Autorius: Laimutė Ligeikaitė
Laimutė Ligeikaitė
Užlieja lyg jūros banga
Įspūdžiai išklausius naują kompaktinę plokštelę su Eduardo Balsio kūriniais („Ondine“, 2021)
Nors jau pagaliau atgijo gyvi koncertai, muzikos įrašų derlius per pandemiją buvo toks gausus, kad dar ilgai aptarinėsime juos laikraščio puslapiuose. Šį kartą itin pradžiugino neseniai pasirodžiusi Eduardo Balsio kūrinių kompaktinė plokštelė, kurią 2020 m. rudenį Nacionalinėje filharmonijoje įrašė Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir solistai – smuikininkas Džeraldas Bidva ir kompozitoriaus anūkė, pianistė Indrė Baikštytė.
Laimutė Ligeikaitė
Dovanojimo prasmė
Mūza Rubackytė prisimena Joną Žiburkų (1947–2021)
Neseniai sužinojome, kad Lietuvos muzikos pasaulis neteko vieno ryškiausių savo mecenatų – mediko, kolekcininko, melomano Jono Žiburkaus. Ši liūdna proga paskatino dar kartą prisiminti prasmingą šios asmenybės veiklą, taip pat pakalbėti apie menininkams itin reikšmingą sritį – mecenatystę.
Laimutė Ligeikaitė
Meilė harmonijai
Pokalbis su 80-metį švenčiančios Lietuvos nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene
Metams baigiantis kalbiname jubiliejinius, o kartu ir sunkius metus išgyvenančios Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovę Rūtą Prusevičienę. Šįkart kalbamės apie pandemijos pristabdytą veiklą, naujas išeitis ir esminį jausmą – „meilę harmonijai“.
Laimutė Ligeikaitė
Nesunaikinama
Mintys po virtualaus koncerto Anatolijaus Šenderovo atminimui
„Nesunaikinamieji“ („The Expendables“) – yra toks populiarus veiksmo filmas su žymiausiomis Holivudo žvaigždėmis. Bet man šis pavadinimas vis iškyla dėl sąsajų su visiškai kitokiu reiškiniu – su nei laiko, nei aplinkybių, nei užmaršties nesunaikinama Anatolijaus Šenderovo muzika. Ji ir po autoriaus netekties gyvybinga scenose, atlikėjų repertuaruose, įrašų albumuose. Anksčiau ir pats Šenderovas savo kūriniams nuolat suteikdavo vis naują kvėpavimą, kad jie kaskart prabiltų vis kitais instrumentais, naujomis aranžuotėmis, redakcijomis, nuoširdžiomis dedikacijomis ištikimiems atlikėjams. Net ir pandemija nesugebėjo nutildyti jo muzikos.
Laimutė Ligeikaitė
Lietuviai
Mintys po Amilcare’s Ponchielli operos koncertinio atlikimo Nacionalinėje filharmonijoje
Lietuvos nacionalinė filharmonija pradeda jubiliejinį 80-ajį sezoną. Atrodytų, nemažai jėgų pareikalavęs pokarantininis atsigavimas ir intensyviai plėtota koncertinė veikla vasarą filharmoniją inspiravo dar labiau susitelkus ir drąsiau žengti į naują, nors vis dar nestabilų etapą. Rugsėjo 5-osios vakarą filharmonijoje sklandė ypatinga atmosfera – tokios vilties, kad viskas bus gerai, kad gyvi koncertai vyks, kad klasikinės muzikos žmonėms reikia kaip oro, seniai nemačiau. Tuo naujos pradžios akcentu tapo Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“ koncertinis atlikimas. Pagal pandeminius reikalavimus praretinus kaukėtus klausytojus salėje, keli šimtai jų susitelkė lauke, kur vėl buvo įrengtas vasarą labai pasiteisinęs didžiulis ekranas (koncertas taip pat transliuotas Skaitmeninėje koncertų salėje www.nationalphilharmonic.tv ir „Facebook“ tinkle).
Laimutė Ligeikaitė
Gyvo koncerto belaukiant
Apie internetinius pasidairymus svetur ir dar kartą apie Simone Kermes
Vadinamasis kultūros sektorius, menininkai, šiandien susiduria su ypatingais sunkumais ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip sprendžiamos šios problemos svetur, ar randama optimalių būdų išbristi iš krizės – mūsų visuomenei itin smalsu. Nors jau yra gerų ženklų ir dėmesys į menininkus atkreiptas, rezultatą pamatysime tik po kurio laiko. Pasidairius kad ir po kaimynų lenkų spaudą, konkrečiai, pasklaidžius muzikams nuo senų laikų žinomą žurnalą „Ruch muzyczny“, taip pat aptinkama minėtų aktualijų. Pastaruoju metu už akių užkliuvo leidinio puslapiuose minima žinomos vokiečių dainininkės Simone Kermes pavardė. Žurnale pateikiamas iš vokiečių spaudos verstas jos pokalbio fragmentas, kuris, manome, sudomins ir „7md“ skaitytojus. Juolab kad scenos žvaigždė Simone Kermes yra nuoširdi Lietuvos draugė, pernai su italų senosios muzikos ansambliu „Amici Veneziani“ dovanojusi net du koncertus Paliesiaus dvare. Apie tą įvykį laikraštyje rašė Algirdas Klova (7md, Nr. 28 (1307), 2019-09-13), pabrėžęs atlikėjos surastą savitą raktą į senąją muziką, įprastų stereotipų laužymą ir išskirtinį artistiškumą, padėjusį atskleisti skirtingų laikotarpių muzikos žanrų estetikos bei meninės raiškos panašumus.
Laimutė Ligeikaitė
Ilgos pauzės iššūkiai
Karantininis pokalbis su dirigentu Modestu Pitrėnu
Išlaikyti pauzę, ją įprasminti – vienas svarbiausių uždavinių muzikos interpretatoriams. O kai ilgą pauzę priversti laikyti paprastai intensyvų ir kūrybišką gyvenimą gyvenę menininkai – ji tampa dar didesniu iššūkiu. Kalbamės apie tai, kuo šią priverstinę tylą užpildo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas bei Sankt Galeno (Šveicarija) operos teatro ir simfoninio orkestro vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas.
Laimutė Ligeikaitė
Praėjusio laiko besiklausant
In memoriam Gražinai Ručytei-Landsbergienei (1930 01 28–2020 03 10)
„Praėjusio laiko besiklausant“ – taip pavadinta kompaktinė plokštelė, į kurią pianistė profesorė Gražina Ručytė-Landsbergienė sudėjo gražiausius savo ilgametės muzikinės veiklos epizodus. Atrodo, dar visai neseniai, sausio mėnesį, buvau trumpam pas ją užbėgusi dėl šio laikraščio puslapiuose publikuoto Donato Katkaus straipsnio. Šilta ir išsamiai jos gyvenimą bei veiklą nušviečiančia publikacija dar spėjome pradžiuginti G. Ručytę jos garbingo 90-mečio jubiliejaus proga (siūlau dar kartą, niekur neskubant, atsiversti tą straipsnį: sausio 10-osios „7md“, internete https://www.7md.lt/muzika/2020-01-10/Scenos-ir-istorijos-gilumoje). Tądien pasitarėme dėl publikacijos nuotraukų ir gavau dovanų šį jos įgrotą dvigubą albumą su užrašu – „Pasiklausykit ir nuspręskit“. Dėl jau tada silpnos profesorės sveikatos nesiryžau skambinti ir kalbėtis apie plokštelėje įrašytą muziką... Dabar, profesorės netekus, plokštelė skamba jau kitaip, o jos pavadinimas kaip niekad taiklus ir prasmingas. Praėjęs laikas, deja, yra nusinešęs ne vieną iškilią Lietuvos kultūros asmenybę, o kartu ir didelę dalį šiandien jau ne visiems suprantamo atsidavimo, idealizmo, bekompromisio profesionalumo ir aukštai iškeltos kartelės siekio.
Laimutė Ligeikaitė
Pavasarišką atgimimą skelbiantis koncertas
Naujas „Deutsche Grammophon“ albumas, Raminta Šerkšnytė, Lukas Geniušas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras
Sausio 19-osios vakaras Nacionalinėje filharmonijoje buvo toks ypatingas ir turiningas, kad sunku nuspręsti, nuo ko pradėti. Tad pradėsiu iš eilės, nuo istorinės reikšmės kompaktinės plokštelės pristatymo, į kurį pakvietė filharmonija ir Lietuvos muzikos informacijos centras (LMIC). O kur svarbūs įvykiai, ten, žinoma, moterys.
Laimutė Ligeikaitė
Muzika kaip visas gyvenimas
Pokalbis su pianiste Guoda Gedvilaite
Šių metų Vilniaus fortepijono muzikos festivalis skirtas pianistės ir kompozitorės Claros Schumann 200-osioms gimimo metinėms. Renginiais stengiamasi Lietuvos publikai plačiau pristatyti šios menininkės kūrybą, jos įtaką XIX a. ir vėlesnių epochų muzikos raidai. Pastaraisiais metais Jūs intensyviai domitės Claros Schumann gyvenimu ir kūryba, atliekate visus jos kūrinius ir vedate seminarus. Sumanėte kamerinės muzikos koncertų ciklą „Claros Schumann salonas“, kuriame klausytojai tarsi patenka į XIX a. – žinomų muzikos genijų epochą. Šio ciklo renginiai sulaukė didelio pasisekimo Lietuvoje ir Vokietijoje. Kas paskatino Jus pasinerti būtent į Claros pasaulį?
