Mažoji „La Scala“ Paliesiuje

Jau ne naujiena, kad norintieji pabėgti nuo miestų šurmulio ir pasiklausyti aukščiausios prabos muzikos traukia į Paliesiaus dvarą. Čia, beje, ir gamtos mėgėjams yra kuo pasidžiaugti, ypač vasarą. Lietuviška Toskana pramintose apylinkėse pamatysi ir išliuoksėjusį į kelią kiškį, ir sliūkinančią lapę, ir padangėje ratus sukančius gandrus, o įvairiausių paukščių čiulbesys, nuvilnijantis pievomis, prilygsta gražiausiai muzikai. Melomanai į dvarą traukia smarkiai suintensyvėjusiame renginių tvarkaraštyje išsirinkę sau artimus žanrus – kas aukščiausio lygio džiazą (daugelis sapnuoja vėl atvykstantį Tordą Gustavseną), kas įžymių pianistų rečitalius (netrukus vėl skambins Andrius Žlabys, Viktoras Paukštelis), kas ansamblių ar orkestrų pasirodymus (nepaprastą įspūdį paliko „Kremerata Baltica“ su Gidonu Kremeriu ir Lucasu Debarque’u), kas vokalinės muzikos koncertus ir dar įvairiausio pobūdžio renginius jaukioje, geriausios akustikos salėje „Pasaga“. Prieš kelerius metus viešėjusi suomių operos žvaigždė Riikka Hakola bene viena pirmųjų čia pradėjo vokalinės muzikos koncertus. Bet kad dvare pamatytume ir išgirstume vos ne operos pastatymą – pirmas kartas. Pirmą birželio savaitgalį Paliesiuje įsikūrė, galima sakyti, mažoji „La Scala“. Nė kiek neperdedu – tokio meistriškumo operos solistus retai išgirsi didžiosiose Lietuvos scenose.

Niujorko „Metropolitan“ ir Suomijos nacionalinės operos teatro solistė Riikka Hakola, dainavusi ir Stokholmo, Kopenhagos, Oslo teatruose, Maskvos Didžiajame bei įvairiose garsiose pasaulio koncertų salėse, su puikiais savo kolegomis dovanojo teatralizuotą pasirodymą „La vie de Bohème“. Tai įsimintinomis Giacomo Puccini „Bohemos“ arijomis bei scenomis grįsta programa, dar papildyta keliomis operos „Kregždutė“, pora Jules’io Massenet, Ruggero Leoncavallo operų arijomis, keliomis melodingomis Augustino Lara („Granada“), Francesco Paolo Tosti („L’ultima canzone“), Marquerite Monnot („Hymne a l’amour“) dainomis. Griežtieji operos ortodoksai gal ir turėtų priekaištų dėl tokio „Bohemos“ „praskiedimo“, tačiau visi numeriai sukomponuoti dramaturgiškai tikslingai, skoningai, programą gražiai pritaikant prie jaukios, naminės popietės nuotaikos. Solistai apsitaisė XIX a. kostiumais, minimaliai scenografijai panaudojo dvaro baldus, keletą daiktų, judėjimui puikiai išnaudojo nedidelę „Pasagos“ salės erdvę.

Jautri, muzikali R. Hakola, atlikusi Mimi vaidmenį, išties pasirodė kaip brandi scenų žvaigždė, buvo viso mažyčio spektaklio ašis. Nuostabiai skambėjo jos arijų piano, minkštas balsas šviesiai nuspalvino darnius ansamblius, duetus. Sopranas Annika Leino pademonstravo stiprų, skaidrų balsą, sukūrė guvų Miusetės charakterį. Ji su dailininko Marčelo partiją dainavusiu malonaus, sodraus balso baritonu Jaakko Kortekangasu sudarė išties išraiškingą ir muzikaliai tvirtą porą. Beje, J. Kortekangas Helsinkio operoje 2000-aisiais debiutavo būtent šiuo vaidmeniu.

Labiausiai sužavėjo didžiausią krūvį nešęs ispanas tenoras Eduardo Aladrénas, kūręs Rudolfo vaidmenį. Kai ryškių ir charizmatiškų tenorų trūksta, ypač mūsų operos scenose, tokį turėjome galimybę išgirsti ir pamatyti Paliesiuje! Nuo Europos teatrų iki JAV, Kanados ir Japonijos dainuojantis tenoras pastaruoju metu kuria Pinkertono, Kavaradosio ir Don Karlo vaidmenis „Deutsche Oper am Rhein“ Diuseldorfe, debiutavo naujame Giuseppe’s Verdi „Don Karlo“ pastatyme Sankt Galeno operos teatre Šveicarijoje, kur bendradarbiavo su teatro vyr. dirigentu Modestu Pitrėnu. Būtų šaunu, jei į dainininką atkreiptų dėmesį ir mūsų teatras. O štai Latvijos nacionalinė opera jį jau pakvietė dainuoti Pinkertoną operoje „Madam Baterflai“.

Šioje programoje E. Aladrénas išsiskyrė stipriu, lygiu, tikrai aksominio tembro balsu. Nepaprastai jautriai jis atliko solines arijas, ypač garsiąsias „Che gelida manina“ („Bohema“) arba „Parigi! È la città dei desideri“ („Kregždutė“), darniai su juo skambėjo dueto scenos – nuo pradinės su J. Kortekangasu iki nepaprasto grožio ir emocingumo finalinių arijų su R. Hakola – „Ma come puoi lasciarmi... Non disperare“ („Kregždutė“) ir sukrečiančios Mimi mirties scenos „Sono andati“.

Pabaigos komplimentams pasilikau „orkestrą“. Grojo trijų puikių muzikantų ansamblis: Laura Rajanen (smuikas), Johannesas Raggas (kontrabosas), Jukka Nykanenas (fortepijonas). Jie dainininkus lydėjo visą programą, švariai intonuodami, subtiliai prie jų derindami tempus ir dinamiką. Prieš finalą dar simpatiškai pagrojo simfoninio Intermezzo iš Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“ kamerinį variantą.

Mane vis dar stebina (o neturėtų) nuoširdus užsienio žvaigždžių atsidavimas savo darbui ir pagarba publikai, kad ir kur jie dainuotų – ar „La Scala“ teatre, ar mažame Lietuvos dvarelyje. Visi programos „La vie de Bohème“ atlikėjai, nors ir sumanę ją kaip pramoginę, pasimėgavimui skirtų gražių arijų pynę, dainavo visu balsu, įsijautę, atidavę visas emocines ir fizines jėgas. O Paliesiuje ir vėl įvyko tas stebuklas, kai pasaulines muzikos žvaigždes gali išgirsti visai šalia, atsistojęs nuo kėdės čia pat jas pasveikinti ir padėkoti už nuostabias emocijas, lydėsiančias ne tik visą kelią atgal, bet ir per visą kasdienybę, iki kito karto.