Skambantys tėvynių apmąstymai

Žavioji Nida, matyt, kiekvienam kelia vis kitokias asociacijas: nuo unikalių kopų, senųjų kurėnų iki „Nida Jazz“ arba šūkio „Benai, plaukiam į Nidą!“ su nelabai vykusia talentingojo Vytauto Kernagio skulptūra ant suoliuko prie marių, arba stačiai gėdinga popsine „žvaigždžių alėja“. O gal dabar Nidą garsina ant Parnidžio kopos išdygęs paminklas prancūzų rašytojui ir prosovietiniam veikėjui Jeanui-Pauliui Sartre’ui? Sakoma, kad Klaudijaus Pūdymo skulptūra yra neblogas Antano Sutkaus fotografijos įamžinimas. Žinia, 1965 m. A. Sutkui pavyko nufotografuoti Sartre’ą su Simone de Bouvoir besilankantį Nidoje. Tada tokių veikėjų atvykimas į Sovietų Sąjungą buvo stiprus ideologinis sovietų laimėjimas. Vis dėlto prieštaringai vertinamo rašytojo skulptūra viename svarbiausių Nidos taškų atsirado tik pernai. Ne vienas svarstė kodėl. Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė iškėlė versiją (kultūros almanachas „Dorė“, 2018, Klaipėda), jog tai „skulptūra ne Sartre’ui, ne Sutkaus fotografijai, bet desperatiškam norui pritraukti daugiau turistų (...). Šiuo atveju dar verta kalbėti apie politinės situacijos neišmanymą ir tautinės savigarbos stoką.“ Gal ir vėl eilinį kartą prašauta su paminklais?.. Tiesa, apie kultūrinio turizmo plėtrą nebūčiau tokios skeptiškos nuomonės, kaip savo straipsnyje toliau dėsto S. Daugirdaitė. Manyčiau, kultūrinis turizmas yra tai, ką geriausio galima pasiūlyti pasauliui. Žinoma, turint tvirtus vertybinius kriterijus.

Kokią vietą tarp visų paminėtų Nidos simbolių užima vokiečių rašytojas Thomas Mannas ir jo vardu pavadintas festivalis? Į šį klausimą atsako jau dvidešimt trejus metus gyvuojantis intensyvus tarpdisciplininis renginys, kuris kasmet gvildena prasmingas tėvynės ieškojimų, egzodo, žmogaus orumo, Europos likimo ir panašias temas. Šiemet jis buvo pavadintas „Tėvynių Europa“ ir, kaip sakė T. Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz, kvietė apmąstyti šią įvairialypę sąvoką ir daugybę jos aspektų, atspalvių bei pavidalų, kuriais tėvynė gali atsiskleisti. Ši tema ir pastaruoju metu itin aktualus Europos, kaip bendro likimo vienijamos bendruomenės (Th. Mannas) leitmotyvas, ryškesne ar plonesne gija siejo visus festivalio renginius: skaitymo iš Th. Manno kūrybos rytmečius, įdomius susitikimus su festivalio svečiais, muzikos programas, dailės parodas, vakaro kino seansus, jaunųjų eseistų konkursą.

Liepos 13-ąją, prieš pirmąjį koncertą Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje festivalį sveikino renginio globėjas prezidentas Valdas Adamkus. Greta kitų kalbėjusiųjų – Neringos mero Dariaus Jasaičio, Seimo nario Antano Vinkaus ir Th. Manno kultūros centro direktorės Linos Motuzienės – prezidentas vėl priminė kultūrinę festivalio svarbą, tolerancijos ir pagarbos aktualumą dabarties pasaulyje. Savo ruožtu festivalio rengėjai suskubo pasveikinti V. Adamkų su kitą rytą jam suteikiamu Neringos garbės piliečio vardu.

Lygiavertę atsvarą turiningai žodžio programai festivalyje sudaro muzikinė, taip pat besisiejanti su pagrindine tema. Muzikos programos kuratorė Vytautė Markeliūnienė į koncertus įpynė ir „dialogų“ paantraštę, gretindama po du įvairiais aspektais susijusius autorius, atlikėjus, kūrybinį braižą, o ir ryšius su pačiu Th. Mannu ar germaniškąja kultūrine terpe.

Bene konceptualiausia muzikine programa festivalis ir buvo pradėtas. Iš Nidos kilusi ir pirmą kartą čia dalyvaujanti pianistė bei pedagogė iš Austrijos Gaiva Bandzinaitė bei jos pasikviestas universiteto „Mozarteum“ kolega, žinomas baritonas, „Grammy“ laureatas Wolfgangas Holzmairas pristatė Franzo Schuberto ir Vienoje gimusio čekų kilmės kompozitoriaus Ernsto Křeneko dainų pynę.

Besigilindamas į Schuberto kūrybą Křenekas sukūrė dvidešimties dainų ciklą „Kelionės po Austrijos Alpes žurnalas“, op. 62 (paties autoriaus žodžiais), ieškodamas prasminių ir muzikinių sąsajų su Schuberto dainomis ir iš naujo atrasdamas jo kūrybos metodą. W. Holzmairas jau prieš dešimtmetį sumanė abiejų autorių dainas sukomponuoti į vieną programą ir atlikti jas pakaitomis, lyg vieno autoriaus ciklą. Išties, kompozitoriai, atrodo, susiliejo, susitapatino. Schubertas suskambo dar moderniau, o romantizuota Křeneko muzikos kalba, kaip ir dainų įvaizdžiai (pašto autobusai, siaurukas, arogantiškas vienuolis ir pan.) perteikė jau kitokį, nei Schuberto apdainuotasis, Austrijos atspindį, iškylantį lyg iš senų atvirukų ar nuotraukų albumo. Vėliau, per susitikimą su rašytoju iš Kanados Antanu Šileika, blykstelėjo net savotiška šio koncerto refleksija, kurią sukėlė jo mintys apie visą gyvenimą ieškotą savo tėvynę, kai dažnai ji tėra tik vaizduotėje, ir jo pacituotą istorikę Kate Brown, kuri rašo „apie vietą, kuri daugiau neegzistuoja, ir apie žmones, kurie daugiau ten nebegyvena“...

Pirmajame rečitalyje turėjome progą pasimėgauti tikrų Lied meistrų muzikavimu. Išgirdome ypač išraiškingą dainininką, kuris žavėjo ne tik aktoriniais gabumais, bet, svarbiausia, balso valdymo spalvomis, niuansais, dinamika, intonacijomis. Nieko nereikalingo ar perspausto. Pianistė G. Bandzinaitė buvo tikra jo antroji sceninė pusė, laisvai, lyg visiškai be pastangų padėjusi kurti Lied spektaklį. Bisui jie atliko taip pat dar negirdėtą Křeneko folkloro stiliaus dainų popuri.

Panašūs minčių apie tėvynės paieškas aidai lydėjo ir kituose koncertuose. Lyg atliepdamas įdomaus susitikimo su tuometėje Čekoslovakijoje gimusio ir augusio rašytojo Jindřicho Manno išsakytas mintis, liepos 16-osios koncerte suskambo čeko Bohuslavo Martinů Fortepijoninis trio Nr. 1. Tai vėlgi prarastos tėvynės kompozitorius, prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1938-aisiais, atsisveikinęs su Čekija ir daugiau ten negalėjęs grįžti. Pirmą kartą Nidoje apsilankęs Jindřichas Mannas – Heinricho Manno (Thomo brolio, taip pat garsaus rašytojo) anūkas – susitikime pasidalijo savo šeimos istorijos fragmentais. 1968-aisiais, po tragiškų įvykių Čekoslovakijoje, Jindřichas emigravo į Vakarų Vokietiją, kur pradėjo mokytis jam dar svetimos vokiečių kalbos. „Kalba man yra tėvynė. Tėvynės dvasia glūdi ne tik vienoje kalboje“, – dabar sako rašytojas. „Mano tėvynė yra Čekija, kur gimiau, ir Vokietija, kurioje gyvenu. Ir Europa, kurią jau daugelis dabar, deja, nuvertina...“ – dar mintyse aidi J. Manno išsakyti žodžiai skambant ypatingo grožio, audringai ir sudėtingai Martinů muzikai. Opusą atliko dažni festivalio dalyviai, tikri kamerinio žanro meistrai – trio „FortVio“: pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė, violončelininkas Povilas Jacunskas.

Koncerte išgirdome ir melodingąjį Gabrielio Fauré Fortepijoninį kvartetą Nr. 1 c-moll, op. 15. Prie trio prisijungė orkestre „Kremerata Baltica“ griežianti altininkė Kristina Anusevičiūtė. Atlikėjai labai raiškiai perteikė visą Fauré lyrizmo gylį ir audringas emocijas, o 3-ios dalies faktūra leido atsiskleisti ir kiekvienam instrumentui atskirai, jo garso grožiui. Vieningas atlikėjų įsijautimas į muziką darė stebuklus. Publika aplodismentais išprašė kūrinio fragmentą pakartoti.

Bet grįžkime pora dienų atgal (į liepos 14-ąją) ir prisiminkime antrąjį vokalinį rečitalį. Visiškai kitokį nei pirmasis! Po ilgos pertraukos festivalyje pasirodė operos žvaigždė Edgaras Montvidas, koncertais Vilniuje, Kaune ir Nidoje paminėjęs savo sceninės veiklos 20-metį. Atvykęs su scenos partneriu, puikiu pianistu Simonu Lepperiu iš D. Britanijos, dainininkas pateikė savo kūrybinį kelią atspindinčią programą – stilistiškai margą, bet turtingą įvairios tematikos, žanrų, kontrastų ir solisto žavesio. Labai emocingai ir ryškiai dainininkas atliko penkias Richardo Strausso dainas, kurių paskutinioji „Rytoj“, op. 27 Nr. 4 (Johno Henry Mackay’aus ž.), tapo tiesiog sukrečiančia tyliąja kulminacija. Tai, kad dainininkui arčiau širdies vis dėlto prancūzų muzika, įsitikinome jam su spindinčia elegancija ir puikia prancūzų kalbos tartimi atliekant Reynaldo Hahno ir Claude’o Debussy dainas.

Į programą dainininkas įtraukė ir Manuelio de Fallos „Septynias populiarias ispaniškas dainas“. Ryškius vaizdinius – nuo skausmingos raudos iki žaižaruojančio flamenko temperamento – koncentruotai „sugėrusios“ miniatiūros iš atlikėjų pareikalavo daug jėgų. Jas, atrodo, E. Montvidas kompensavo gražiu lietuviškos muzikos intarpu – Kastyčio arija iš Kazimiero Viktoro Banaičio (irgi tėvynę praradusio kūrėjo) operos „Jūratė ir Kastytis“ ir bisui padainuota Benjamino Gorbulskio „Sningant“ (Irenos Mikšytės ž.). O nuostabiai atliktos Piotro Čaikovskio ir Giacomo Puccini operų arijos bei bisinė Augustino Lara „Granada“ tapo efektinga koncerto kulminacija, užlieta galingos aplodismentų jūros.

„Jūra ir muzika visiems laikams mano širdyje sudarė idėjinę, jausminę sąjungą ir iš šios jausmų ir idėjų sąjungos kažkas išėjo – ogi pasakojimas, epinė proza. (...) Norėčiau manyti, kad jūra, jos ritmas, jos muzikinė transcendencija yra visad kažkokiu būdu juntama mano knygose“, – nors apie jūrą čia taip gražiai rašo Th. Mannas (cituotas leidėjo Uwe’s Neumanno pranešime), bet, spėju, ne vienam dabar iškilo Eduardo Balsio figūra. Pagerbiant kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines, liepos 15-ąją Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje įdomiai buvo pateikti ankstyviausiam ir vėlyviausiam periodams atstovaujantys jo kūriniai. Greta koncerte skambėjo ir Vytauto Barkausko muzika, kurios, tiesą sakant, mūsų scenose jau spėjau pasiilgti. Beje, lietuviškos muzikos segmentas Th. Manno festivalyje kasmet išsiskiria apgalvota koncepcija, kokybe, naujų kūrinių gimimu. Šių metų lietuvišką muziką išsamiau esu aptarusi Lietuvos kompozitorių sąjungos svetainėje (www.muzikosantena.lt), tačiau, remdamasi ten išsakytomis mintimis, norėčiau dar kartą akcentuoti tokių koncertų unikalumą ir svarbą.

Visiškai skirtingų kartų ir braižo Balsio ir Barkausko kūrybos koncertas iš pirmo žvilgsnio atrodė keistas pasirinkimas. Tačiau netikėtai atsiskleidė nemažai jų panašumų – emocingumas ir racionalumas, matematinis mąstymas, logika. Be to, gretindama instrumentinę muziką su chorine, programos sudarytoja V. Markeliūnienė siekė priminti beveik nežinomą šių autorių chorinę kūrybą.

Iš tiesų, tą vakarą atradau Balsio jaunystėje (kai karo metais dirbo gimnazijos mokytoju Kretingoje) sukurtas skambias patriotines dainas (vyrų balsams). O su pagrindine festivalio tematika susisiejo ir jų žodžių autoriaus Rimvydo Šilbajorio asmenybė – pokario karo pabėgėlio, Maince (Vokietija) studijavusio filologiją, JAV įgijusio filologijos daktaro laipsnį, dėsčiusio ne viename universitete. Šilbajorio, kaip ir Banaičio, priminimas festivalio kontekste dar labiau sustiprino čia vykusių įdomių susitikimų su pasaulio rašytojais, kritikais, leidėjais (Jindřichu Mannu, Antanu Šileika, Uwe Neumannu, Tomaszu Różyckiu) įspūdžius, praplėtė jų tėvynės paieškų ir apmąstymų spektrą.

Turėjome progą išgirsti ir mažai žinomą Barkausko chorinės kūrybos šedevrą – nepaprastai jautrias, vaizdingas, mažytes, nelyginant haiku, „Septynias miniatiūras“ chorui a cappella (Omaro Chajamo ž.) su menišku Lino Brogos vertimu. Chorinę abiejų autorių kūrybą puikiai pristatė festivalio senbuvis choras „Aidija“, diriguojamas Romualdo Gražinio.

Instrumentiniai Balsio ir Barkausko kūriniai atskleidė jų braižo bei kūrybinių idėjų kaitą. Dar studijų metais Balsio pradėtas rašyti styginių kvartetas byloja, koks puikus instrumentuotės meistras jau tada jis buvo! Sodrią, kone simfonišką kūrinio faktūrą ir romantines spalvas, liaudiškų intonacijų žaismę ir melodingumą perteikė išraiškingai griežęs ištikimas ilgametis festivalio dalyvis Kauno kvartetas: Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Aistė Mikutytė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė).

Suskambus paskutiniam kompozitoriaus opusui – Trečiajam smuiko koncertui – išgirdome visiškai kitokį Balsį. „Griežiant Trečiojo koncerto Čakoną visąlaik gniaužia gerklę... Čia užkoduoti kažkokie likimo ženklai, nuojauta...“ – sakė kūrinį atlikusi Ingrida Armonaitė, tiesiog prikausčiusi garso išraiška, jėga, išsisakymo dramatizmu, intuicija. O štai tarptautiniu mastu įžymią Barkausko Partitą, op. 12, atlikėja traktavo jau kitaip, tarsi objektyviau, atskleisdama barokinę dvasią, autoriaus genialiai paįvairintą rumbos bei bliuzo intonacijų atspalviais. Šį efektingą kūrinį paskutinį kartą I. Armonaitė griežė prieš trisdešimt metų! Tad festivalyje išgirdome naują atlikėjos šio opuso traktuotę. Naujai suskambėjo ir Barkausko „Monologas“ obojui, raiškiai pagrotas talentingo atlikėjo Ugniaus Dičiūno.

Liepos 17-osios vakaras buvo ne mažiau išskirtinis. Pradėtas festivalyje debiutuojančio Kristupo medinių pučiamųjų kvinteto – Giedrius Gelgotas (fleita), Ugnius Dičiūnas (obojus), Andrius Žiūra (klarnetas), Andrius Dirmauskas (valtorna), Andrius Puplauskis (fagotas) – labai artistiškai ir išraiškingai atliktu Luciano Berio „Opus Number Zoo“, vėliau panardino į visiškai skirtingo braižo lietuvišką muziką.

Onutės Narbutaitės „Labirintą“ (Ingeborg Bachman ir Jorge’s Luiso Borgeso žodžiai), kaip ir pernai premjeroje Vilniuje, negailėdami emocinių jėgų, giliai įsijautę atliko sopranas Gunta Gelgotė ir fleitininkas Giedrius Gelgotas, kuriems opusas ir dedikuotas. Bemaž nekvėpuodami sekėme tą, anot autorės, „nežinia kada prasidėjusią ir nežinia kada pasibaigsiančią kelionę“, tą subtilų balso ir fleitos – lyg dviejų gyvenimų – dialogą, sukrečiantį ir muzikinio, ir žodinio pasisakymo intymumu.

Koncertą užbaigusi Teisučio Makačino siuita „Rudens motyvai“ pučiamųjų kvintetui (festivalio užsakymas) papasakojo jau kitokią istoriją. Autorius minėjo, kad kūrinį rašė įkvėptas XX a. pradžios saloninės muzikos (bet ne džiazo), prancūzo Eriko Satie „nostalgiško lengvumo valsų“, kadais populiarių austro Roberto Stolzo šlagerių (galbūt skambėjusių ir Th. Manno aplinkoje?). Trijų dalių siuitą T. Makačinas sumanė tarsi tų intonacijų, vaizdinių, prisiminimų kompendiumą, išsakomą autoriui artimais šokio žanrais (Valsas, Tango, Regtaimas) bei savita muzikos kalba. Tiesa, išgirdome ne saloninį, o sudėtingą, gyvybingo tempo, išradingų melodinių motyvų ir ritmikos kūrinį. Pirmą kartą siuitą atliekantis kvintetas turėjo gerokai paplušėti, tačiau, kaip tikri meistrai ir seniai „susigrojęs“ kolektyvas, sėkmingai nardė tirštos faktūros ir tempų tėkmėje. Publika šiltais aplodismentais ne tik sveikino atlikėjus, bet ir linkėjo neblėstančių kūrybos idėjų koncerte dalyvavusiam kompozitoriui.

Reikėtų pasidžiaugti, kad festivalyje nuolat skamba lietuviška muzika ir vyksta naujų kūrinių premjeros, kas yra reikšminga paskata mūsų kūrėjams, atlikėjams, o ir proga tarptautinei publikai bei Nidos bendruomenei su ja susipažinti ir, tikėkimės, pamėgti. Matyti, kad ištikimiausi, ilgamečiai koncertų lankytojai ją priima labai natūraliai ir smalsiai. Kita vertus, norėtųsi ir dar platesnio iš čia kylančio aktualios lietuviškos kūrybos atgarsio bei sklaidos, netgi už Lietuvos ribų. Gal festivalio rengėjų bendradarbiavimo galimybės su, pavyzdžiui, giminingomis Vokietijos kultūros institucijomis ateity subrandintų tokių vaisių?

Nepataikavęs jokiems skoniams, nesiekęs triukšmingo pripažinimo, muzikos vienišius, įsigilinęs į savo kūrybos ir vertybių pasaulį, – taip galima apibūdinti itin retai atliekamą XX a. pirmos pusės kompozitorių Nikolajų Medtnerį, turėjusį daniškų, švediškų, vokiškų šaknų, gyvenusį Rusijoje, vėliau išvykusį į Vokietiją, Prancūziją, galiausiai iki gyvenimo pabaigos likusį Londone. Jis rašė itin sudėtingą muziką, tad jo įtraukimas į festivalį liudija programos sudarytojos ir juolab atlikėjų pasirinkimą neiti lengviausiu keliu, o šiuo atveju veikiau jau užsibrėžti sunkiausius iššūkius. Liepos 18-osios koncerte suskambo Medtnerio Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 1, op. 21, atliekama Ingridos Armonaitės ir Daumanto Kirilausko. Ryškių solistų muzikavimas duetu galėjo tapti dar vienu sunkiai įveikiamu uždaviniu, tačiau patyrę atlikėjai koncerte jį išsprendė nepriekaištingai ir brandžiai. Sodrus smuiko kalbėjimas, prie kurio derėjo išraiškinga fortepijono linija, atskleidė gilią šios muzikos lyriką, taurumą, ne išorinį, o iš sielos gelmių kylantį dramatizmą.

Susipažinome ir su Medtnerio vokaline kūryba. Gana modernų Lied perlą – dainą „Sėdžiu vienišas ir susimąstęs“ (Fiodoro Tiutčevo ž.) iš ciklo „Septynios poemos“, op. 28, – jautriai padainavo bosas-baritonas Nerijus Masevičius. Bent jau aš pirmą kartą pamačiau D. Kirilauską akompanuojant dainininkui. Šių naujų scenos partnerių muzikavimas pasižymėjo geru dinamikos balansu, skoningumu, o audringas vien fortepijoninis dainos finalas patvirtino pianisto meistriškumo svarbą tokio žanro opusuose.

Šį koncertą dar galima vadinti D. Kirilausko rečitaliu, kuriame jis pasirodė keliais amplua. Itin solidžiomis programomis garsėjantis pianistas stambiausius savo repertuaro banginius atplukdo ir į Nidą – jau vien ko vertas jo ir Kauno kvarteto parengtas Ericho Wolfgango Korngoldo Kvintetas, Ludwigo van Beethoveno fortepijoninių sonatų serija arba grandiozinės Diabelli variacijos, op. 120. Šįkart koncertą užbaigė įžymioji Ferenco Liszto Sonata h-moll – bemaž simfonija fortepijonui, kurią atlikėjas yra grojęs beveik prieš porą dešimtmečių ir neseniai vėl įtraukė į repertuarą. Kadangi D. Kirilauskas sonatą žada pristatyti ir didžiųjų Lietuvos scenų publikai, tepasakysiu tiek, jog ir šis, dar „šviežias“ atlikimas pasižymėjo plačia dramatizmo skale, tauria lyrika, logiškomis kulminacijomis ir atoslūgiais. O po didingos finalinės kulminacijos, prieš paskutinius kodos skambesius stojusi prasminga pauzė tiesiog sukrėtė visa ko apibendrinimu ir įprasminimu...

Mintyse dar skambantys šios sonatos atgarsiai tampa impulsu prisiminti dar vieną mažą, jaukų, bet kultūriškai reikšmingą renginį. Meno istorikė Lore Drath surengė unikalią menininkių iš Rytų Prūsijos seserų Annos ir Helenes Michelau parodą Kuršių nerijos istorijos muziejuje. Jai apibūdinti tinka Karaliaučiaus Hartungo laikraštyje 1914 m. Annos ofortą vertinanti frazė: „(...) motyvas paprastas, bet jo poveikis didžiulis“. Iš eksponuotų keleto Nidos menininkų kolonijai priklausiusios Annos akvarelių bei grafikos darbų, fotografės Helenės originalių Kuršių nerijos nuotraukų, 1915–1943 m. darytų vaikų portretų, atvirukų, reprodukcijų (eksponatai surinkti iš Aleksandro Popovo kolekcijos bei privačių asmenų) padvelkė nostalgiška amžių sandūros atmosfera, iškilo pajūrio vaizdų grožis, nuvilnijo menininkių gyvenimo aidas. Nuostabu, kai atidengiama dar viena mikroistorinės dėlionės detalė – kaip simbolis, kiek daug dalykų yra paslėpęs laikas! – o šių neabejotinai talentingų, bet stereotipiškai neįvertintų moterų kūrėjų vardai pagaliau ištariami garsiai ir pagarbiai. Tik gaila, kad paroda veikė neilgai, o sudarytoja darbus turėjo netrukus grąžinti savininkams...

Finaliniai muzikinės festivalio programos akcentai turi ilgametes tradicijas. Ypač išsiskiria koncertai, pavadinti „Mažuoju orkestru“, kuriuose muzikuoja gausesni instrumentiniai ansambliai, nuskamba ir tikros scenų retenybės: Maxo Brucho, George’s Enescu ir Felixo Mendelssohno Styginių oktetai, Ericho Wolfgango Korngoldo Siuita fortepijonui kairei rankai, 2 smuikams ir violončelei, Richardo Strausso Styginių sekstetas iš operos „Capriccio“, Arnoldo Schönbergo styginių sekstetas „Pragiedrėjusi naktis“ ir kt. Didžiausių Lietuvos salių vertos programos! Linkėčiau ieškoti būdų, kaip jas pakartoti. To nusipelnytų ir šių metų liepos 19-osios koncertas. Draugėn susibūrė Kauno styginių kvarteto nariai, Donatas Butkevičius (kontrabosas) bei dalis Kristupo medinių pučiamųjų kvinteto – Andrius Žiūra (klarnetas), Andrius Dirmauskas (valtorna) ir Andrius Puplauskis (fagotas). Girdėjome Th. Manno mylimo kompozitoriaus, radusio atgarsį ir rašytojo literatūroje, – Schuberto – monumentalų, valandos trukmės Oktetą F-dur (D. 803). Liejosi skaidri šubertiška lyrika ir audringas dramatizmas, atlikimas alsavo darna ir susiklausymu, o svarbiausi dramaturgijos veikėjai – pirmas smuikas (K. Beinarytė-Palekauskienė), violončelė (S. Bartulis) ir klarnetas (A. Žiūra) – ir raiškiai perteikė savo solo fragmentus, ir mezgė dialogus. Aplodismentai paragino kūrinio fragmentą pakartoti. Tą vakarą girdėjome tikrą orkestrą, kuriam nereikia dirigento.

O štai paskutiniame koncerte liepos 20-ąją dirigentai tapo svarbiausiais dalyviais. Su choru „Aidija“ festivalio kūrybinėse dirbtuvėse savaitę dirbę jaunieji dirigentai – Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos absolventai Jurgita Česonytė (studijuojanti Graco menų universitete), Izabelė Jankauskaitė (Ciuricho menų akademijos studentė) ir Martynas Stakionis (Hamburgo muzikos ir teatro akademijos studentas) – pateikė kiekvienas savo sudarytą ir parengtą chorinės muzikos programą, atstovaujančią dabartinėms jų studijų šalims – Austrijai, Šveicarijai ir Vokietijai. Nors buvo galima tikėtis parankesnio ir labiau vasariško repertuaro, dirigentai pasirinko itin sudėtingus ir stilistiškai įvairius opusus. Natūralu, ne visi ką tik parengti kūriniai suskambėjo tobulai, buvo justi, kad Jurgitai pritrūko pasitikėjimo savimi, Izabelė žavėjo nuotaikingu, laisvu dirigavimu, o labiausiai patyręs dirigentas Martynas – išraiškingais „orkestriniais“ mostais ir artistiškumu. Nenorėčiau detaliau vertinti šių didelių programų, juolab kad dirigentai jas, ko gero, dar gludins ateityje. Svarbiausia, kad koncertas dar kartą įrodė, kokį Lietuva turi unikalų ir brangintiną talentų potencialą, jaunų muzikų, keliančių kokybės kartelę kiek įmanoma aukščiau. Beje, reiklumu sau ir intelektualumu festivalyje sužavėjo ir kiti trys jauni žmonės – esė konkurso (moderatorius Laurynas Katkus) laimėtoja Lina Hall ir finalininkai Domas Lavrukaitis bei Justinas Martinkus.

Reikia pripažinti, kad būtent kokybė yra išskirtinis Th. Manno festivalio bruožas. Nidos kultūros įstaigų, evangelikų liuteronų parapijos, Goethe’s instituto Lietuvoje bei įvairių tarptautinių institucijų ir Lietuvos kultūros tarybos remiamus festivalio renginius kokybiškai koordinuoja, administruoja, veda, komentuoja neatsitiktinės kultūros asmenybės: Antanas Gailius, Ruth Leiserowitz, Laurynas Katkus, Rytis Zemkauskas, Vytautė Markeliūnienė, Rima Povilionienė, Lina Motuzienė, Nerijus Masevičius, kino programos rengėjai Detlefas Gericke ir Rūta Rocher, dailės parodas rengiantys Virginija ir Kazimieras Mizgiriai, VDA Nidos meno kolonijos parodos kuratorės Dovilė Tumpytė ir Marina Valle Noronha. Visi renginiai vyksta lietuvių ir vokiečių kalbomis, labai profesionaliai dirba vertėja Jūratė Žukauskaitė, taip pat parengiami ir išdalijami dvikalbiai susitikimų tekstai, koncertų programėlės, skoningai Jokūbo Jacovskio apipavidalinti festivalio bukletai. Tikrai būtų prasminga Th. Manno festivalio renginius, kviečiančius mąstyti, klausytis, diskutuoti ir muzikuoti, taip pat čia gvildenamas idėjas skleisti kur kas plačiau. Kaip ir žinią, kad turėdamas tvirtus vertybinius orientyrus kurortinis vasaros festivalis gali tapti rimtu tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo židiniu.