7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Du dešimtmečiai muzikos jūroje

Pokalbis su operos solistu Edgaru Montvidu

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 28 (1307), 2019-09-13
Muzika
Edgaras Montvidas. D. Matvejevo nuotr.
Edgaras Montvidas. D. Matvejevo nuotr.

Dvidešimties metų scenoje tarpsnį šiemet pažymi žinomas dainininkas Edgaras Montvidas. Nuo stažuotės Londono Karališkojoje operoje „Covent Garden“, kurioje 2002 m. debiutavo Alfredo vaidmeniu Giuseppe’s Verdi operoje „Traviata“, solistas Lietuvoje retokas svečias. Londone gyvenantis E. Montvidas pasirodo daugelyje pagrindinių Europos ir JAV operos teatrų bei scenų nuo „Covent Garden“, Miuncheno „Bayerische Staatsoper“, Berlyno „Komische Oper“ iki Santa Fe (JAV) operos, Glaindborno ir Provanso Ekso festivalių. Kasmet turime progų žavėtis jo vaidmenimis „Vilnius City Opera“, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o kartais ir mūsų koncertinėse scenose, Pažaislio, Vilniaus, Kristupo festivaliuose. Į tėvynę noriai dainuoti atvykstantis solistas šį sezoną baigė rečitaliais Kaune, Vilniuje ir Nidoje, taip pradėdamas savo sceninės veiklos 20-mečio koncertų maratoną. Ta proga ir kalbinu dainininką.

 

Po ilgos pertraukos išgirdome Jūsų rečitalį Thomo Manno festivalyje, kurio šių metų tema – „Tėvynių Europa“. Pasitelkdama šią įvairialypę, daug pavidalų apimančią sąvoką, simboliškai paklausiu: kas yra Jūsų muzikinė tėvynė? Stilius, kuriame jaučiatės savimi, arba šalis, kurioje esate kaip namie?

Pirmiausia galbūt tai, kas mane išugdė kaip muziką. Augau Lietuvoje, bet dabar gyvenu Londone, kuris suformavo mano muzikinį estetinį skonį. Kita vertus, ir Londoną sudaro daugybė tautybių, mane čia supa skirtingiausi žmonės, įvairūs dirigentai. Matyt, teisinga sena tiesa, kad muzika neturi sienų, neturi tėvynės. Tai tarptautinė kalba. O kokia muzika man pačiam artimiausia? Prancūziška. Tenka nemažai jos dainuoti, ji man tinka prie balso, mano tembro spalvos. Nuo vaikystės esu frankofonas. Neatsitiktinai ir namus įsigijau Prancūzijoje. Taip susiklostė, kad daug metų bendradarbiauju su koncertine organizacija, įsikūrusia Paryžiuje ir Venecijoje. Šios organizacijos misija – atgaivinti XIX a. prancūzų romantikų operas, nes yra dar nemažai, pavyzdžiui, Charles’io Gounod ar Camille’o Saint-Saënso menkai žinomų veikalų. Su muzikologų pagalba jie atrandami, įrašinėjami į kompaktines plokšteles. Tame procese dalyvauju ir aš. Taigi, save labiau tapatinčiau su prancūziška muzika.

 

Gal iš savo ilgametės praktikos galėtumėte pasakyti, ar vokalo mokyklos – mitas, ar tiesa? Kaip Virgilijaus Noreikos mokinys jaučiate gavęs itališkos mokyklos pagrindus? Ir kaip tobulinatės dabar?

Save iš tiesų priskirčiau itališkai dainavimo mokyklai, nes pagrindiniai pamatai, dainavimo technika yra itališka. Šviesaus atminimo profesoriaus V. Noreikos genealoginis dainavimo medis siekia klasikinius itališkus pagrindus. Be to, dabar kartais tobulinuosi pas iš JAV atvykstantį pedagogą, kuris tęsia būtent tos mokyklos tradiciją. Anksčiau turėjau progą gauti Luciano Pavarotti, Plácido Domingo patarimų. Visiems muzikams, ne tik vokalistams, labai svarbu padirbėti su tokiais meistrais, kad koks nors autoritetas tave, važiuojantį tuo profesiniu „geležinkeliu“, prilaikytų ir neleistų nuklysti į šalį. Kartais aš pasikliauju tais pedagogais. Dėl mokyklų dar pridurčiau, kad klasikinis dainavimas iš principo yra „belkantinis“, nors, jei kalbėtume apie britų dainavimo manierą (ypač tenorų) arba vokiškąją, – jos šiek tiek skiriasi ir estetika, ir technika.

 

Ar sunku patekti į meistriškumo užsiėmimus pas tokius garsius vokalo pedagogus?

Kai stažavausi „Covent Gardene“, sutikau ne vieną tikrą žvaigždę. Jie labai geranoriški. Kartais užtenka paklausti, ar galėtų skirti kokią valandėlę, ir jie sutinka. Aš dabar taip pat darau, kai į mane patarimo kreipiasi jauni dainininkai. Iki šiol galiu naudotis „Covent Garden“ teatro paslaugomis. Po dvejų metų stažuotės jie nė vieno dainininko nepaliko likimo valiai, sudaro palankias sąlygas individualiam darbui. Atvykęs į Londoną galiu ten dirbti, repetuoti savo vaidmenis. Galima sakyti, kad „Covent Garden“ yra mano antrieji namai. Džiaugiuosi, kad netrukus būtent ten dainuosiu pagrindinį vaidmenį naujame Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Tito gailestingumas“ pastatyme.

 

Dainuojate viso pasaulio scenose, į Vilnių dažniausiai grįžtate dainuoti „Vilnius City Opera“. Kaip gimsta nauji Jūsų vaidmenys, kur pirmiausia atsiranda idėjos?

Daug kas priklauso ir nuo organizatorių, nuo jų planų. Ne paslaptis, režisierė Dalia Ibelhauptaitė yra mano kaimynė, gyvename tame pačiame Londono rajone, esame draugai. Ji nuolat manęs klausia, kokį vaidmenį norėčiau išbandyti, ką padainuoti. Ir, atsižvelgdama į tuos pageidavimus, ne tik mano, bet ir kitų dainininkų, ji stengiasi mums suteikti tą operinį „trampliną“. Taip gimė mano Verteris, Faustas. Jos dėka mes galime turėti meninę laboratoriją, kurioje išbandome tam tikrus vaidmenis ir tęsiame darbą su jais toliau. Mums tai didelė prabanga.

 

O ką norėtumėte išbandyti, pavyzdžiui, kamerinės vokalinės muzikos srityje? Jūs vis dėlto esate iš esmės operos solistas. O kamerinis vokalinis žanras, arba Lied, reikalauja jau visai kitokio mąstymo, kitokios išraiškos, jėgų. Ar dabar vis dažniau dainuojate Lied?

Kamerinio vokalinio žanro kol kas netenka daug dainuoti, bet jis man artimas. Ši muzika mane praturtina, galiu pats sau būti šeimininkas scenoje, pats kurti tuos mažus spektaklius. Sudėlioti rečitalio programą nėra toks paprastas darbas. Be to, tokios muzikos pasaulyje sukurta labai daug. Reikia gerai į save įsiklausyti ir suvokti, kaip savitai galėtum prabilti, kokia kalba yra tinkamiausia, suprantamiausia. Ką tik atlikau rečitalių ciklą Kaune, Vilniuje ir Nidoje, labai džiaugiuosi, kad koncertai pavyko. Labiausiai nerimavau dėl pačios programos – ar ne per ilga, ne pernelyg akademiška. Bet jaučiausi savame kailyje. O turėdamas tokį puikų pianistą kaip Simonas Lepperis rečitalių galiu rengti ir daugiau. Bet, žinoma, beveik visą laiką suryja opera. Beje, pasirengti rečitaliui užtrunka tiek pat laiko, kiek ir operai. Ir vis dėlto ateityje tikrai ketinu skirti nemažai dėmesio kameriniam žanrui.

 

Labai džiugu, kad į savo koncertų programas įtraukiate Kazimiero Viktoro Banaičio dainas, o Nidoje bisui padainavote nuostabią Benjamino Gorbulskio dainą „Sningant“. Ar lietuviška muzika – neatsitiktinė programos puošmena? Smagu, kad ir Jūsų kolega pianistas turėjo progą susipažinti su lietuviška muzika. Ar padainuojate mūsų autorių dainų ir užsienio publikai?

Su Simonu esame atlikę ir daugiau Banaičio dainų. Turiu jų visą sąsiuvinį. Kai surengėme rečitalį „Covent Gardene“, tai net teko jomis dalintis, pianistai prašė natų, taigi tos dainos jau pasklido plačiau. Bet matau ir bėdą – lietuviškos vokalinės muzikos galbūt nėra tiek daug, gal mažai išleista, nes sunku jos rasti. Kitaip nei chorinių kūrinių. Kreipiuosi ir į dabarties kompozitorius, prašydamas, kad man padėtų plėsti repertuarą. Pamenu, kad ir mano mokytojas V. Noreika koncertuose būtinai atlikdavo lietuviškų dainų. Taigi ir aš ketinu jų dainuoti vis daugiau.

 

Koks Jūsų santykis su scenos partneriais – pianistais, dirigentais? Ar galima sakyti, kad jie yra Jūsų bendraminčiai, netgi mokytojai? Kaip sekasi dirbti bendrą darbą?

Na, nepatikėsite, pavyzdžiui, šiems rečitaliams Lietuvoje mums su Simonu repetuoti reikėjo tik poros dienų. Kai sutampa abiejų muzikų skonis, pasaulėžiūra, estetika, tai repeticijų per daug ir nereikia. Nuostabu, kai per koncertą scenoje vienas kitą jauti, atrandi net kažkokių improvizacijos akimirkų. Tai ansamblinis darbas, o scenos partnerio kokybė – didelė dalis sėkmės, tavo užnugaris. Visoje toje garsų jūroje su juo gali sėkmingai plaukti arba... nuskęsti. Simonas yra sėkmės garantas, Karališkosios muzikos akademijos Londone pedagogas, pianistų koncertmeisterių vadovas. Labai norėjau, kad jis aplankytų Lietuvą, kad parodytų, koks svarbus pianisto meistriškumas akompanuojant kitą kartą ir ne pačiais geriausiais instrumentais. Beje, man akompanuoti nėra lengva. Man patinka išgauti kokį netikėtą rubato, dinamikos niuansus ar impulsyvų improvizacijos momentą. Atliekant kūrinius su orkestru, žinoma, sąlygas diktuoja dirigentas. Tarkime, Karolio Szymanowskio „Harnesie“, kurį atlikau su Simono Rattlo diriguojamu Londono simfoniniu orkestru, yra labai sudėtingas, struktūriškas kūrinys, kiekvienas taktas vis kitos ritmikos, tad per daug nepaimprovizuosi.

 

Koks bus naujas sezonas? Kiek žinau, debiutuosite Milano „La Scaloje“? Kas dar laukia Jūsų gerbėjų?

Sezonas, manau, bus turiningas. Debiutuosiu teatre „La Scala“ – Szymanowsko operoje „Karalius Rogeris“, o Ciuricho operoje – naujame Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ pastatyme. Taip pat, kaip minėjau, dalyvausiu „Covent Gardene“, operoje „Tito gailestingumas“. Dar laukia Brėgenso festivalis, jame dainuosiu Giacomo Puccini „Madam Baterflai“. Laukia ir kiti debiutai, tad džiaugiuosi, kad kiekvieną sezoną galiu atlikti vis naujų kūrinių, nuolat lavinti savo muzikinį skonį. Koncertiniais rečitaliais tik pradėjau savo 20-ąjį sezoną. Lietuvos publika mane išgirs Jules’io Massenet operoje „Manon“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre, o Nacionaliniam simfoniniam orkestrui švenčiant 80-metį atliksime Ernesto Chaussono „Meilės ir jūros poemą“ tenorui ir orkestrui. Su „Vilnius City Opera“ planuojame vėl parodyti Charles’io Gounod „Faustą“. O jau kitą vasarą esu pakviestas dalyvauti „Midsummer Vilnius“ festivalyje Valdovų rūmuose. Taip visus metus ir švęsiu!

 

Dėkoju už pokalbį. Linkiu sėkmingai įgyvendinti visus planus.

 

Kalbino ir parengė Laimute Ligeikaitė

Edgaras Montvidas. D. Matvejevo nuotr.
Edgaras Montvidas. D. Matvejevo nuotr.
Edgaras Montvidas Th. Manno festivalyje. G. Beržinsko nuotr.
Edgaras Montvidas Th. Manno festivalyje. G. Beržinsko nuotr.
Edgaras Montvidas. G. Beržinsko nuotr.
Edgaras Montvidas. G. Beržinsko nuotr.
Simon Lepper ir Edgaras Montvidas. G. Beržinsko nuotr.
Simon Lepper ir Edgaras Montvidas. G. Beržinsko nuotr.