Autorius: Laimutė Ligeikaitė
Laimutė Ligeikaitė
Lietuvos kamerinio orkestro įrašai
Užsienio spaudos akiratyje
Vienas pagrindinių mūsų muzikinės kultūros reprezentantų – Lietuvos kamerinis orkestras – neretai sulaukia ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Šįkart užsienio skaitytojai supažindinami su pastaraisiais metais išleistomis kolektyvo kompaktinėmis plokštelėmis.
Laimutė Ligeikaitė
„Trimito“ virsmai ir jungtys
Įspūdžiai iš teatralizuotos programos „XX a. rapsodija“
Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ (vyr. dirigentas Ugnius Vaiginis) išties drąsiai ieško naujų koncertinių formų, kas ypač pasijuto atėjus naujam vadovui kompozitoriui Antanui Kučinskui. Greta įvairių bendrų projektų su kitais kolektyvais (pastarieji su „Giunter Percussion“, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestru „Ąžuolynas“ ir t.t.), repertuaras praturtintas ir teatralizuotais koncertais „Trimito miestas“ bei „XX a. rapsodija“. Šie koncertiniai spektakliai rengiami bendradarbiaujant su režisiere Birute Mar. Tai, ko gero, viena iš sėkmingiausiai besitęsiančių kūrybinių draugysčių, prasidėjusi nuo originalumu nepralenktos „Grimo operos“ (2004 m. festivalio „Gaida“ užsakymas) ir tebevykstanti šiandien, kai aktorės ir režisierės spektakliuose skamba A. Kučinsko muzika, o kompozitoriaus sumanyti projektai praturtinami režisierės matymu ir idėjomis. Lapkričio 9 d. Kongresų rūmų salėje nuskambėjusi „XX a. rapsodija“ – vienas iš tokių renginių (išvakarėse programa parodyta Klaipėdos koncertų salėje).
Laimutė Ligeikaitė
Švytėjimas iš gelmių
Asmik Grigorian ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerto įspūdžiai
Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras vėl užsibrėžė analogų Lietuvoje neturintį iššūkį – surengti grandiozinius koncertų ciklus „Visos Antono Brucknerio simfonijos“ ir „Visos Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijos“ (anksčiau didelį įspūdį paliko įgyvendinta visų Gustavo Mahlerio simfonijų atlikimo idėja). Brucknerio Pirmoji simfonija jau atlikta spalio 11 d., o 23-iąją Kongresų rūmuose suskambo Pirmoji Šostakovičiaus simfonija f-moll, op. 10. Beje, kartu su koncertais Kongresų rūmų fojė rengiami muzikos edukacijos susitikimai, kuriuos veda muzikologas Viktoras Gerulaitis. Tad norintys išgirsti nuotaikingų istorijų apie koncerte skambėsiančias simfonijas kviečiami į koncertus ateiti anksčiau.
Laimutė Ligeikaitė
Universali žinia
Mintys po koncerto, skirto Holokausto aukų atminimui
Dėmesį visuomet patraukia koncertai, turintys aiškią mintį ir atliekantys tam tikrą misiją. Projekto „Muzika ir politika“ iš ciklo „Nutildyti balsai“ ir VšĮ „Pax et Bonum“ bei ne pelno organizacijos „Forum Voix Etouffées-Cemut“ (Prancūzija) organizuotas koncertas „Atsigręžk, kai tamsumos šešėliai kris“ – vienas iš tokių.
Laimutė Ligeikaitė
Du dešimtmečiai muzikos jūroje
Pokalbis su operos solistu Edgaru Montvidu
Dvidešimties metų scenoje tarpsnį šiemet pažymi žinomas dainininkas Edgaras Montvidas. Nuo stažuotės Londono Karališkojoje operoje „Covent Garden“, kurioje 2002 m. debiutavo Alfredo vaidmeniu Giuseppe’s Verdi operoje „Traviata“, solistas Lietuvoje retokas svečias.
Laimutė Ligeikaitė
Skambantys tėvynių apmąstymai
Žvilgsnis į šių metų Thomo Manno festivalį Nidoje
Žavioji Nida, matyt, kiekvienam kelia vis kitokias asociacijas: nuo unikalių kopų, senųjų kurėnų iki „Nida Jazz“ arba šūkio „Benai, plaukiam į Nidą!“ su nelabai vykusia talentingojo Vytauto Kernagio skulptūra ant suoliuko prie marių, arba stačiai gėdinga popsine „žvaigždžių alėja“. O gal dabar Nidą garsina ant Parnidžio kopos išdygęs paminklas prancūzų rašytojui ir prosovietiniam veikėjui Jeanui-Pauliui Sartre’ui? Sakoma, kad Klaudijaus Pūdymo skulptūra yra neblogas Antano Sutkaus fotografijos įamžinimas. Žinia, 1965 m. A. Sutkui pavyko nufotografuoti Sartre’ą su Simone de Bouvoir besilankantį Nidoje. Tada tokių veikėjų atvykimas į Sovietų Sąjungą buvo stiprus ideologinis sovietų laimėjimas. Vis dėlto prieštaringai vertinamo rašytojo skulptūra viename svarbiausių Nidos taškų atsirado tik pernai. Ne vienas svarstė kodėl. Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė iškėlė versiją (kultūros almanachas „Dorė“, 2018, Klaipėda), jog tai „skulptūra ne Sartre’ui, ne Sutkaus fotografijai, bet desperatiškam norui pritraukti daugiau turistų (...). Šiuo atveju dar verta kalbėti apie politinės situacijos neišmanymą ir tautinės savigarbos stoką.“ Gal ir vėl eilinį kartą prašauta su paminklais?.. Tiesa, apie kultūrinio turizmo plėtrą nebūčiau tokios skeptiškos nuomonės, kaip savo straipsnyje toliau dėsto S. Daugirdaitė. Manyčiau, kultūrinis turizmas yra tai, ką geriausio galima pasiūlyti pasauliui. Žinoma, turint tvirtus vertybinius kriterijus.
Laimutė Ligeikaitė
Muzikiniai Andriaus Žlabio namai Paliesiuje
Pianisto rečitalio įspūdžiai
Neabejotinai viena svarbiausių koncertinių scenų Lietuvoje jau tampa Paliesiaus dvaras. Birželio 29-osios popietę į koncertą jis pritraukė daugybę klausytojų, tarp kurių buvo ir kultūros ministras. Nenuostabu, juk čia ir vėl rečitalį surengė šios unikalios akustikos salės „krikštatėvis“, JAV gyvenantis žymus pianistas, „Grammy“ nominantas Andrius Žlabys. Tai jis paskatino dvaro šeimininką dr. Julių Ptašeką čia pradėti koncertinę veiklą, kai atvykęs pirmą kartą pajuto idealią erdvės akustiką ir nepaprastą restauruoto mažo rankų darbo koncertinio „Steinway“ skambesį. Pianistas taip pat prisidėjo prie to, kad „Pasagos“ salėje pernai suskambo naujas koncertinis „Steinway & Sons“ fortepijonas, pasižymintis puikiomis tembrinėmis savybėmis. Paliesiuje A. Žlabys koncertuoja nuolat, ko gero, tik čia jį galima išgirsti kur kas dažniau nei didžiosiose mūsų scenose.
Laimutė Ligeikaitė
Gera kompanija
Lietuvos kamerinio orkestro ir solistų koncerto „Sergejus Krylovas ir draugai“ Vilniaus festivalyje įspūdžiai
Šiųmetis Vilniaus festivalis išsiskiria gerai apgalvotomis programų koncepcijomis. Tai vėl atsiskleidė koncerte, vykusiame birželio 11 d. Šv. Jonų bažnyčioje. Jį pavadinau koncertu su gera kompanija, turėdama omeny ir programos kompozitorius, ir atlikėjus. Visus skambėjusius autorius – Vidmantą Bartulį, Algirdą Martinaitį, Alfredą Schnittke, Giyą Kancheli (Giją Kančeli) – sieja tai, kad jie dažnai pasitelkia pamėgtąją praeities muziką, kiekvienas savitai ją cituoja ir perprasmina, stebina teatrališkumu, paradoksaliais istoriniais ir nūdienos kontekstais. Bendraminčių kompanija. Reikia pasidžiaugti ir atlikėjų sambūriu – meistriškumo kartelė buvo iškelta tikrai aukštai. Sergejų Krylovą, griežiantį su savo vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru, girdime dažniau, o, pavyzdžiui, Pavelo Vernikovo dalyvavimas buvo retas ir svarbus įvykis. Žymus smuiko virtuozas iš Šveicarijos, ne vieno festivalio, tarp kurių ir prestižinis Siono festivalis (Šveicarija), meno vadovas, daugybės mūsų užsienyje studijavusių smuikininkų pedagogas, konkursų žiuri narys P. Vernikovas Vilniuje muzikavo su kolega S. Krylovu ir jaunomis atlikėjomis Svetlana Makarova (smuikas, Šveicarija), Elena Daunyte (violončelė), Gloria Campaner (fortepijonas, Italija).
Laimutė Ligeikaitė
Mažoji „La Scala“ Paliesiuje
Programos „La vie de Bohème“ įspūdžiai
Jau ne naujiena, kad norintieji pabėgti nuo miestų šurmulio ir pasiklausyti aukščiausios prabos muzikos traukia į Paliesiaus dvarą. Čia, beje, ir gamtos mėgėjams yra kuo pasidžiaugti, ypač vasarą. Lietuviška Toskana pramintose apylinkėse pamatysi ir išliuoksėjusį į kelią kiškį, ir sliūkinančią lapę, ir padangėje ratus sukančius gandrus, o įvairiausių paukščių čiulbesys, nuvilnijantis pievomis, prilygsta gražiausiai muzikai. Melomanai į dvarą traukia smarkiai suintensyvėjusiame renginių tvarkaraštyje išsirinkę sau artimus žanrus – kas aukščiausio lygio džiazą (daugelis sapnuoja vėl atvykstantį Tordą Gustavseną), kas įžymių pianistų rečitalius (netrukus vėl skambins Andrius Žlabys, Viktoras Paukštelis), kas ansamblių ar orkestrų pasirodymus (nepaprastą įspūdį paliko „Kremerata Baltica“ su Gidonu Kremeriu ir Lucasu Debarque’u), kas vokalinės muzikos koncertus ir dar įvairiausio pobūdžio renginius jaukioje, geriausios akustikos salėje „Pasaga“. Prieš kelerius metus viešėjusi suomių operos žvaigždė Riikka Hakola bene viena pirmųjų čia pradėjo vokalinės muzikos koncertus. Bet kad dvare pamatytume ir išgirstume vos ne operos pastatymą – pirmas kartas. Pirmą birželio savaitgalį Paliesiuje įsikūrė, galima sakyti, mažoji „La Scala“. Nė kiek neperdedu – tokio meistriškumo operos solistus retai išgirsi didžiosiose Lietuvos scenose.
Laimutė Ligeikaitė
Ką man kalba Mahlerio Trečioji
Mintys po Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncerto
Gustavas Mahleris ir „Eurovizija“ gegužės 16-osios vakarą plėšė pasiryžusius viską aprėpti. Norint buvo galima suspėti visur ir vėlų vakarą užbaigti priešais televizorių, džiaugiantis arba burnojant dėl Lietuvos atstovo pasirodymo. Čia eilinį kartą kažkas kažko nepadarė. O nuo pasiteisinimų, kad „viskas remiasi į pinigus“, man jau bloga. Pirmiausia viskas remiasi į puikias idėjas, kurių Lietuvai netrūksta jokioje srityje, tik jos ne visada būna išklausomos, išgirstamos ir juolab įgyvendinamos. Eurovizinė situacija jau yra tapusi tam tikru mūsų visuomenės (ir valdžios) simboliu – mes tokie „per vidurį“, neryškūs, be fantazijos. Žinoma, pinigų trūksta, bet gal po tuo slepiasi kitoks skurdas – dvasios, idėjų, požiūrio, svajonių?..
