Gyvo koncerto belaukiant

Vadinamasis kultūros sektorius, menininkai, šiandien susiduria su ypatingais sunkumais ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip sprendžiamos šios problemos svetur, ar randama optimalių būdų išbristi iš krizės – mūsų visuomenei itin smalsu. Nors jau yra gerų ženklų ir dėmesys į menininkus atkreiptas, rezultatą pamatysime tik po kurio laiko. Pasidairius kad ir po kaimynų lenkų spaudą, konkrečiai, pasklaidžius muzikams nuo senų laikų žinomą žurnalą „Ruch muzyczny“, taip pat aptinkama minėtų aktualijų. Pastaruoju metu už akių užkliuvo leidinio puslapiuose minima žinomos vokiečių dainininkės Simone Kermes pavardė. Žurnale pateikiamas iš vokiečių spaudos verstas jos pokalbio fragmentas, kuris, manome, sudomins ir „7md“ skaitytojus. Juolab kad scenos žvaigždė Simone Kermes yra nuoširdi Lietuvos draugė, pernai su italų senosios muzikos ansambliu „Amici Veneziani“ dovanojusi net du koncertus Paliesiaus dvare. Apie tą įvykį laikraštyje rašė Algirdas Klova (7md, Nr. 28 (1307), 2019-09-13), pabrėžęs atlikėjos surastą savitą raktą į senąją muziką, įprastų stereotipų laužymą ir išskirtinį artistiškumą, padėjusį atskleisti skirtingų laikotarpių muzikos žanrų estetikos bei meninės raiškos panašumus. Šios operos primadonos, o pastaruoju metu baroko muzikos atlikėjos apsilankymas Lietuvoje, Paliesiuje, nustebino ir pradžiugino. Bet juk nieko stebėtino: atokiame nuo sostinės Paliesiuje, puikiausios akustikos „Pasagos“ salėje, dar neseniai virė ypatingas muzikinis gyvenimas, o be S. Kermes, ten pasirodė ir kitos pasaulinės žvaigždės – Gidonas Kremeris, Alexanderis Paley, Lucas Debargue’as, Tordas Gustavsenas ir kiti. Tikėkimės, ši unikali ir jauki koncertinė erdvė vėl sėkmingai atnaujins savo veiklą.

Grįžtant prie S. Kermes ir visur vienodų dabarties aktualijų, „Ruch muzyczny“ publikacijoje (autoriai Marcinas Dąbrowskis ir Maciejus Kucharskis, www.ruchmuzyczny.pl) rašoma, kad S. Kermes pasisakymai „pasėjo vėją, o pjovė audrą“. Turima omeny Vokietijoje aštriai keliamą muzikantų finansinės būklės problemą, kai, uždarius teatrus ir atšaukus koncertus, netekę pragyvenimo šaltinio sunkioje situacijoje atsidūrė dainininkai, muzikantai ir kiti menininkai (ne tik priklausantys valstybinėms koncertinėms įstaigoms, bet ir vadinamieji „freelanceriai“). Vokietijoje pasipylė atviri laiškai ir peticijos federalinėms institucijoms bei šalies parlamentui, kuriuose menininkai atkreipia dėmesį į tai, kokią reikšmę demokratinei visuomenei turi kultūra, kad ją remti būtina ne tik klestėjimo laiku, bet ir (pirmiausia) finansinio neužtikrintumo sąlygomis. Į šią diskusiją įsitraukė ir S. Kermes, kuri po balandžio 27 d. „NDR Kultur“ paskelbto interviu sulaukė daug atgarsių ir komentarų.

Tame pokalbyje dainininkės buvo paklausta ir apie naująsias šiandienos muzikines formas: „Kultūros įvykiai dabar persikelia į interneto erdvę. Dėl to menininkai gali ir toliau, tik virtualiai, kontaktuoti su publika. Kodėl Jūs nedalyvaujate tokioje veikloje?“ – klausiama dainininkės. Ji atsakė taip: „Nes manau, jog tai tam tikras savo kūrybos „išpardavimas“. Juk negalime visko daryti už dyką. Dabar dėl menininkų niekas nesuka sau galvos. Mums uždrausta verstis šia profesija ir nežinome, kaip atrodys mūsų ateitis. Kai dabar auditorija nuolat kažką gauna nemokamai, – susimąstykime, kas bus toliau? Gal niekas negalės sau leisti mokamų renginių? Be to, internetas – ne tas pat kaip gyvas kultūros renginys, juk koncertas ir yra būtent socialinis žmonių susibūrimas. Štai kas yra tikroji kultūra! O tai, kas dabar vyksta internete, – kultūros švaistymas.“ Dainininkė dar priduria ir apie nerimą keliančią perspektyvą: „Žinoma, galiu kalbėti tik už save, bet gyvai komunikuodama su publika pasiekiu visiškai kitokių profesinių rezultatų. O dabar vis dažniau savęs klausiu – gal man reikia persikvalifikuoti? Ar ateity koncertų organizatoriai išgalės rengti aukštos kokybės koncertus? Pagaliau atėjo laikas kalbėti apie kultūros, o ne tik futbolo ateitį.“

Dainininkės teiginiai apie kultūros situacijos rimtumą, be abejo, sulaukia pritarimo, bet skeptiškas jos požiūris į dabar paplitusius atlikėjų pasirodymus virtualioje erdvėje vertinamas nevienareikšmiškai. Matyt, šiam reiškiniui apmąstyti ar rimčiau įvertinti reikia laiko, bet galima sakyti, kad menininkų prisitaikymas prie aplinkybių, gausūs jų projektai internete ir sulaukiamas interneto auditorijos atsakas tik patvirtina, kad kultūra yra nepaprastai svarbi visuomenės gyvenimo dalis. Lietuvoje taip pat stebime šį fenomeną, kai elektroninė erdvė net braška nuo įvairiausių įrašų, virtualių renginių ir projektų, tačiau kartu ir kyla nerimas – kaip bus su gyvais koncertais?

Pasidairius pas kaimynus dar plačiau, matosi, kad virtualus kultūros laukas ten taip pat intensyvus, spaudoje nuolat rašoma apie vis augančią pasiūlą virtualioje erdvėje. Iš toje pačioje „Ruch muzyczny“ svetainėje publikuojamos Jakubo Józefo Orlińskio ir Aleksanderio Dębiczo apžvalgos matome, kad šalies filharmonijos ar operos teatrai rengia ištisas transliacijų serijas. Pavyzdžiui, klausytojams, pageidaujantiems „asmeninės žinutės“, Krokuvos operos solistai sudaro asmeninius grojaraščius, Poznanės filharmonijos instrumentininkai nuolat rekomenduoja savo mėgstamus įrašus. Itin daug dėmesio skiriama mažiesiems klausytojams: milijonais būdų pristatinėjami muzikos instrumentai, Gožuvo filharmonija nuolat skelbia miuziklų vaikams, o Lenkijos radijo orkestras – koncertų vaikams nuorodas ir t.t. Ko gero, dosniausius ir įdomiausius pasiūlymus skelbia Ščecino filharmonija – siūlo iliustruotus įrašus, skatinančius mažylių vystymąsi, organizuoja „koncertines dirbtuves“, kuriose pedagogai gauna išskirtines galimybes užsiimti su vaikais ir stebėti jų išmanumą. Didysis Varšuvos operos teatras pateikia vizualiai malonų ir įdomų multimedijų žaidimą apie operą pagal populiaraus vaikų rašytojo Grzegorzo Kasdepke’s kūrybą. Straipsniuose konstatuojama, kad tokių muzikinių edukacinių pasiūlymų vis dar trūksta jaunimui, nes, išskyrus Sudetų filharmonijos parengtą ciklą apie muzikines epochas ir kompozitorius, jų beveik nėra. Kita vertus, apžvalgų autoriai vis dėlto abejoja, ar minėtas įvairias muzikines internetines įdomybes ir viktorinas pastebės ne vien muzikos mokyklų moksleiviai, bet ir daugiau jaunimo, ir vargu ar koks nors „-iolikinis“ po kelių mėnesių karantino išsiruoš į filharmoniją, o ne į kiną...

O ko šiandien iš internetų gali išmokti suaugusieji? Publikacijos autoriai iš karto atsako – šokti! Jei ne patys, tai bent pasižiūrėti, kaip tai daro kiti. Antai Lenkijos „Opera Narodowa“ rodo, kaip gludinami pagrindiniai baleto žingsniai, Silezijos opera kviečia į baleto studijos užsiėmimus, kur balerina rodo apšilimo pratimus, Poznanės Didysis teatras rengia internetines paskaitas apie šokį ir rodo filmą apie baleto triptiko BER kūrimą, kurio premjera, deja, neįvyko. Įvairiose kitose koncertinių organizacijų ir operos teatrų platformose galima rasti įvairiausių viktorinų, muzikinių įdomybių, vaizdų, kaip muzikantai derina savo instrumentus, pasiklausyti pokalbio apie duduką, išgirsti, kaip skamba egzotiški tradiciniai kinų instrumentai. Įvairiausių linksmų videomontažų gausos nė nesužiūrėsi: antai vienas muzikantas rodo, kaip vienu metu galima mankštintis ant elipsinio treniruoklio, valgyti bananą ir atlikti kontraboso partiją Ravelio „Bolero“; Silezijos filharmonija transliuoja siuitos, skirtos Krzysztofui Pendereckiui, virtualaus atlikimo bandymus; Varšuvos kamerinė opera rodo keistą projektą „Orfėjus“, kurį sukūrė patys dainininkai, derindami nebylaus filmo, savadarbės animacijos ir Claudio Monteverdi muzikos fragmentus. O kur dar ansambliniai koncertai lauke su veido kaukėmis, pasirodymai balkonuose ir t.t.

Taigi, ar įsisiūbavusi virtuali kultūra ir toliau neužleis savo pozicijų kovojant dėl publikos dėmesio, ar savo gana geras buvusias pozicijas atsikariaus vėl pamažu leidžiami gyvi renginiai lauke ir koncertų salėse – netrukus pamatysime. O kiek materialinės, dvasinės ir profesinės žalos per tokį karantininį savo meno „išpardavimą“ (anot S. Kermes) bus patyrę patys muzikantai ir kiti menininkai – kas besuskaičiuos...