Spalvingo gyvenimo lėta tėkmė

Į brolių Holderių parodą Victoria Miro galerijoje mane paviliojo viename iš elektroninių naujienlaiškių pamatytas Geoffrey Holderio darbas „Mauduoliai II“. Ant vandens paviršiaus žydrų raibulių fone plūduriuoja tamsaus šokolado spalvos kūnas: užmerktos akys, vos vos pravertos lūpos, rankos atmestos atgal, delnai panardinti po vandeniu. Fone dar dviejų mauduolių, o gal ir tos pačios figūros atspindžiai. Tamsus nuogas kūnas romiai ilsisi sūriame popieriaus mėlyje. Kūrinys visų pirma akis pavilioja spalvų ryškumu, tuomet pakeri tobulu vasaros, laisvės, ramybės, sulėtėjusio laiko įkūnijimu ir galiausiai nuginkluoja, įtikina detalėmis. Geoffrey Holderis popieriuje palieka ekspresyvius pieštukų štrichus, kurie pasimato tik priėjus arčiau ir figūrai bei vandeniui įpučia gyvybės.

Iš Trinidado ir Tobago Respublikos kilusių brolių Boscoe (1921–2007) ir Geoffrey (1930–2014) Holderių biografija tokia pat spalvinga kaip ir Karibų salų gyvenimas. Jeigu reikėtų lipdyti profesines etiketes, abu kūrėjus būtų galima įvardyti kaip šokėjus, režisierius, choreografus, tapytojus. Jų gyvenimo linijos, pomėgiai nuo pat vaikystės ėjo lygiagrečiai ir kol broliai kartu gyveno Trinidade, o vėliau trejus metus ir Niujorke, didelė dalis jų kūrybinių projektų buvo tampriai susiję.

Vos devynerių Boscoe Holderis duoną užsidirbinėti ėmė profesionaliai grodamas pianinu, tuomet atėjo tapyba, o jos vietą, bent trumpam, pakeitė šokis. Įkūręs savo šokio trupę Holderis, manoma, pirmasis pasauliui pristatė limbo šokį. Geoffrey prisijungė prie jo šokių grupės dar būdamas septynerių. Visko mokęsis iš vyresnėlio, Geoffrey ir šoko, ir tapė, ir vaidino (galbūt skaitytojai jį atpažins kaip Baroną Šeštadienį iš Džeimso Bondo filmo „Gyvenk ir leisk mirti“ (1973) ar jo, kaip pasakotojo, balsą prisimins iš filmo „Čarlis ir šokolado fabrikas“ (2005)).

Brolių keliai išsiskyrė, kai Boscoe išsikraustė į Londoną, o Geoffrey liko avangardo skraistę užsimetusiame ir menininkų Meka tapusiame Niujorke. Abu sugebėjo įsitvirtinti didmiesčių meno scenose ir greitai tapo atpažįstami. 1953 m. Geoffrey tapo pagrindiniu Metropoliteno operos baleto šokėju. Boscoe ir jo įkurta šokėjų trupė tais pačiais metais pasirodė pirmą kartą televizijoje transliuotoje Karalienės Elžbietos karūnavimo ceremonijoje. Nors salos gyvenimas jiems buvo per mažas ir jiedu jame neišsiteko, kad ir kur bekeliautų, Trinidadą, Karibų kultūrą nešiojosi savyje ir dalelę savo šaknų gebėjo įausti į bene kiekvieną projektą kurio ėmėsi.

Nors Holderiai kartu šoko toje pačioje trupėje ir kartu muzikavo, kaip tapytojai, bent jau viešai, jie susitinka pirmą kartą. Victoria Miro turi dvi ekspozicijų sales – pirmoji skirta vyresnėlio Boscoe Holderio kūrybai, antroji – Geoffrey Holderio darbams. Nors parodoje darbai nėra tiesiogiai lyginami ar grupuojami, dar vaikystėje užsimezgęs dialogas tarp dviejų menininkų pasaulių, tamprus ryšys ir siekis išryškinti savo kilmę, perteikti salos gyvenimo laisvę tvyro ore.

Du dešimtmečius pragyvenęs Londone, Boscoe į Trinidadą sugrįžo 1970 metais kur pasiliko iki pat mirties. Čia menininkas atsidėjo tapybai ir iki šiol yra laikomas vienu žymiausių Karibų tapytojų. Galerijoje eksponuojami darbai sukurti jam grįžus gimtinėn – tai brandžioji Boscoe kūryba, jo stilius išgrynintas, techniškai tvarkingas, vientisas.

Jo objektais dažnai tapdavo jo trupės šokėjai, o tai ir paaiškina graikiškas statulas menančius, raumeningus tobulų kūnų vingius. Figūros bene visuomet vaizduojamos nuogos, dažnai tapomos iš nugaros. Boscoe personažai kontempliatyvūs, sulėtėję. „Drožėjas“ (1988) guli išsitiesęs ant pilvo ir tik pavadinimas išduoda, jog jis užsiima drožinėjimu. Vyriškas, ant minkštų patalų išsitiesęs nuogas kūnas nusisukęs į augmenija turtingą peizažą, atsiveriantį pro paveikslo kampe matomą durų/lango plyšį. „Šezlonge“ (1994) nutapytas jaunas vaikinas bene rąžosi, bene snūduriuoja, jo veidas pripildytas ramybės ir švelnumo, kūnas susmegęs kėdėje ir gyvenimas, rodos, visai be rūpesčių.

Beveik dešimčia metų jaunesnis Geoffrey visko išmoko iš brolio, nuo pat mažumės sekė vyresnėlio pėdomis ir, nors galiausiai tapo kur kas atpažįstamesnis nei brolis, visą gyvenimą Boscoe įvardijo savo mokytoju, mentoriumi. Kai Boscoe persikėlė į Niujorką, Geoffrey sekė iš paskos. Prabėgo treji metai ir Boscoe išsikraustė į Londoną, bet Geoffrey pasiliko, tęsė kartu pradėtą ir kurtą darbą bei nėrė į naujus, nepažintus kūrybinius klodus. Būtent Niujorke atrado savitą stilių. Tuomet, kai Boscoe tapyba visuomet buvo viena svarbiausių kūrybinių veiklų, Geoffrey į šią terpę įšokdavo kartas nuo karto. Ir nors didžiąją gyvenimo dalį atidavė vaidybai ir šokiui, tapyboje suspindėjo nepaprastu gebėjimu kiekvienai drobei įpūsti gyvybės, kiekviename vaizde pasėti Trinidado salos sėklą.

Ilgi metai praleisti teatre dirbant režisieriumi, scenografu ir kostiumų dizaineriu neabejotinai paveikė ir jo tapybos kismą. Jo darbuose šalia šokio laisvės ir energijos atsiranda daugiau teatrališkumo, siurrealistinių, mitinių vaizdų, dramatiškų kompozicijų, didmiesčio skubaus ritmo ir intymumo paieškų. Viename iš darbų vaizduojami gatvės šokiai, minia susibūrusi aplink penkis break-dance šokėjus, kurių kūnai laisva tėkme skrieja drobės paviršiumi. Nors salėje visiška tyla, žvelgiant į šį darbą galvoje ima skambėti muzika, pirmame plane esančios figūros veido išraiška puikiai išreiškia atmosferą, o žiūrovas bent akimirką tampa šio Niujorko gatvės vakarėlio dalimi.

Paroda veikia kaip brolių kūrybos neatsiejamos įtakos vienas kitam įrodymas. Kūriniai pabrėžia menininkų giminystę, meilę menams, tėvynei ir įgimtą laisvės, šokio lengvumo, gyvenimo džiugesio jausmą. Visai kaip ir Boscoe kūryboje, Geoffrey drobės ryškiomis spalvomis alsuoja vasaros karščiu. Vaizduojami žmonės nuogi, laisvi, vangūs. Kartu, net kūnų pozicijos ir darbų kompozicijos neįtikėtinai artimos. Pavyzdžiui Boscoe „Nuogas vyras ant geltono pledo“ (be datos) bei jau minėtasis „Drožėjas“ labai panašūs į Geoffrey „Maudynes“ (1980), kuriose sekliame vandenyje ant pilvo gulintis nuogas kūnas ilsisi egzotiškame salos gyvenimo fone, arba „Vasara,“ kur taip pat gulinti figūra ilsisi nuo dienos kaitros (1986). Salos gamta Boscoe kūryboje aiškiai pasimato 1994 metų darbe be pavadinimo – čia vyras su šiaudine skrybėle komponuojamas vešlios augmenijos fone. Geoffrey sukūrė panašią, o vis dėlto kur kas intymesnę kompoziciją, kurioje „Apsikabinę nuogi įsimylėjėliai“ (be datos) vaizduojami prie panašios lapų žalumos.

Didžiausias skirtumas tarp menininkų išryškėja dėmesį atkreipus į technikas. Boscoe visi darbai tapyti aliejiniais dažais, figūros turi išskirtinai minkštą, odą primenantį ir apvalumus išryškinantį paviršių, o ant kūnų atsirandantys šešėliai visuomet tamsiai mėlynos spalvos. O Geoffrey pasitelkdavo platesnį įrankių spektrą ir dirbo tiek su pieštukais, tiek kreidelėmis, tiek aliejiniais dažais. Jo vaizduojami kūnai visuomet įgauna ryškų, bene švytintį, tamsiai raudonos spalvos šešėlį. Skirtingos medžiagos Geoffrey darbams suteikia iliustratyvumo,  taip nutinka jau minėtuose „Mauduoliuose II“, taip pat ir kūrinyje „Be pavadinimo“ (1988), kur miško laumę primenanti moteris ilsisi ant plyno, tamsaus samanų patalo.

Mažoje, intymioje galerijoje kūrinių ekspozicijai padeda ir pasirinkimas darbus apnuoginti nuo žodžių. Sienos išlaisvintos nuo įmantriais žodžiais kuratorių apkaišomų tekstų, sausai, į keletą eilučių sugrūdamų konteksto sakinių ir kišamų „svetimo žvilgsnio“ interpretacijų. Nėra net etikečių, todėl įėjusysis nežino, kurio iš Holderių darbai jam prieš akis. Kūrinių sąrašo nepasiėmęs lankytojas apėjęs dvi sales galėtų pagalvoti, jog tai vieno menininko kūryba (gal tik iš skirtingų laikotarpių). Erdvėje daug laisvės pasimesti, kurti savas interpretacijas, istorijas, matomų herojų naratyvus, megzti dialogus tarp skirtingų kūrinių ir autorių. Gera per daug nieko nežinoti, koncentruotis į matymą, gera stebėti prieš akis atgyjančius tapybos darbus. Vietoj ilgų paaiškinimų parodai išleista Trinidado rašytojos Attillah Springer esė, kurioje aprašoma ne tik dviejų brolių, dviejų berniukų iš mažo pasaulio kampelio istorija, bet ir Karibų kultūra, salos gyventojų atsparumas užkariautojams ir jų nepalaužiama, pakilios energijos pripildyta dvasia. Esė skaitau apžiūrėjusi abi ekspozicijas. Skaitau sėdėdama jas skiriančiame, galerijai priklausančiame sodelyje. Ši tarp brolių kūrybos pauzę sukurianti oazė atsiranda vidiniame Victoria Miro kieme, sodas atskirtas nuo gatvės, ir, regis, viso miesto šurmulio. Čia įtekantis kanalas visai apipelkėjęs, apsitraukęs žaliais dumbliais, kurie nežymiai subanguoja nebent įplaukus vienam kitam vandens paukščiui. Lyg pats laikas pasiduotų Holderių taip puikiai įrėmintai lėtai ir vangiai vasaros tėkmei. Viskas aplink nurimsta, nutyla, o aš, perskaičiusi Springer tekstą, einu į antrą susitikimą su kūriniais.

Nors Victoria Miro galerijoje Holderiai susitinka pirmą kartą, regis, šio susitikimo laukė visą gyvenimą. Neabejotinai glaudų ryšį mezgantys kūrėjų darbai kalba ne tik apie savo autorius, jų kilmę, gyvenimą, identitetą, bet kartu atveria naujus pojūčių, jausmų vartus ir iš kitų kontekstų (tokių kaip mano) atėjusiems žiūrovams. Po parodos kyla jausmas, kad ne tik atradau du nuostabaus talento kūrėjus ir trumpam pajutau, ką reiškia persikelti į Trinidadą, bet ir netikėtai vėsioje Londono vasaroje prisiminiau šiltojo sezono kaitrą, ištįsusių dienų ilgį, jūron lydimus saulėlydžius ir tas keliones dviračiais, vis link vandens, kur atmetus rankas atgal ir delnus panardinus gelmėn įmanoma sustabdyti laiką. Parodoje prisimenu filmą „Puikios dienos“ (2023), jo pagrindinį herojų Hirajamą ir jo paprastos kasdienybės, paprasto gyvenimo grožį ir pilnatvę. Filmo režisierius ir vienas iš scenarijaus autorių Wimas Wendersas interviu sakė: „Aš jam atidaviau viską ką myliu labiausiai“. Taip ir broliai Holderiai į tapybą sudėjo viską, ką savo aplinkoje rado gražiausia, geriausia, tyriausia.

Paroda veikia iki liepos 27 d.

Victoria Miro galerija (16 Wharf Road, Londonas N1 7RW, JK)

Virtualiai parodą galima aplankyti čia: https://vortic.art/exhibitions/boscoe-holder-geoffrey-holder-9038?listview=true

Parodai publikuotą esė skaitykite čia: https://www.victoria-miro.com/usr/library/documents/main/attillah_springer_holder_essay.pdf