7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ką man kalba Mahlerio Trečioji

Mintys po Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncerto

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 21 (1300), 2019-05-24
Muzika
Justina Gringytė,  Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Justina Gringytė, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.

Gustavas Mahleris ir „Eurovizija“ gegužės 16-osios vakarą plėšė pasiryžusius viską aprėpti. Norint buvo galima suspėti visur ir vėlų vakarą užbaigti priešais televizorių, džiaugiantis arba burnojant dėl Lietuvos atstovo pasirodymo. Čia eilinį kartą kažkas kažko nepadarė. O nuo pasiteisinimų, kad „viskas remiasi į pinigus“, man jau bloga. Pirmiausia viskas remiasi į puikias idėjas, kurių Lietuvai netrūksta jokioje srityje, tik jos ne visada būna išklausomos, išgirstamos ir juolab įgyvendinamos. Eurovizinė situacija jau yra tapusi tam tikru mūsų visuomenės (ir valdžios) simboliu – mes tokie „per vidurį“, neryškūs, be fantazijos. Žinoma, pinigų trūksta, bet gal po tuo slepiasi kitoks skurdas – dvasios, idėjų, požiūrio, svajonių?.. Kai galiausiai skurdo sindromo nusikratysime, gal pradėsime laisvai ir kūrybiškai kvėpuoti? Pagaliau paaiškės ir tai, kad laimėti „Euroviziją“ nėra svarbiausias kultūrinis Lietuvos tikslas. Kad tėvynę garsina nevienadieniai unikalūs talentingi žmonės, tarp kurių – geriausia pasaulyje dirigentė, geriausia pasaulyje dainininkė, geriausios operos-performanso kūrėjos, geriausia tarptautinio „Rostrumo“ kompozitorė (kad tai vien moterys, sakykime, atsitiktinumas) ir daugybė kitų muzikantų, teatralų, literatų. Tik ar visada jiems yra vietos Lietuvos kultūros „tvarkaraštyje“? Gal nieko tokio, kad reikia viešai prašyti „susimesti“ darbų tęsimui; kad sunku prisikviesti atlikėjų ar dirigentų iš užsienių ne todėl, kad mūsų honorarai menki, o todėl, kad menininkų nesugebama adekvačiai pagerbti ir įvertinti; kad reikia tikrąja to žodžio prasme kovoti dėl vietos, nes nėra kur rengti aukščiausio meninio lygio koncertų.  

 

Štai vėl sėdžiu apšiurusiuose Kongresų rūmuose, kur dėl kažkieno dvasinio skurdo (matyt, čia tikroji priežastis) taip ir neprasidėjo Gintaro Rinkevičiaus ilgai laukta pastato rekonstrukcija. Šįvakar čia skamba Mahleris, jo Trečioji simfonija – didingas paminklas Europos kultūrai... Šį paminklą stato Valstybinis simfoninis orkestras ir jo meno vadovas G. Rinkevičius, Kauno valstybinio choro moterų grupė, berniukų choras „Ąžuoliukas“ ir mecosopranas Justina Gringytė.

 

Orkestrinėmis ir vokalinėmis priemonėmis, turtinga stilistine, žanrine kalba Mahlerio simfonijos byloja apie amžinąsias tiesas, pasaulio grožį ir jo šešėlius, apie žmogaus gyvenimo kolizijas, nepaliaujamą tikrumo ir prasmės siekį. Muzikos istorikas Paulas Stefanas yra vaizdžiai pasakęs, kad „Mahlerio simfonijose gyvenimas prasideda gatvėje, o baigiasi begalybėje...“

 

Trečiojoje simfonijoje Mahleris kuria savitą dainos-poetikos ir simfonizmo sintezę, šešiomis opuso dalimis iškalbingais pavadinimais („Panas atsibunda. Įžengia vasara“, „Ką man kalba pievų gėlės“, „Ką man kalba miško gyvūnai“, „Ką man kalba žmogus“, „Ką man kalba angelai“ ir „Ką man kalba meilė“) išreikšdamas, anot dirigento Bruno Walterio, visą savo esatį, paslaptingu kvėpavimu susijungusią su gamta. Išties, simfonija, primindama apie svarbų žmonijos kultūros aspektą – santykį su gamta, su mūsų žemės likimu, suskambo itin aktualiai. Gal ir ne visai originalu opusui priskirti pasaulinių klimato kaitos problemų konotacijas, bet liejantis muzikai nenorom mintyse kyla nerimas, kiek per tą laiką Lietuvoje dar iškirsta medžių...  

 

Simfonija man „kalbėjo“ ir apie neabejotiną Valstybinio simfoninio orkestro ir G. Rinkevičiaus indėlį daugelį metų skleidžiant unikalų Mahlerio simfonizmo meną Lietuvoje. Jie yra atlikę ir įrašę visas Mahlerio simfonijas – itin sudėtingas, reikalaujančias nepaprasto meistriškumo ir daug atlikėjų pajėgų: grandiozinio orkestro, chorų, solistų. Kaip tą vakarą sekėsi su Trečiąja? Turiu pripažinti, kad pirmos dalies (pačios ilgiausios ir sudėtingiausios) pradžia buvo klampoka. Šioje simfonijoje itin svarbūs ir gausūs pučiamieji instrumentai. Jų solo arba grupių epizodai skambėjo puikiai, bet visuma iš pradžių nesiklijavo. Tačiau sulig kiekviena simfonijos dalimi jautėsi vis darnesnis orkestro susigrojimas, skleidėsi vis raiškesnis muzikinis paveikslas. Jau antroje, liaudiško šokinio pobūdžio dalyje (Tempo di Menuetto) buvo išsivaduota iš jaudulio ir pasinerta į stilingą ir grakštų muzikavimą. Pučiamieji – ypač valtornos, obojai, trimitai – visose simfonijos dalyse demonstravo tikrą meistriškumą, ką jau kalbėti apie netikėtą akustinį efektą, kai trimitininkas sugebėjo puikiai įsilieti į bendrą skambesį grodamas fojė, už vos pravertų durų. Kaip visuomet žavėjo orkestro primarijaus smuiko solo epizodai.

 

Ketvirtoje dalyje „Apie ką man kalba žmogus“ su filosofiniu Friedricho Nietzsche’s tekstu solidžiai pasirodė solistė Justina Gringytė – atsiskleidė jos sodrus balso tembras, jautrumas niuansams. Tiesa, norėjosi, kad gražus balsas sklistų laisviau. Galbūt itin rimtas susikoncentravimas į savo partiją tam kiek sutrukdė. Nepriekaištingai, skaidriai, išties lyg angelai suskambo moterų ir berniukų chorai penktoje dalyje „Apie ką man kalba angelai“. Ši dalis – tai ne tik intonacinis tiltas jau į Ketvirtąją simfoniją, bet ir dvasinis pasirengimas, apsivalymas, nuodėmės išpirkimas prieš Trečiosios finalą „Ką man kalba meilė“. Čia orkestras skleidė ypatingą darną, vientisą alsavimą. Plačiai sklendė ilgos, dainingos frazės, maleriškai sūpuojamos dinamikos bangelių. Dvelkė ne aistra, o ramybe, gyvenimo apmąstymu, apibendrinimu, kaip autorius ir įsivaizdavo tai užrašęs partitūros nuorodoje. Atrodė, alsavome tikruoju Mahleriu – pakylėjančiu su visa mūsų kasdienybe ir žmogiškomis ydomis.

 

Brandžiai, neieškodamas lengviausio kelio nei orkestrui, nei klausytojams, Valstybinis simfoninis orkestras užbaigė jubiliejinį, trisdešimtąjį sezoną. Kaip ir kiti kolektyvai, jau skelbia intensyvią muzikinę vasarą. Kokie sunkumai laukia Lietuvos kultūrinio derliaus rudenį – pamatysime. Tikėkimės, kad mūsų muzikos meno prestižas, sulig kiekviena diena augantis užsienyje, bus tinkamai vertinamas ir namie.

Justina Gringytė,  Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Justina Gringytė, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Justina Gringytė, Valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Justina Gringytė, Valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinio choro moterų grupė, berniukų choras „Ąžuoliukas“  G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinio choro moterų grupė, berniukų choras „Ąžuoliukas“ G. Jauniškio nuotr.
Justina Gringytė, choro „Ąžuoliukas“ vadovas Vytautas Miškinis, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Justina Gringytė, choro „Ąžuoliukas“ vadovas Vytautas Miškinis, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Gintaras Rinkevičius. G. Jauniškio nuotr.
Gintaras Rinkevičius. G. Jauniškio nuotr.