Aktualumo neprarandanti kūryba

Po apsilankymo „Serpentine“ galerijoje, kur eksponuojama Barbaros Kruger (g. 1945) paroda „Galvoju apie tave, tai yra save, tai yra tave“, mano draugas man sako: „...bet juk čia ne menas, tai greičiau antropologinis ar socialinis tyrimas.“

Nusišypsau, man patinka girdėti, menas tai ar ne menas klausimus, rodos, tokius pat egzistencinius kaip Hamleto būti ar nebūti. Klausimu kas yra menas? galima parašyti ne vieną tomą, o šiuos pildyti ir taisyti tektų mažų mažiausiai kasmet. Meno sąvoka jau seniai sugriovė ją ribojančias sienas, atsivėrė ir iš kažkada buvusio ežero išsiplėtė į jūrą, šiandien ta jūra išsiliejusi it vandenynas, o Barbara Kruger, nors niekuomet taip ir nebaigė meno studijų, yra viena žinomiausių šiuo metu kuriančių moterų menininkių.

Tiesa, Kruger kūryba išsiskiria, ir tikrai nesuklystume jos darbus pavadindami tyrimais. Jos kūriniuose viskas prasideda nuo Žodžio. Šie, dėliojami į trumpus sakinius, virsta skanduotėmis, šūkiais, vilnijantys į sakinius tampa interpretacijų, tyrimų objektais. Žodis Kruger kūryboje visuomet buvo pagrindinis veikėjas, visa ko pradžia, kulminacija ir pabaiga. Nuo tyrimų akademiškumo šiuos atskiria pateikimas, o Kruger išties išmano, kaip patraukti žiūrovų dėmesį, net ir eksponuojant eilių eiles teksto.

Juoda, balta ir raudona – trys dominuojančios spalvos. Paryškinti žodžiai užrašomi raudonuose kvadratuose, kurių fone išnyra nespalvotos fotografijos, – tai klasikinis Kruger stilius, jau metų metus nekeičiant nei šrifto, nei spalvų. Tokia aiški stiliaus kryptis ir jos išlaikymas – menininkės ilgametės karjeros medijų pasaulyje pasekmė. Vaizdai, šiuo atveju fotografijos, jos kūryboje visuomet veikė kaip antraeilė, tekstą papildanti priemonė, bet itin dažnai teksto, žodžių kompozicijos dėliojamos ir be jokių papildomų vizualų. Dar ankstyvame 9-ajame dešimtmetyje suformuoto stiliaus Kruger šventai įsikibusi lig šiol, ir nieko keista – šis paprastas pateikimas ir metų metais nekintanti estetika itin paveiki ir puikiai atpažįstama. Metams bėgant kito tik Kruger naudojamos medijos – technologijų kaita į menininkės repertuarą įtraukė video- bei audiodarbus.

„Serpentine“ pietinės galerijos salėse nusėda viskas – ir žymieji Kruger koliažai, ir videodarbai, ir audioinstaliacijos. Vos įėjus į pastatą, dar net neįžengus pro galerijos duris, kažkur iš palubių sveikinasi dainingas balsų choras hello, hello, Hello. O tualetuose iš paslėptos kolonėlės, tad visiškai netikėtai ir kiek kraupiai, man tebeatliekant gamtinius reikalus, atsklinda perdėtai mandagus moters balsas Take care... Beveik garsiai padėkoju. Daugiau audioinstaliacijų atsiranda pačiose parodos salėse, bet čia jos ne taip stebina, netrikdo, regis, yra leidžiamos kur kas dažniau, tad galiausiai tampa vien tik foniniu bruzdesiu.

I shop therefore I am (perku, vadinasi, esu), skelbia didžiulis, plakatą primenantis, nors ekrane rodomas darbas. Anonimiškų pirštų laikomas užrašas po kelių akimirkų sugriūva, bet tuoj pat, it dėlionė, vėl surenkamas. Tik raudoname blokelyje buvęs tekstas, lyg besisukantis lošimo namų aparatas, ima keistis: I shop therefore I hoard -> I need therefore I shop -> I love therefore I need -> I am therefore I hate -> I die therefore I was (perku, todėl kaupiu -> reikia, todėl perku -> myliu, todėl reikia -> esu, todėl nekenčiu -> mirštu, todėl buvau), kol vėl atsiverčia ir sustingsta originalusis I shop therefore I am. Parodoje tokių ekranų keletas, visų jų vaizdiniai vis griūva, tuomet vėl keliasi, vėl ieško savo esmės ir visuomet sustingsta ir kuriam laikui užsikonservuoja ties tomis pačiomis pirminėmis, „teisingomis“ frazėmis.

Teksto kaita, it koks žaidimas ar greičiau pratimas, Kruger kūryboje atsiranda dažnai. Iš pirmo žvilgsnio, regis, nekaltai kaitaliodama žodžius ir tyrinėdama esmės pokyčius menininkė atkreipia dėmesį į kalbos konstruktus bei jų galią. Tai prasidėjo kaip Kruger sugrįžimas prie kūrinių, šiuos atšviežinant naujoms parodoms, o joms dažnėjant – vis dažniau tapdavo ir esminiu kūrinių komponentu. Kaip antai darbe „Pledge, Will, Vow“ (1988 / 2020). Paimdama tris, ne tik Amerikoje, bet apskritai anglakalbėje visuomenėje atpažįstamus tekstus, Kruger iš naujo juos interpretuoja. Ekrane žodžiai rašomi vienas po kito, prie kai kurių sustojama ilgiau, jie vis keičiasi, kol surandamas tenkinantis variantas. Kai kurie šių kaitalų prajuokina, kai kurie nuliūdina, kiti verčia susimąstyti. Galiausiai tekstas užrašomas be jokių pakeitimų, pakinta tik mūsų matymas. Menininkė atveria duris naujai praktikai, kviečia tiek kasdienybėje, tiek įsisenėjusiuose įsitikinimuose konstruoti naujas reikšmes, permąstyti tariamų žodžių reikšmes ir jų galią.

Kruger akylai stebi socialinę, politinę, kultūrinę situaciją ir į savo darbus sudeda viską, ką randa užkoduota tarp eilučių, kas per grubu, kad būtų tiesiogiai pasakyta, kas lieka nutylėta. Jos kūryba piešia neįtikėtinai tikslų šiandienos pasaulio vaizdą. Kapitalizmo triumfas, abortai, socialinė nelygybė, amerikietiškosios svajonės burbulai, neveikli demokratija – visa tai ir dar daugiau nugula jos kūriniuose. Dėl dažnai befiltrės ir tiesmukos kritikos permąstant bei pašiepiant kultūrinius konstruktus ir stereotipus Kruger yra pelniusi provokatorės etiketę.

OUR PEOPLE ARE BETTER THAN YOUR PEOPLE. MORE INTELLIGENT, MORE POWERFUL, MORE BEAUTIFUL, AND CLEANER. WE ARE GOOD AND YOU ARE EVIL. GOD IS ON OUR SIDE. OUR SHIT DOESNʼT STINK AND WE INVENTED EVERYTHING. (Mūsų žmonės geresni nei jūsiškiai. Protingesni, galingesni, gražesni ir švaresni. Mes esame gėris, o jūs blogis. Dievas mūsų pusėje. Mūsų šūdai nesmirda ir mes išradome viską.)

Taip skelbia per visą sieną didžiulėmis spausdintinėmis raidėmis išrašytas tekstas nuo intensyvumo bene spinduliuojančiame raudonyje. Vis dėlto Kruger nebūtinai siekia provokuoti, greičiau – kelti problemas, jas nagrinėti, atsibusti. Menininkė kviečia nepasitikėti viskuo, kas sakoma, kritiškai mąstyti. Those who make you believe absurdities can make you commit atrocities (tie, kurie priverčia jus patikėti absurdais, gali priversti jus daryti žiaurius nusikaltimus), – švysteli ekrane.

Viena iš salių skirta Kruger instaliacijai, kurioje tekstas, it koks virusas, aplimpa ne tik sienas, bet nusėda ir ant grindų bei lubų. Centrinėje, didžiausioje sienoje ovali lupa išryškina kelis tarytum svarbiausius sakinius. Lankytojai kambaryje išsirikiavę palei langą, ketvirtąją sieną, stebi kambarį tarsi teatro scenografiją. Niekas nedrįsta per giliai įžengti, užminti žodžių / meno. Pats kambarys nedidukas, tad pro duris įkišus nosį nesunku viską išskaityti. Ši menininkės instaliacija, apkeliavusi ne vieną galeriją, visuomet darė įspūdį masyvumu, galima sakyti, kiek klaustrofobiška žodžių apsupties ataka. Nors „Serpentine“ galerijoje šio įspūdžio atkurti nepavyksta, tekstu perduodama Kruger žinutė žiūrovą vis dar pasiekia. Įstabiausiai instaliacija atrodo iš lauko, pro įstiklintą sieną, kurios centre didžiulės, paryškintos, rėkiančios raidės YOU kreipiasi į kiekvieną praeinantįjį.

Tik po apsilankymo suprantu, kad salėse nemačiau nė vienos etiketės: jokių kūrinių pavadinimų, technikų ar sukūrimo metų. Viskas, ką žiūrovui reikia žinoti, aiškiai ir tiesiai užkoduota darbuose. Jei ne pasiimtas lankstinukas, tarp kurio lapų randu daugiau informacijos, niekuomet nebūčiau pamaniusi, kad nė vienas iš darbų nėra sukurtas šiai parodai ar bent jau per pastaruosius trejus metus. Juose nagrinėjamos problemos – tokios pat aktualios. Išrašyta Georgeʼo Orwello citata If You Want a Picture of the Future, Imagine a Boot Stamping on a Human Face – for Ever (jei nori ateities paveikslo, įsivaizduok, kaip aulinis batas trypia žmogaus veidą – amžinai) iš knygos „1984“ vis dar puikiai iliustruoja ateities viziją šiandienos įvykių kontekste. Nesibaigianti abortų tema parodoje atsiranda keliose vietose, ir visai nenuostabu: ne vienoje šalyje su viena valdžia laisvę išsikovojusios moterys su kita ją praranda. 2020 m. sukurtame videodarbe ne kartą kritiškai ir pašiepiamai įkomponuojamas Trumpo veidas ir balsas, tarsi Kruger šį darbą būtų rengusi artėjantiems rinkimams. Svarstau, ar čia istorija kartojasi, ar čia mūsų neveiksnumas, o gal pasyvumas, kad šių darbų (dalis, beje, sukurti 10-ajame dešimtmetyje) aktualumas ne tik neblėsta, bet ir plečiasi dar sparčiau nei bet kada anksčiau.

Kruger kūryba neįtikėtinai paveiki. Po parodos dar ilgai galvoju, kas turi daugiau galios – žodžiai ar vaizdai. Gal jų lyginti ir nederėtų, o galia šiuo atveju itin glaudžiai susijusi su atmintimi, ir aš bandau prisiminti visus mane labiausiai sužavėjusius vaizdus, visus labiausiai palietusius tekstus. Natūralu, jog atmintyje atkurtas vaizdas, kad ir koks pažįstamas, niekuomet iki galo neatitiks originalo. Su žodžiais, kita vertus, niekuomet neapsigausi, jie nekinta. Mūsų pačių perskaityti žodžiai dar kitaip veikia nei tie, kuriuos išgirstame iš ko nors kito. Mes sukuriame intonaciją, ritmą, atsirenkame, kuriais gyvenimo momentais kurias eilutes įsimename, kurios mums daugiau reiškia. My body is a battleground -> My body is money -> Your body is a piece of fruit (mano kūnas yra mūšio laukas -> mano kūnas yra pinigai -> tavo kūnas yra vaisius). Nežinau, kaip Kruger skaitytų šias eilutes, – ar darytų pauzes tarp frazių, ar bertų jas kaip žirnius į sieną. Bet tai nesvarbu, šie žodžiai, jos padovanoti man, lieka su manimi, ir nors pamiršiu vaizdus, su kuriais buvo komponuojami, jie išliks mano atmintyje, kaip išlieka eilėraščiai iš vaikystės.

Paroda veikia iki kovo 17 d.

„Serpentine“ pietų galerija (Kensington Gardens, London)