7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lietuvos kamerinio orkestro įrašai

Užsienio spaudos akiratyje
 

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 37 (1316), 2019-11-15
Muzika

Vienas pagrindinių mūsų muzikinės kultūros reprezentantų – Lietuvos kamerinis orkestras – neretai sulaukia ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Šįkart užsienio skaitytojai supažindinami su pastaraisiais metais išleistomis kolektyvo kompaktinėmis plokštelėmis. 2017 m. pasirodžiusį Europos publikai skirtą CD „Lithuanian Chamber Orchestra. Kutavičius / Balakauskas / Martinaitis“ (dirigentė Adrija Čepaitė), išleistą Vokietijos įrašų firmos „Telos Music“, žurnale „Pizzicato“ pernai metų pabaigoje publikuotoje recenzijoje aptaria žinomas kritikas ir redaktorius Remy Franckas. „Lietuvai, kuri nuo 1990 m. vėl yra suvereni valstybė ir nuo 2004 m. priklauso ES, nėra lengva būti išgirstai tarptautinėje muzikos scenoje. Ne taip paprasta įveikti 50 sovietinės diktatūros metų. Tuo labiau yra sveikintina ši kompaktinė plokštelė, pristatanti tris šiuolaikinius Lietuvos kompozitorius, kurie, viena vertus, labai užtikrintai kalba sava kalba, bet neslepia šimtmečius trukusios muzikos įtakos, pirmiausia vokiečių“, – rašo recenzentas. Jis trumpai pristato kūrinius (Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškas variacijas“, Osvaldo Balakausko Koncertą obojui, klavesinui ir styginiams, Algirdo Martinaičio Koncertą tenorui, fleitai, obojui, klavesinui ir styginiams „Muzikinė auka“), negaili pagyrų ir autoriams, ir solistams (Robertas Beinaris – obojus, Giovanni da Silva – tenoras, Valentinas Gelgotas – fleita, Eugenijus Paškevičius – obojus, Vaiva Eidukaitytė-Storastienė – klavesinas), ir dirigentei Adrijai Čepaitei.   

 

Vokietijos žurnalo „Das Orchester“ šių metų liepos mėnesio numeryje muzikos apžvalgininkas Lutzas Lesle CD pristatymą papildo ir istoriniu kontekstu: „Anot švedų muzikologo Görano Bergendalio, Bronius Kutavičius yra ne tik kompozitorius, jis dar ir nacionalinis orakulas, dramatizuojantis mitus ir istoriją, paverčiantis juos muzikos ritualais, kurie turėtų padėti lietuviams sugrįžti prie savo ištakų ir sustiprinti tautinį identitetą. Mitais apipintą Lietuvos kultūros istorijos pagrindą paliečia ir jo „Dzūkiškos variacijos“. (...) Penkeriais metais už Kutavičių jaunesnis Osvaldas Balakauskas yra vienas pagrindinių vyresnės lietuvių kompozitorių kartos atstovų. (...) Prieš 1990-uosius jis buvo tautinio Lietuvos atgimimo judėjimo narys. Po 1991-ųjų pasitarnavo atkurtai Respublikai eidamas ambasadoriaus pareigas Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. Teorinis išskaičiavimas ir spontaniška muziko siela, poetiškai subtilus skonis ir logika jo muzikinėje kūryboje žengia koja kojon. (...) Šie saviti bruožai pasireiškia ir Balakausko Koncerte obojui, klavesinui ir styginiams (1981). Jie suteikia ypatingą skambesį ir ritmikos polėkį – tai tikslai, kurių, paskatinti dirigentės Adrijos Čepaitės, mėgaudamiesi imasi ir klausytojams perteikia Lietuvos kamerinis orkestras ir solistas Robertas Beinaris.“ Algirdą Martinaitį kritikas apibūdina kaip kompozitorių, „naujojo paprastumo“ šviesoje atsiduodantį neoromantizmo potraukiui. „Klasikai ne kartą yra tapę maitinančia jo kūrinių versme. Greta Franzo Schuberto, jis dega ypatinga meile Johannui Sebastianui Bachui. Pastarąjį jubiliejiniais 2000-aisiais pagerbė „Muzikine auka“ pavadintu Koncertu tenorui, fleitai, obojui, klavesinui ir styginiams. (...) Dvasios orumo ir šilumos panaudotoms citatoms iš Biblijos suteikia brazilų tenoro Giovanni da Silva balsas“, – rašo recenzijos autorius. Be to, abu recenzentai pabrėžia, kad garso įrašas yra „aukščiausios kokybės – subtilaus erdvinio garso ir labai skaidrus“ (garso režisieriai Vilius Keras ir Aleksandra Kerienė).

 

Kompozitorius ir muzikos kritikas Simonas Cummingsas portale „5:4“ (CD/Digital Releases) šiemet publikuotame straipsnyje prisipažįsta, kad pastaraisiais metais daug rašė apie Estijos muziką, o kitoms dviem Baltijos šalims dėmesio skyrė mažai, tad dabar turi progą pristatyti „įdomią orkestrinių kūrinių kompaktinę plokštelę, kurioje Adrijos Čepaitės diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras įgrojo trijų garbių Lietuvos muzikos asmenybių kūrinius“. Recenzentas teigia, kad trys plokštelės opusai labai skirtingi stilistiškai. Anot autoriaus, labiausiai pataikantis į mainstream’ą yra Balakausko Koncertas, o Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“ – dar labiau įtraukiančios. „Jų ir muzikinis, ir literatūrinis šaltinis yra kūrinio pradžioje skambanti dzūkiška daina „Beauštanti aušrelė“. Norėtųsi sakyti, kad Henryko Góreckio garsiosios Trečios simfonijos gerbėjai šiame kūrinyje atras daug grožybių, bet verta paminėti, kad „Dzūkiškos variacijos“ sukurtos keleriais metais anksčiau (1974). (...) Kutavičius gana drąsiai ištirpdo muzikinį audinį iki vienos natos ir su virš burdono sugrįžtančiu ankstesniu styginių motyvu atkeliauja iki kūrinio kulminacijos, kurioje liaudies daina suskamba grandiozinėje keturbalsėje choro faktūroje. Tai nuostabus kūrinys, neprarandantis mąslumo net ir galingiausiuose epizoduose“, – rašo S. Cummingsas.

 

Vis dėlto ryškiausiu plokštelės kūriniu recenzentas įvardija Martinaičio „Muzikinę auką“. „Viena vertus, šis kūrinys – tai neabejotinai nuoširdus pagarbos ženklas, pagrįstas Bacho muzikos motyvais, akordinėmis sekomis ir jo orkestriniu manierizmu. Kita vertus, jis nė kiek neprimena pastišo. Šiame opuse kompozitorius žavi novatorišku muzikinės kalbos (senosios ir modernios) naudojimu. Visose keturiose dalyse juntama Bacho įtaka, bet ji nevaržo kūrybinės laisvės. (...) Pagarbiai nusilenkdamas Bachui, Martinaitis muziką pripildo sodraus rapsodiškumo, tirštų kontrapunktinių pasažų, įvairiausių į Bacho nepanašių kadencijų ir išskirtinio šelmiškumo pabaigoje, kur finalinė kadencija nukrypsta į keistai mąslų epilogą. Kūrinys tikrai nuostabus. (...) Kiek šie trys opusai reprezentuoja XX ir XXI a. Lietuvos muziką, dar negalėčiau atsakyti. Tačiau, nežiūrint į tai, ši kompaktinė plokštelė yra puiki pradžia susipažinti su lietuviška orkestrine kūryba. Perklausius plokštelę, norisi išgirsti daugiau. Tai bus tęsiama“, – apibendrina straipsnio autorius.

 

Kitas Lietuvos kamerinio orkestro leidinys – pernai pasirodžiusi kompaktinė plokštelė „Baltic Concerti“ (pagrindinis solistas Džeraldas Bidva – smuikas, Karolina Juodelytė – vargonai, Lietuvos kamerinis orkestras, dirigentai Modestas Pitrėnas ir Adrija Čepaitė), išleista firmos „Odradek“ (garso režisieriai Vilius Keras ir Aleksandra Kerienė). Plokštelę, kurioje įrašyti Pēterio Vasko, Juliaus Juzeliūno ir Anatolijaus Šenderovo kūriniai, žurnalo „Das Orchester“ šių metų rugsėjo numeryje pristato Lutzas Lesle. Plačiau apžvelgęs istorinį kontekstą ir paminėjęs, kad plokštelė skirta Baltijos šalių valstybių atkūrimo 100-mečiui, autorius rašo: „Kompaktinė plokštelė yra stipraus ryšio su savo tėvyne ir jos žmonėmis liudijimas. Ji atspindi viso Baltijos jūros regiono dvasią. Juzeliūno muzika inspiruota lietuvių folkloro, Vasko kūriniai tarsi prisodrinti gilaus ryšio su gamta, o Šenderovo muzikos menas atkartoja dramatiškus Lietuvos istorijos įvykius.“ Labiausiai recenzentą sujaudino Šenderovo Koncertas smuikui ir kameriniam orkestrui, kurį griežia solistas Džeraldas Bidva. „1945 m. gimęs kompozitorius – vienas iš nedaugelio nacių okupacijos sunaikinto tuometinio Vilniaus žydų elito palikuonių – savo sukurtame koncerte primena apie praeities šešėlius. Nuolat pasigirstantis gongo garsas kuria sakralinę sferą, kurią laikinai išstumia dvasių šokis ant prarajos krašto. Įtaigios kadencijos ir graudūs smuiko solo monologai sudaro kontrastą orkestro kuriamiems skambančios vidinės esybės momentams, pasipriešinimui ir atsidavimui lemčiai, skausmo persmelktiems prisiminimams ir nedrąsiai vilčiai. Palyginus su daugiasluoksne Šenderovo muzika, svajinga Vasko fantazija smuikui ir styginiams „Vox amoris“ atrodo lyg būtų vienos dimensijos. Ja latvių kūrėjas empatiškai išpažįsta meilę kaip stipriausią gyvenimo jėgą. Solistas D. Bidva plokštelėje pagerbia ir XX a. Lietuvos akademinės muzikos tėvą Julių Juzeliūną, įtraukdamas jo Koncertą vargonams, smuikui ir styginių orkestrui (1963). Kompozitorius iš lietuvių folkloro intonacijų sukūrė savitą harmonijos sistemą. Kitur jis pasireiškia kaip polifoninės technikos meistras.“ Pabaigoje autorius priduria, kad nemažą įtaką kūrinių interpretacijos ryškumui daro dirigentai Modestas Pitrėnas ir Adrija Čepaitė.

 

Pagal užsienio spaudą parengė Laimutė Ligeikaitė