Švytėjimas iš gelmių

Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras vėl užsibrėžė analogų Lietuvoje neturintį iššūkį – surengti grandiozinius koncertų ciklus „Visos Antono Brucknerio simfonijos“ ir „Visos Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijos“ (anksčiau didelį įspūdį paliko įgyvendinta visų Gustavo Mahlerio simfonijų atlikimo idėja). Brucknerio Pirmoji simfonija jau atlikta spalio 11 d., o 23-iąją Kongresų rūmuose suskambo Pirmoji Šostakovičiaus simfonija f-moll, op. 10. Beje, kartu su koncertais Kongresų rūmų fojė rengiami muzikos edukacijos susitikimai, kuriuos veda muzikologas Viktoras Gerulaitis. Tad norintys išgirsti nuotaikingų istorijų apie koncerte skambėsiančias simfonijas kviečiami į koncertus ateiti anksčiau.

Šostakovičiaus penkiolikos simfonijų ciklas pradėtas pakiliai ir su unikalumo ženklu. Pirmiausia dėl to, jog niekaip nepamenu, kada ši kompozitoriaus simfonija Lietuvoje buvo atlikta, tad neabejoju, kad tą vakarą daugelis ją gyvai išgirdo pirmą kartą.

Kitas koncerto unikalumo ženklas – programoje sudaryta reta galimybė išgirsti Asmik Grigorian, kurios nuopelnai ir aukščiausi pasauliniai įvertinimai kelia nuoširdų pasididžiavimą kiekvienam kultūringam Lietuvos piliečiui. Tarptautinių Operos apdovanojimų Londone bei Austrijos muzikinio teatro apdovanojimų ir tarptautinio žurnalo „Opernwelt“ paskelbta geriausia pasaulyje operos soliste (už Salomėjos vaidmenį Romeo Castellucci režisuotoje Richardo Strausso operoje „Salomėja“), su pagrindiniais vaidmenimis žengianti į prestižines Milano teatro „La Scala“, Londono „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan Opera“, Paryžiaus Bastilijos ir Vienos valstybinės operų scenas, A. Grigorian suranda laiko padainuoti ir tėvynėje, savo antraisiais namais, matyt, vadinamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro scenoje; ją pamatome „Vilnius City opera“ pastatymuose, laukiame ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjeroje.

Pradžioje skambėjo Šostakovičius. Savo Pirmąją simfoniją kompozitorius parašė būdamas vos 19-os, kaip baigiamąjį darbą tuometėje Petrogrado konservatorijoje. Nepaisant to, kūrinys buvo labai gerai įvertintas didžiausių muzikos autoritetų ir iki šiol yra laikomas vienu įdomiausių autoriaus opusų. Keturių dalių simfonijoje parodomos visos įmanomos instrumentų tembrų ir jų derinių kombinacijos, tad iš peties paplušėjo ir pučiamieji, šįkart groję užtikrintai ir stabiliai, ir raiškūs styginiai, ir bendrame audinyje sublizgėję mušamieji, ir kaip dar vienas orkestro tembras įtrauktas fortepijonas, kurio partiją puikiai atliko Indrė Baikštytė. Orkestras, diriguojamas G. Rinkevičiaus, atskleidė partitūroje įpintą charakterių įvairovę, nuožmias ir švelnias instrumentų diskusijas, įsimenantį energingą maršą ar lyrinius epizodus. Tiesa, šioje Šostakovičiaus muzikoje, rašytoje 1923–1925 m., dar nėra to sielą veriančio tragizmo ir sarkazmo. Visa tai jo kūrybą persmelkia vėliau, sulig įsisiautėjusiu stalinizmu ir politiniu spaudimu jam ir kitiems menininkams; taip pat čia tik vos vos pasigirsta žydų folkloro, kurį girdėdamas jis užaugo ir kuris jam darė didelę įtaką, atgarsiai. Pirmojoje simfonijoje išgirstame dar jaunatvišką, šviesų, sąmojingą muzikinį paveikslą, kurį tik retkarčiais persmelkia aštresnis dramatizmas. Tai perteikė ir orkestras, grojęs stilingai ir darniai. Puiki pažintis su šia – gyvai atliekama – simfonija.

Antroje koncerto dalyje į sceną įžengė Asmik Grigorian, iškart sutikta entuziastingais šūksniais ir aplodismentais. Smagu, kad tautiečiai vertina ir myli šią savo didžiuliu darbu daug pasiekusią dainininkę. Tačiau jei publikoje buvo laukiančiųjų efektingų arijų, tokie turėjo nusivilti. Asmik su orkestru pateikė ypatingus, savitos muzikinės kalbos kūrinius, reikalaujančius susikaupimo, įsiklausymo, suvokimo, pajautos ne tik iš atlikėjų, bet ir iš publikos. Richardo Strausso „Paskutinės keturios dainos“ sopranui ir orkestrui – vienas paskutinių jo opusų (Hermanno Hesse’s ir Josepho von Eichendorffo eilės), perteikiantis gyvenimo pilnatvės, susitaikymo ir ramybės jausmą. Žinia, kamerinį vokalinį Lied žanrą, labiausiai žinomą kaip dainininko ir pianisto bendrai kuriamą muzikinį vaizdą, Straussas (ir Mahleris) praturtino orkestriniais tembrais. Sodri orkestro palyda nuspalvino solistės balsą pirmoje dainoje „Pavasaris“; antroje „Rugsėjis“ mėgavomės dainininkės dueto su subtiliai skambėjusia valtorna (Gintaras Ščerbavičius) epizodais; trečiosios dainos „Einant miegoti“ puošmena – jautrus Asmik ir pirmojo smuiko (šį vakarą prie pirmojo pulto sėdėjo Kristupas Kelleris) dialogas, o paskutinėje dainoje „Vakaro žaroje“ atlikėjų tandemas tarsi apibendrino muzikinę ir prasminę ciklo plotmes.   

Nors A. Grigorian negarsėja kaip būtent Lied žanro interpretatorė, Strausso muzikoje, ypač po „Salomėjos“, jai jau nieko nereikia įrodinėti. Solistė dvelkė ta dainose užkoduota ramybe, tarsi jau praeitin nugrimzdusių vidinių išgyvenimų giluma, žavėjo balso valdymo niuansais. Tiesa, orkestras grojo tiek įsijautęs, ypač į kulminacijas, kad kartais norėjosi subtilesnio ir kiek tylesnio jo įnašo į bendrai kuriamą įspūdį. O gal tai senosios salės ar sėdinčiųjų balkone akustikos problema? Beje, ar dar ilgai priiminėsime tikras pasaulio scenų žvaigždes, tarp kurių ir A. Grigorian, tokios būklės salėse?..

Ypač laukiau vakaro kulminacijos – Izoldos mirties scenos („Liebestod“) iš Richardo Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“. Scenose jos dažnai neišgirsime, tai yra ypatingų koncertinių programų puošmena. Beje, lietuviškų ženklų galime rasti ir čia. Naudodamasi proga paminėčiau įspūdingą, anot kritikų, mūsų primadonos Violetos Urmanos pasirodymą prieš keletą metų „Tristane ir Izoldoje“ Bastilijos operoje Paryžiuje bei kitur plačiai jos atliekamą šią partiją; man dar neišdilo iš atminties V. Urmanos padainuota „Liebestod“ scena 2013-ųjų Vilniaus festivalyje su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. 

Šįkart suskambo vėlgi kitokia Izolda. Didingoje įžangoje ir vėliau įsitraukus solistei, pasigėrėtinai skambėjo leitmotyvų gijos, įžymusis „tristaniškasis akordas“, pradėjęs „begalinės harmonijos“ revoliuciją, tembrų bei dinamikos požiūriu subalansuotas, raiškus, niekur netrūkinėjantis orkestrinis audinys. Solistė perteikė sukrečiantį Izoldos išsisakymą, atsisveikinimą, paremtą balso sutelktumu, muzikinės dramaturgijos išmanymu. Beje, A. Grigorian, vėlgi, nėra „vagneristė“, tad galėjome pasimėgauti reta galimybe išgirsti tokią nors ir tvirtu balsu, bet skaidriu ir minkštu tembru bylojančią Izoldą.

Audringais publikos aplodismentais išprašytas bisas užbūrė dar labiau. Nepaprasto grožio ir subtilumo Strausso daina „Rytoj“ („Morgen“) suskambo kaip prasmingos programos pratęsimas, ir atlikėjams, ir publikai sukėlęs tikrą katarsį.