Dygsniais ir mazgais rašomos istorijos

Apie geras parodas rašyti lengva. Apie prastas – taip pat lengva. Apie vidutines parodas rašyti neverta. O ką daryti su kybančiomis tarp gerų ir blogų, lyg ir balansuojančiomis ties vidutinybės riba, bet ne visai joje pasiliekančiomis? Su tomis, kurios lyg ir ištirpsta atmintyje, pasimeta aplinkos triukšme, tačiau geba rasti kelią į mintis, į pokalbius ir galiausiai prašosi nugulti tekste.

„Hayward“ galerija pristato dviejų azijiečių menininkių, tekstilininkių, kūrybą. Apie kinų menininkę Yin Xiuzhen (g. 1963) prieš apsilankymą girdėjusi nebuvau, o štai japonės Chiharu Shiotos (g. 1972) kūrybą dar 2021 m. teko matyti Japonų festivalyje Kju soduose. Instaliacija iš raudonų siūlų kybojo nuo vieno iš sodo paviljono aukštų lubų it mistinės gyvasties, pulsuojančios energijos debesis. Tarp siūlų įpinti šimtai haiku poemų, sulankstytų į baltas origamio gulbes, instaliacijai suteikė grakštumo ir lengvumo. Neįtikėtinas buvo ne tik pats darbas, bet ir kvapą gniaužiantis jo mastelis, taip pat begalinė elegancija, puikiai derėjusi su paviljone įkurdintais augalais. Išgirdusi apie pirmą personalinę Shiotos kūrybos parodą Londone, laukiau jos su nekantrumu.

Pirmame galerijos aukšte – spalvingi Xiuzhen darbai. Jos kūrybos pagrindas – tekstilės perrūšiavimas. Šimtai palaidinių, kelnių, džemperių, audinių atraižų – išardyti ir persiūti į minkštas skulptūras, sulopomi į didelio mastelio instaliacijas. Vos įėjus į parodą, virš galvos kybo iš „skudurų“ susiūtas lėktuvas, o po juo atkurta visa lagaminų atsiėmimo salė. Centrine jos dalimi tampa aštuoni lagaminai – jau trečią dešimtį kuriamos „Portable Cities“ (2001–) darbų serijos dalis. Iš kiekvieno jų stiebiasi po miestą, šie virsta abstrakčiomis skulptūromis, kiekvienas – savotiška namų metafora. Viename lagamine įžiūriu Londono urbanistinį kraštovaizdį, iš kito, rodos, kyla Niujorkas, likusius atpažinti sunku. Jie suklypę, abstraktūs, kuriami iš Xiuzhen prisiminimų, o ne remiantis realybe. Šis konceptas primena Jonathano Rabano „Soft Cities“ (1974) knygoje dėstomas mintis (o juk ir pavadinimas taip pritinka), kad kiekvieno individo miesto žemėlapis yra skirtingas, mes visi įsimename skirtingas detales ir atsirenkame vis kitokius maršrutus bei vietas. Taip ir Xiuzhen miestai – tik realių vietų miražai, jų akimirkos.

Šiai parodai naujai sukurtas darbas „Heart to Heart“ (to paties pavadinimo ir pati paroda) – didžiulis širdies formos gaubtas, primenantis pavėsinę. Nenustebčiau ką nors tokio pamačiusi festivalyje „Yaga“. Gana griozdišką širdį įrėminanti metalinė konstrukcija aptraukta įvairiausių atspalvių raudonų drabužių liekanomis. Į vidų galima patekti pro nedidelę angą arba žvilgtelėti per šonuose paliktas angas. Ši širdis – porėta, apdriskusi ir dėl intensyvios spalvos bei formos netgi kiek nejauki. Viduje ant vienos iš palaidinių apsitrynęs užrašas „Paradise“ – iki jo čia toli. Aprašyme minima, kad erdvė skirta prasmingiems pokalbiams bei susikaupimui, ir nors viduje pamėtytos pagalvėlės kviečia prisėsti, nei medituoti, nei pokalbių megzti šioje širdyje nesinori.

Mintyse negaliu nustoti Xiuzhen darbų lyginti su korėjiečių menininko Do Ho Suh kūryba ir jo siekiu išnarplioti namų metaforą, dokumentuoti pastatų formas, skrupulingai atkartoti kiekvieną detalę bei iš plonytės medžiagos suausti gyventų pastatų kopijas. Jis taip pat gvildena skirtingų miestų, vietų, namų temas ir kuria sulankstomas architektūrines skulptūras. Nors abiejų menininkių kūrybos konceptas panašus, Xiuzhen darbai kur kas grubesni ir fragmentiški – ji ne tiek rekonstruoja erdves, kiek jas iš naujo kuria remdamasi atminties nuotrupomis. Drabužius menininkė mato kaip antrąją odą – čia susiūti šimtai gyvenimų.

Lyginimus iš galvos išmetu įėjusi į kitą salę, skirtą Pekino miestui. Būtent čia visavertiškai atsiskleidžia tiek Xiuzhen kūryba, tiek jos universalumas ir svarbūs asmeninio gyvenimo momentai. Per pastaruosius keletą dešimtmečių menininkė liudijo savo gimtojo miesto modernizaciją, matė, kaip vos per kelias dienas nugriaunami ir perstatomi rajonai, kaip nyksta bendruomenių gyvenimas ir vis retėja kaimynų susitikimai gatvėse. Reaguodama į šiuos procesus, Xiuzhen kūryboje įšaldo ir išsaugo miesto bei savo vaikystės reliktus. Šimtakoju pavirtęs, iki keturiolikos metrų ištįsęs autobusiukas – tai nuoroda į 10-ojo dešimtmečio Pekino miesto viešąjį transportą. Jo armonikiniame iš senų drabužių sulopytame viduje mažutės taburetės – dar vienas šiam miestui itin būdingas elementas. Šalia skrynioje įcementuoti menininkės vaikystės drabužiai, nugriautų pastatų čerpės, padengtos statybinėmis, pilkomis dulkėmis, o mažesnė salė skirta „Pekino operai“. Miesto kaitos fiksavimas maišomas su menininkės atsiminimais, darbai atgyja, pulsuoja, įtraukia – jie autentiški ir išjausti.

Be galo įdomi ir Xiuzhen keramika. Čia netikėtas porceliano ir tekstilės susitikimas virsta subtiliomis trimatėmis abstrakcijomis. Iš įtrūkių besispraudžiančios spalvingos medžiagų liekanos vienur atrodo taip, tarsi iš suskilusios žemės skverbtųsi tai, kas buvo palaidota. Kitais atvejais, ant žalsvų plokščių, jos regimos it organiški, grybiniai organizmai – estetiški, subtilūs, žaismingi.

Antroji paroda „Threads of Life“ įrengta antrame aukšte ir Chiharu Shiota lankytojus pasitinka dar laiptų aikštelėje, kur projekcijoje rodoma vieno jos performansų dokumentacija. Šiandien menininkė, regis, nuo performanso atitolusi ir visiškai atsidėjusi instaliacijoms iš siūlų ir virvių, į kurias dažnai įpinamas ir kokio nors konkretaus daikto elementas. Jau minėjau haiku poemas 2021 m. instaliacijoje. Kitas pavyzdys – ją pasauliniu mastu išgarsinusi 2015 m. Venecijos bienalės Japonijos paviljono instaliacija, kurioje ant raudonų siūlų voratinklių kabėjo šimtai raktų. Šį darbą Shiota vėliau perkūrė ne vienoje institucijoje, taip pat ir „Hayward“ galerijoje. Raudonų siūlų pinklės ir šimtai, jei ne tūkstančiai, pavienių raktų leidžiasi nuo salės lubų. Viduryje stovi vienišos durys, jau pravertos, tad rakto ieškoti nereikės. Simbolizmas tiesioginis ir paprastas, didžiausią įspūdį daro siūlų raizgalynė. Kuratorius Yung Ma sako, kad Shiota instaliacijas pynė iki paskutinės valandos prieš parodos atidarymą. Bandau surasti siūlų pradžias ir pabaigas, bet jų per daug, žvilgsnis neaprėpia. Grįžtu prie prasmių (o čia jų paieškoti reikia) ir keliauju toliau.

Antrojoje salėje atsisakoma raizgalynės principo: prie lubų prikabinti šimtai virvagalių kybo užpildydami visą erdvę, paliktas tik siauras koridorius lankytojams praeiti. Einant šiuo koridoriumi virvės sušlama it stilizuotas bambukų miškas. Prie jų prikabinti dėkingumo laiškai, kuriuos menininkės prašymu prieš parodos atidarymą siunčia žmonės iš viso pasaulio. Ir taip kiekvieną kartą naujai rišant instaliaciją. Laiškus, esančius arčiausiai perėjimo, galima perskaityti, tačiau daugelis, nors ir rašyti ranka, tėra kopijos, nė vienas nepasakoja kokios nors įdomesnės istorijos. Instaliacija primena bandymą sukurti kažką panašaus į Yoko Ono „Tree of Wishes“ (1996–). Tik nelabai vykusį, ne tokį organišką – tie dėkingumo laiškai blankoki, net bejausmiai.

Visiškai netikėta matyti Shiotos piešinius – tai iliustracijos Yoko Tawados romanui „The Trainee“ (2025). Džiaugiuosi pasirinkimu juos eksponuoti, nes jie parodo visai kitą menininkės kūrybos pusę. Juose pilna spalvų, judesio, humoro, lengvų linijų. Eksponuojama ir vieno iš ankstyvųjų jos performansų dokumentacija, mat gyvendama Vokietijoje Shiota studijavo pas Mariną Abramovič, kurios įtaka išties jaučiama gana klaustrofobiškuose menininkės darbuose.

Paskutinėje salėje – taip pat puikiai žinomo Shiotos darbo versija, pritaikyta „Hayward“ galerijai, „During Sleep“ (2026). Tai tamsi (siūlas čia iš raudono virsta juodu), gana košmariška, ligoninę primenanti erdvė. Joje sustatytos metalinės lovos sujauktais patalais, kiekviena iš lovų apipinta nuo lubų besileidžiančiu siūlų tinklu. It milžiniškas voras būtų pasiglemžęs gulėjusiųjų kūnus – jų net kaulelio nelikę, tik išgulėtos žymės, priminimas, kad čia būta žmogaus. Toks buvo mano pirmas įspūdis, nors aprašomasis tekstas pasakoja visiškai kitokią istoriją. Apie Shiotos kraustymąsi iš vienos vietos į kitą, apie jos nerimą ir sutrikimą kaskart atsibudus vis kitoje vietoje ir apie sprendimą prieš einant miegoti apsipinti siūlais, kad nubudusi pasijustų saugiau. Skylėti siūlų gardai – it šydas nuo per dažnai besikeičiančių kambarių.

Shiotos kūriniai remiasi minimalių medžiagų ir spalvų pasirinkimu, paprastumu ir gerai suprantamų simbolių įvedimu. Visos jos instaliacijos yra ankstesnių darbų atkūrimai, kaskart truputį modifikuojami, pritaikomi naujai erdvei. Jie stebina dydžiu ir atmosferiškumu, trumpam perkeliančiu į klampų siūlų voratinklių pasaulį. Jų stiprybė – trapus, elegantiškas masyvumas. Paprastumas irgi galėtų būti stiprybė, tačiau kiek banalus simbolizmas ir ne visai aiški kūrinių žinutė tokia atvira interpretacijoms arba kitais atvejais tokia tiesmuka, kad tampa nuobodi ir nieko nepasako – paverčia formą kur kas įdomesne už turinį.

Žiniasklaidoje abi parodos kritikuojamos kaip per daug instagraminės, o kuratoriai (Yung Ma, Suzanna Petot ir Katie Guggenheim) kaltinami norėję tik pritraukti minias estetika, bet jei tai būtų vienintelė problema, teksto nebūčiau pradėjusi kvestionuodama, ar verta apie jas rašyti. Baigiu sakydama, kad tikrai verta. Taip pat verta pasidžiaugti vis dažnėjančiu tekstilės meno įtraukimu į didžiųjų meno institucijų programas. „Hayward“ galerija suteikia erdvę dviem itin talentingoms, įdomioms, unikalioms menininkėms, kurių kūryba išties įkvepia ir turi daug potencialo. Nuviliančiu aspektu Xiuzhen parodoje virto naujai sukurti darbai, galbūt iki galo neapgalvoti, neišdirbti ir stokojantys jos ankstesnėje kūryboje besiskleidžiančio autentiškumo ir asmeniškumo. Kai Shiotos darbuose pritrūko pačios menininkės balso, jos pinamų naratyvų vingių, šįkart čia laimėjo estetika, bet vien jos neužtenka.

Parodos veikia iki gegužės 3 d.

„Hayward“ galerija (Southbank Centre, Belvedere Rd, Londonas)