„Trimito“ virsmai ir jungtys

Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ (vyr. dirigentas Ugnius Vaiginis) išties drąsiai ieško naujų koncertinių formų, kas ypač pasijuto atėjus naujam vadovui kompozitoriui Antanui Kučinskui. Greta įvairių bendrų projektų su kitais kolektyvais (pastarieji su „Giunter Percussion“, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestru „Ąžuolynas“ ir t.t.), repertuaras praturtintas ir teatralizuotais koncertais „Trimito miestas“ bei „XX a. rapsodija“. Šie koncertiniai spektakliai rengiami bendradarbiaujant su režisiere Birute Mar. Tai, ko gero, viena iš sėkmingiausiai besitęsiančių kūrybinių draugysčių, prasidėjusi nuo originalumu nepralenktos „Grimo operos“ (2004 m. festivalio „Gaida“ užsakymas) ir tebevykstanti šiandien, kai aktorės ir režisierės spektakliuose skamba A. Kučinsko muzika, o kompozitoriaus sumanyti projektai praturtinami režisierės matymu ir idėjomis. Lapkričio 9 d. Kongresų rūmų salėje nuskambėjusi „XX a. rapsodija“ – vienas iš tokių renginių (išvakarėse programa parodyta Klaipėdos koncertų salėje).

„Trimitas“ su kitais žinomais atlikėjais ir dirigentu Aleksandru Šimeliu pristatė XX a. pirmos pusės opusus, kurie tuomet kėlė ažiotažą ir prieštaringų nuomonių bangas, o šiandien skamba kaip mielas ausiai „vintažas“ su ano meto stilingojo kabareto, džiazo, miesto atgarsiais ir nuotaikomis. Koncertas prasidėjo mįslingai. Keliais dryžuotais (balta ir juoda) elementais kukliai, bet skoningai dekoruotoje salėje (dailininkė Kristina Norvilaitė) pianistas Petras Geniušas pradeda skambinti nostalgiškos nuotaikos Eriko Satie „Gymnopédies“. Renkasi orkestras, pasirodo ir fokusininkas-žonglierius Mantas Markevičius, jis žongliruoja baltais skrituliais, vėliau skarelėmis, aukštai mėtomu pultu, netgi šmaikščiai „ištraukdamas triušį“ (žinoma, pliušinį). Dabar jau skamba spalvingas Igorio Stravinskio „Ebony concerto“ (1945) su soluojančiu orkestro klarnetininku Rimvydu Savicku ir įvairių instrumentų grupių dialogais. Po fortepijonu snaudusi kabareto konferansjė Ieva Stašelytė pašoka ir entuziastingai anonsuoja tuoj prasidėsiantį tikrą kabareto, gal net viso miesto šėlsmą. Tai džiazo sąskambiais ir populiariomis dainomis grįsto E. Satie baleto „Paradas“ („Parade“, 1917) Guuso Dohmeno versija pučiamųjų orkestrui. Visi vyksmo atlikėjai yra scenoje, tad prisideda prie išmoningos siurrealistinės partitūros: P. Geniušas pataukši spausdinimo mašinėle, pasuka tarškantį ratą, kažkas iš muzikantų išgauna automobilio signalų garsus, paleidžia sirenas, iššauna net pistoletu, neva baletą bando šokti konferansjė ir t.t. O ironiškai primindami skandalingąjį baleto originalą (beje, jį kūrė to meto žvaigždės Jeanas Cocteau, Pablo Picasso, Sergejus Diagilevas) scenoje galiausiai pasirodo... du arkliai! – muliažines arklio galvas užsidėję ir vadinamaisiais sirgalių bumbulais mojuojantys projekto choreografė Sigita Mikalauskaitė ir Donatas Bakėjus, vėliau dar nustebinsiantys aistringu šokiu.

Visas šurmulys išsisklaido sulig finaliniu kūriniu, skambant nuostabiajai George’o Gershwino „Žydrajai rapsodijai“ („Rhapsody in Blue“, 1924), ko gero, pirmą kartą gyvai girdint jos originalią orkestruotę forte­pijonui ir džiaziniam (pučiamųjų) ansambliui. Žinoma, šio kūrinio, kaip ir viso koncerto, ašis buvo charizmatiškasis P. Geniušas, tokiuose įvairius stilius ar meno rūšis kryžminančiuose projektuose besijaučiantis kaip namie. Net keista, kad su „Trimitu“ pianistas koncertuoja pirmą kartą.

Akivaizdu, orkestras kūrybiškai ieško naujų formų ir meno krypčių sinergijos. Toks pasirodymo formatas, matėsi, publikai nuoširdžiai patiko, o muzikantiškas humoras, tinkantis prie išraiškingos muzikos, tikrai praskaidrino rudeninę nuotaiką. Šiek tiek dar patobulintas ir nugludintas šis teatralizuotas koncertas neabejotinai galėtų džiuginti ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių žmones, juolab kad po Lietuvą jau sėkmingai keliauja ankstesnis projektas – edukacinis teatralizuotas koncertas „Trimito miestas“.

Kita vertus, tobulinti dar yra ką. Kaip dabar sakoma, linkėčiau vietomis švaresnio grojimo, dar vieno kito režisūrinio žvilgsnio labiau susiejant vyksmo fragmentiškumą. Nors pats rapsodijos žanras ir reiškia atskirų, savarankiškų dainų ar melodijų pynę, programos visumoje pasigedau veikėjų santykio vienas su kitu, tolesnės smagių momentų plėtotės. Antai, gražiai pagal muziką skarelėmis žongliravęs artistas jas sukišo į valtorną. Visą likusį vakarą laukiau, gal iš jos ištrauks, tarkime, gėlių ir padovanos jas kuriai nors merginai?.. Bet taip ir nesulaukiau. Šis epizodas ir nemažai kitų (merginos miegojimas po fortepijonu, pulto mėtymas, poros šokis „Žydrosios rapsodijos“ pabaigoje ir kt.), nors ir buvo grįsti netikėtumo efektu, niekaip neišspręsti ir neužbaigti.

Jau seniai prie pulto buvau mačiusi dirigentą Aleksandrą Šimelį. Šįvakar ilgai laukiau, kada įprastai labai artistiškas ir energingas maestro pradės rodyti „gyvybės ženklus“. Laimė, lūžis įvyko įpusėjus koncertui, sėkmingai atlikus dar vieną jam skirtą „vaidmenį“ – ant lazdelės sukti lėkštę. Galiausiai, pianistui įsišėlus, dirigentas netgi pradėjo šokti. Tačiau orkestrantai, deja, išsijudino dar lėčiau. Bendra tonacija su solistais ir kitais veikėjais nuotaikos prasme, ko gero, taip ir nebuvo pasiekta. Gal tetrūko kelių paprastų teatriškų gudrybių, kurios padėtų muzikantams labiau įsitraukti į bendrą veiksmą? O galbūt artistiškumui pasireikšti sutrukdė susitelkimas į gana sudėtingas kūrinių partitūras – jų imasi ne kiekvienas pučiamųjų orkestras, tad jas įveikusiems muzikantams šiuo atveju reikia sušukti bravo. Publika tą ir darė. O bisui vėl suskambusi puikioji E. Satie muzika, soluojant P. Geniušui, privertė pamiršti visas abejones kėlusias mintis.

Netrukus „Trimitas“ apsivilks vėl kitokį rūbą. Šventiniam naujametiniam koncertui kolektyvas tradiciškai kviečia į Nacionalinę filharmoniją. Gruodžio 28 d. jų scenos partneris bus klasikos ir džiazo repertuarą sėkmingai jungiantis violončelininkas Vytautas Sondeckis.