boat kartojama vienoje, you will or you will not vis primenama kitoje.

Arpita Singh drobėse meistriškai sutalpina pasaulio absurdą, nepamiršdama žaismingai jo apkaišyti ryškiomis spalvomis ir žiedais. Jos kūryba turi magnetinį poveikį, į parodą norisi sugrįžti, o tapybos detalių ir reikšmių tiek daug, kad kiekvienąkart apsilankius drobės suspindi naujai.

Paroda veikia iki liepos 27 d.

„Serpentine“ šiaurinė galerija Londone (W Carriage Dr, Londonas W2 2AR)