7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pavasarišką atgimimą skelbiantis koncertas

Naujas „Deutsche Grammophon“ albumas, Raminta Šerkšnytė, Lukas Geniušas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 3 (1324), 2020-01-24
Muzika
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.

Sausio 19-osios vakaras Nacionalinėje filharmonijoje buvo toks ypatingas ir turiningas, kad sunku nuspręsti, nuo ko pradėti. Tad pradėsiu iš eilės, nuo istorinės reikšmės kompaktinės plokštelės pristatymo, į kurį pakvietė filharmonija ir Lietuvos muzikos informacijos centras (LMIC). O kur svarbūs įvykiai, ten, žinoma, moterys. Kad pastaraisiais metais būtent jos garsina Lietuvą pasaulyje – šito nepaneigs nei aktyviausi lygių galimybių šalininkai, nei užkietėję seksistai. Jau kurį laiką stabiliai ir užtikrintai pasaulio kultūros elite laikosi dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla; jau senokai užsienio muzikos autoritetų dėmesį į naująją lietuvišką kūrybą yra atkreipusi kompozitorė Raminta Šerkšnytė; pagreitį įgauna dirigentės Giedrės Šlekytės sceninė veikla. Į šią trijulę dėmesį atkreipė bene prestižiškiausia įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“. Prieš du mėnesius firma išleido autorinį R. Šerkšnytės muzikos albumą, kuriame diriguoja M. Gražinytė-Tyla ir G. Šlekytė. Kūrinius („Vasarvidžio giesmė“, „De profundis“, „Saulėlydžio ir aušros giesmės“) atlieka „Kremerata Baltica“ (vadovas Gidonas Kremeris), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas Modestas Pitrėnas), choras „Jauna muzika“ (vadovas Vaclovas Augustinas), solistai Lina Dambrauskaitė, Justina Gringytė, Tomas Pavilionis ir Nerijus Masevičius. Albumą sudaro ne tik muzikos įrašai, bet ir dokumentinio filmo apie M. Gražinytę-Tylą DVD (aut. Daniela Schmidt-Langels). Prie šio istorinės reikšmės leidinio prisidėjo LMIC, Lietuvos nacionalinė filharmonija ir Lietuvos kultūros tarybos finansavimas. Beje, albumas įrašytas Nacionalinėje filharmonijoje ir Lietuvos plokštelių studijoje ir, pasak Viliaus Kero, pavyko todėl, kad čia dalyvauja geriausi Lietuvos atlikėjai. Pridursiu, jog nemenką įrašų sėkmę lemia ir itin profesionaliai dirbantys „Baltic Mobile Recordings“ garso režisieriai Vilius ir Aleksandra Kerai.

 

Užsienio leidiniai albumą jau pavadino „rimtu pareiškimu“, „užfiksuota Lietuvos muzikos moterų jėga“. Pasak LMIC, kai „Deutsche Grammophon“ su M. Gražinyte-Tyla pasirašė išimtinę ilgalaikę sutartį, tai tapo istoriniu įvykiu, nes moters dirigentės pavardė pirmą kartą atsidūrė kompanijos įrašų kataloguose greta legendinių pasaulio dirigentų. Belieka priminti, kad tai jau antras muzikės albumas, išleistas „Deutsche Grammophon“: anksčiau ji su „Kremerata Baltica“ ir Birmingamo simfoniniu orkestru įrašė Mieczysławo Weinbergo simfonijas, o albumas buvo nominuotas „Grammy“. Prisiminkime, kad M. Gražinytė-Tyla „Classic FM“ buvo paskelbta geriausia dirigente pasaulyje, jai įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

 

CD pristatyme (koordinavo Jūratė Katinaitė), vykusiame prieš vakarinį koncertą, filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė pasidžiaugė, kad bent porą metų vykęs bendras darbas prie šio albumo pagaliau davė puikių vaisių, o M. Gražinytė-Tyla, nors dėl užimtumo gali dalyvauti ne visuose numatytuose projektuose, labai padeda skleisti lietuvių muziką. Pastaruoju metu jos diriguojami koncertai festivaliuose Varšuvoje ir Berlyne sukėlė tikrą furorą (skambėjo ir R. Šerkšnytės „De profundis“), o Birmingamo publika jos dėka pirmą kartą išgirdo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūrą“, Onutės Narbutaitės „La barca“. LMIC vadovė Asta Pakarklytė pridūrė, kad „Mirga padeda visiems, prie ko prisiliečia, ji turi labai stiprią derybinę galią, tad tikimės ir kitų sėkmingų sumanymų įgyvendinimo“.

 

Nacionalinės premijos laureatei R. Šerkšnytei tai antras autorinis albumas. Ji džiaugėsi ir dėkojo abiem jos kūrinius diriguojančioms dirigentėms, negailėjo gražių žodžių labai sėkmingai prie jos kūrybos prisilietusiai G. Šlekytei. Vis dėlto su Mirga kompozitorė jau daugiau nei dešimtmetį sudaro tvirtą meninį tandemą. Kupina emocinės jėgos ir nenusakomos mistikos kūryba ir šilta energija bei unikaliu muzikalumu spinduliuojanti M. Gražinytė-Tyla vieną po kitos užkariauja garsiausias koncertų sales (antai vien tik Birmingamo simfoninis orkestras simfoniją „Ugnys“ yra atlikęs septyniose Europos koncertų salėse, tarp jų ir „Musikverein“). Šio laikraščio puslapiuose jau buvo rašyta ir apie 2018 m. Vilniaus festivalyje po vienuolikos metų pertraukos vėl atliktą R. Šerkšnytės oratoriją „Saulėlydžio ir aušros giesmės“, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo G. Šlekytės, ir solistų pasirodymą su šiuo kūriniu garsiame Baltijos jūros festivalyje Stokholme, kur buvo paminėtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atkūrimo 100-metis. Nuo šiol šiuo opusu ir kitais laiko bei gamtos temas apmąstančiais R. Šerkšnytės kūriniais klausytojai galės mėgautis įsigiję ir naująjį albumą. Džiugu, kad Lietuvos kūrėjai ir atlikėjai jau yra įkėlę koją į pasaulines leidyklas „Naxos“, „Ondine“, o dabar ateiname ir į „Deutsche Grammophon“! Beje, pirmasis iš mūsų kolektyvų čia CD išleido Lietuvos kamerinis orkestras su Sergejumi Krylovu. Šie faktai byloja apie itin aukštą Lietuvos muzikinę kultūrą, kurią belieka kuo dažniau patirti ir tinkamai įvertinti tiek mūsų visuomenei, tiek valdžiai.

 

R. Šerkšnytės „De profundis“ styginiams pradėjo ir vakaro koncertą, tarsi susiedamas turiningą ir, be kita ko, labai įvairią Nacionalinio simfoninio orkestro programą. Jos ašimi tapo visuomet laukiamo pianisto Luko Geniušo pasirodymas. Šiais metais numatęs itin intensyvų koncertinį maratoną (nuo Lenkijos, kur netrukus koncertuos su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir M. Pitrėnu, iki įvairių programų Paryžiaus „Salle Gaveau“, Japonijoje ir JAV), Lukas ne kartą pasirodys ir Vilniuje. Šį kartą filharmoniją vėl sudrebino Sergejaus Rachmaninovo Antrasis fortepijoninis koncertas c-moll (ne per seniausiai klausiusieji M.K. Čiurlionio pianistų konkurso finalistų šio opuso prisisotino iki valios, kaip, beje, ir orkestras). Bet ką reiškia tikras meistriškumas ir muzikalumas! Tuo ir vėl sužavėjo Lukas, suteikęs prabangą populiarų Antrąjį koncertą išgirsti lyg naujomis ausimis. Su orkestru vieningai kvėpuodami, jie tarsi tapė plačius, nepertraukiamus potėpius, valdė emocinį (ir tempų) intensyvumą, nerdavo gilyn ir didingai išnirdavo. Antros dalies lyrika prabilo jautriu ir iškalbingu fortepijono garsu, o paskutinės natos pianissimo buvo tiesiog neįtikėtinas. Beje, abejoju, ar jį būtume išgirdę senosios salės sąlygomis. Po renovacijos Didžioji salė pasižymi, sakyčiau, negailestinga akustika – girdisi kiekvienas orkestro instrumentas, kiekvienas niuansas. Tad ne mažesnį pasigėrėjimą kėlė aiškiai sklidęs raiškus, nefragmentuotas orkestro grojimas, nors, turiu pripažinti, buvo momentų pirmoje dalyje, kai dinamika ir garso jėga orkestras nustelbė pianistą.

 

Už pakylėtas emocijas dėkinga publika netylančiais aplodismentais išprašė biso. Lukas paskambino porą skirtingo charakterio Edvardo Griego ir Leonido Desiatnikovo miniatiūrų.

 

Ir kai atrodė, kad programos kulminacija pasiekta, mūsų laukė toks ypatingas potyris, kuriuo, neabejoju, ten buvusieji gyvens dar ilgai. Tą vakarą Nacionalinis simfoninis orkestras pradėjo ir pasaulinius Ludwigo van Beethoveno metus, skirtus jo 250-osioms gimimo metinėms. Suskambo Šeštoji simfonija F-dur, „Pastoralinė“. Koks tai buvo atlikimas! Prie visų tikrai sėkmingų šio kolektyvo koncertų – šis paliko tiesiog be žado. Pradėkime jau nuo to, kad M. Pitrėnas didingą simfoniją dirigavo be partitūros, atmintinai! Jo laisvę ir nepaprastą užsidegimą spinduliuojantys judesiai, matyt, įkvėpė ir orkestrantus. Šie tiesiog skrido muzikoje, o užburianti darna su dirigentu darė stebuklus. Audros scena sukrėtė išjaustu dramatizmu, sodriais gamtos, o ir žmogaus sielos, stichijos šuorais. Atskiras bravo mediniams ir variniams pučiamiesiems! Šioje simfonijoje jiems skirtas itin svarbus vaidmuo ne tik daugybėje solo ar ansamblių epizodų, bet ir perteikiant muzikos spalvingumą, įvaizdžius (kokia gi „pastoralė“ be čiulbančių fleitų, suokiančių obojų, miško garsus primenančių valtornų?). „Jei ši muzika turėtų kvapą, – svarstė tyrinėtojai, – gal tai būtų šviežiai nupjauta žolė ar rugiagėlių laukai, o gal jaukios sodybos kvapas?“ Taip, ši simfonija jau pranašauja romantinį programinės muzikos įsigalėjimą, sužadina vaizdinius ir asmeninius pojūčius. Kaip niekad jautėsi, jog orkestras ir dirigentas ją išgyveno nuoširdžiai asmeniškai. Gal retai apie tai pagalvojame, bet įsimintinas meninis potyris žmogui yra nepaprastai reikšmingas. Iš koncerto gausi publika skirstėsi akivaizdžiai prašviesėjusi ir praturtėjusi.

 

Nebuvusius koncerte galima pradžiuginti tuo, jog šį unikalų koncertą jau netrukus bus galima išgirsti skaitmeninėje filharmonijos salėje (nationalphilharmonic.tv).

Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Raminta Šerkšnytė. D. Matvejevo nuotr.
Raminta Šerkšnytė. D. Matvejevo nuotr.
Raminta Šerkšnytė ir Mirga Gražinytė-Tyla. M. Ežerskio nuotr.
Raminta Šerkšnytė ir Mirga Gražinytė-Tyla. M. Ežerskio nuotr.