Autorius: Laimutė Ligeikaitė

Laimutė Ligeikaitė

Įspūdžiai iš Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir chorų koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“

Neįmanoma nupasakoti keisto jausmo, apėmusio Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje gegužės 3 d. besiklausant koncerto. Buvo apnikęs kone egzistencinis istorijos ir dabarties vienalaikiškumo pojūtis. Jį sukėlė koncerto programa, į kurią vien pažvelgus apima noras pasklandyti ne vien muzikoje, bet ir jos konotacijose. Atgaivinta dalis romantiškosios Juozo Žilevičius Simfonijos f-moll – pirmosios lietuviškos simfonijos! – mus nukelia į 1919-uosius ir vėl primena pernai permąstytą Valstybės atkūrimo 100-metį, o Broniaus Kutavičiaus „Epitafija praeinančiam laikui“ („Epitaphium temporum pereunti“) leidžia dar daugiau pafantazuoti apie keistas laiko transformacijas.

Laimutė Ligeikaitė

Pokalbis su kompozitoriumi ir dirigentu Laurynu Vakariu Lopu

Netrukus, kovo 23 d., Kauno valstybinėje filharmonijoje įvyks Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas „Rimties valanda“, kurio programoje – išskirtiniai monumentalūs kūriniai. Greta užsienio autorių Ludwigo van Beethoveno Koncerto smuikui D-dur (solistė Mari Samuelsen) ir Franciso Poulenco „Stabat mater“ sopranui, chorui ir orkestrui (solistė Dovilė Kazonaitė, Kauno valstybinis choras) išgirsime ir vieną ryškiausių Lauryno Vakario Lopo opusų – „Stacijas“. Tokia proga ir prisimindama pernai rudenį švęstą gražią kompozitoriaus sukaktį, pakalbinau šį įvairioje kūrybinėje veikloje paskendusį autorių.

Laimutė Ligeikaitė

Įspūdžiai iš Giacomo Puccini operos „Turandot“ premjeros Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Reta dabar operų pastatymų, kuriuose muzikai netrukdo vaizdas. Erdvės, – nuo dainininko saviraiškos iki konkrečios scenos erdvės, – štai ko buvau pasiilgusi daugelyje matytų operų. „Užsimerkęs turiu girdėti muziką. Man svarbu sukurti erdvę, kad muzika galėtų skambėti“, – sakė režisierius Robertas Wilsonas. Taip, laikas ir erdvė – senos geros filosofinės (o ir realiai juntamos) kategorijos, kurios visuomet lydi muzikos meną. Ir nuostabiausias dalykas būna tuomet, kai veikalui leidžiama laisvai kvėpuoti. Tik tada, šioje laisvėje, atsiskleidžia ir savitos koncepcijos. Tas įstabus erdvės vaizdas ir pojūtis į daugelį R. Wilsono spektaklių atėjo iš jo gimtojo Teksaso platybių. „Aš ilgiuosi tos erdvės, kurioje užaugau. Todėl mano spektakliuose ji panaši, tik apšvietimas kitas“, – spaudos konferencijoje sakė režisierius, scenografijos ir šviesų dailininkas R. Wilsonas. Ko gero, režisieriams reikia gimti Teksase, kad suprastų šio elemento svarbą.

Laimutė Ligeikaitė

Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro 25-mečiu pasidžiaugiant

Metų pradžia pažėrė gražių jubiliejų, kuriuos švenčia vienas ar kitas Lietuvos kolektyvas. Neseniai nugriaudėjęs Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrimo 30-metis priminė ir anuomet sklandžiusias netikrumo nuotaikas – kam ir kokia čia kuriama alternatyva, ar reikia „dar vieno“ simfoninio orkestro ir pan. Po penkerių metų į panašią distanciją su kliūtimis įšoko kitas kolektyvas.

Laimutė Ligeikaitė

Trio „Xylos“ kamerinės muzikos koncerto įspūdžiai

Sekmadienio popietę (vasario 3 d.) tarp snieguotų kalvų baltuojančiuose Užutrakio dvaro rūmuose nesutilpo nei publika, nei jaunatviška aistra muzikai, nei dramatizmu kunkuliuojantys opusai. Tokį „žemės drebėjimą“ sukėlė jaunas tarptautinis fortepijoninis trio „Xylos“, kuriame muzikuoja lietuvių smuikininkė Ieva Pranskutė, kroatų violončelininkas Mislavas Brajkovićius bei japonų pianistė Mayu Kotari. Visi trys studijuoja Austrijoje, Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete, yra tarptautinių konkursų laureatai, savo šalių apdovanoti už pasiekimus, intensyviai koncertuojantys solo bei kameriniuose ansambliuose. Ievą Lietuvoje, žinoma, išgirstame dažniau. Dar besimokydama M.K. Čiurlionio menų mokykloje, ji griežė su Lietuvos kameriniu orkestru, vėliau koncertavo su „Kremerata Baltica“, grojo rečitalius įvairiose Europos koncertų salėse. Greta „Xylos“ trio, kamerinę muzika atlieka su „Doreen Quartet“, 2017 m. festivalyje „Sugrįžimai“ Vilniuje puikiai pasirodė su pianiste Morta Grigaliūnaite ir violončelininku Mislavu Brajkovićiumi. Su šiuo violončelininku I. Pranskutė koncertuoja jau ketvirtus metus, 2017 m. „ISA Prague-Vienna-Budapest“ festivalyje jie laimėjo specialų prizą už geriausią Zoltáno Kodály Duo, op. 7, atlikimą, ne kartą pasirodė ir Lietuvoje. O pianistė Mayu Kotari mūsų šalyje viešėjo pirmą kartą.

Laimutė Ligeikaitė

Pokalbis su smuikininku Džeraldu Bidva

„Daugiafunkcionalus, virtuoziškas, turintis improvizacijos talentą, subtilų koloritą, gebantis tuo pat metu ne tik soluoti, bet ir vesti orkestrą bei girdėti ansamblį, puikus koncertmeisteris, su kuriuo orkestrantai jaučia vienas kito petį ir alsavimą“, – taip apibūdinamas smuikininkas Džeraldas Bidva, ilgametis „Kremerata Baltica“ bei Lietuvos kamerinio orkestro primarijus. Daug įspūdingų projektų jo parengta su Gidonu Kremeriu, dažnai koncertuota su iškiliais atlikėjais ir dirigentais, tarp kurių – Gustavo Dudamelis, Christophas Eschenbachas, Simonas Rattle’as, Martha Argerich, Daniilas Trifonovas, Mario Brunello, Olegas Maisenbergas, Sergejus Krylovas ir kiti. Kaip orkestrų lyderis smuikininkas yra įrašęs daugiau nei 20 kompaktinių plokštelių, pelniusių prestižinius apdovanojimus „Grammy“, ICMA, „Echo Klassik“. Pernai rudenį pasirodė antroji solinė smuikininko plokštelė „Baltic Concerti“, ji iš dalies ir paskatino pakalbinti šį talentingą smuikininką, ryškiausių orkestrų „pilkąjį kardinolą“.

Laimutė Ligeikaitė

Vis garsiau girdėti, jog Klaipėdoje vyksta daug puikių muzikinių renginių, nepertraukiamai pluša Klaipėdos koncertų salė, nors ir laukdamas naujojo modernaus pastato, savo veiklą reikšmingais projektais gaivina Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. 2019-ieji Klaipėdai, o ir visai Lietuvai, ypatingi metai – švęsime Lietuvos muzikos korifėjaus Eduardo Balsio (1919–1984) šimtmetį. Iškilmingi jubiliejiniai renginiai vyks visoje Lietuvoje, o prasidėjo jie būtent Klaipėdoje E. Balsio 100-mečio renginių programai skirta spaudos konferencija, surengta sausio 11 d. laive „Meridianas“. Spaudos konferencijoje dalyvavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė, kompozitoriaus dukra pianistė, profesorė Dalia Balsytė, E. Balsio 100-mečio Lietuvoje renginių organizacinės grupės koordinatorius, E. Balsio mokinys, VšĮ „Ars&Sonoris“ direktorius kompozitorius Gintaras Samsonas, organizacinės grupės narė muzikologė Jūratė Katinaitė, smuikininkė Lina Marija Songailė, būrys vietinių Klaipėdos ir iš kitų miestų atvykusių žurnalistų.

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po Petro Geniušo rečitalių Paliesiuje ir „Vaidiloje“

Pastaruoju metu esame lepinami Lietuvoje koncertuojančių įdomiausių Europos pianistų iš užsienio. Tokiomis sąlygomis net ir savus primiršti įmanoma. Apie tai, kad mūsų fortepijono menas gyvybingas, itin rimtu rečitaliu priminė Petras Geniušas. Koncertas „Du monologai“ su Roberto Schumanno Fantazija C-dur, op. 17, ir Ferenco Liszto Sonata h-moll išsiskyrė ne tik sudėtinga programa, bet ir seniai rečitaliuose nebūta istorine koncepcija, atskleidžiančia geriausias romantizmo fortepijoninės muzikos tradicijas ir netgi ano meto didžiųjų santykius.

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po trio „Kaskados“ koncerto salėje „Organum“

Kartais margoje gausybėje renginių, bent jau Vilniuje, išties galima pasiklysti arba susinervinti, kodėl bent keletas jų vyksta vienu metu, nors persiplėšk. Žinoma, nemenką pasirinkimo įtaką daro ir reklaminė informacija socialiniuose tinkluose, įvairiose medijose. Nekalbant apie nuolat sau dėmesio reikalaujančius ir jo gaunančius popsininkus, informacinis srautas net ir vadinamosios rimtosios (akademinės) muzikos srityje toks platus ir sraunus, kad galiausiai, ne be reklaminio įžūlumo, tame vandenyne matomi tik kruiziniai laineriai – stambiausi festivaliai, išskirtiniai simfoniniai koncertai, neeiliniai operos projektai ir t.t., vykstantys ne mažesnėse scenose nei bent jau Operos teatras, Kongresų rūmai, Filharmonija ar „Compensa“ (didesnių ir neturime). O kartais taip smagu į juos numoti ranka ir nueiti į kokį jaukų mažytį kamerinės muzikos koncertą! Tokie renginiai ir jų dalyviai, palyginti su didžiaisiais, yra lyg vos pastebimos, muzikinio vandenyno bangų vėtomos valtelės. Kad jos nenuskęstų, itin reikšmingu veiksniu tampa pačios muzikos bei jos atlikimo kokybė. Ir jos poreikį jaučianti publika.

Apie vieną tokį koncertą ir dalinuosi mintimis. Lapkričio 6 d. nedidukėje, modernioje fortepijonų salono „Organum“ salėje, gražiai puoselėjančioje kamerinių koncertų veiklą, klausėmės trio „Kaskados“ – Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė). Drauge muzikuoti daugiau nei dvidešimt metų – nemenkas stabilumo, aukštos meistriškumo kartelės išlaikymo, atsinaujinimo, pagaliau repertuaro iššūkis. Kalbant apie „Kaskadas“, niekas iš ką tik paminėtų komponentų abejonių nekelia. Ansamblis jau seniai tapo svarbiu Lietuvos muzikos reiškiniu, be kurio kažin ar įsivaizduotumėm suskambančias gausias dabarties lietuvių autorių premjeras arba monumentalius pasaulinės klasikos ciklus, tokius kaip visi Ludwigo van Beethoveno, Johanesso Brahmso, Franzo Schuberto fortepijoniniai trio (jau pradėtas ir kelių dešimčių Josepho Haydno fortepijoninių trio ciklas), kurie, kaip sakė koncertą komentavusi muzikologė Vytautė Markeliūnienė, pasauliniame kontekste tebeišlieka kaip tam tikras matas, liudijantis juos rengiančių atlikėjų interpretacinę drąsą ir kūrybinę sveikatą.    

Laimutė Ligeikaitė

Pokalbis su kompozitoriumi Antanu Kučinsku

Šiais metais penkiasdešimtmetį švenčiantis kompozitorius Antanas Kučinskas drąsiai gali konstatuoti savo kūrybinio gyvenimo pilnatvę: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, nuo 2001 m. vadovauja viešajai įstaigai „Naujosios muzikos komunikacijos centras“, plėtojančiai meninės kūrybos ir interpretacijos, garso įrašų, knygų leidybos veiklą, yra ilgametis Lietuvos kompozitorių sąjungos tarybos narys.