Meilė harmonijai

Metams baigiantis kalbiname jubiliejinius, o kartu ir sunkius metus išgyvenančios Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovę Rūtą Prusevičienę. Šįkart kalbamės apie pandemijos pristabdytą veiklą, naujas išeitis ir esminį jausmą – „meilę harmonijai“.

Ikipandeminiu metu filharmonijos ir apskritai visos Lietuvos kultūrinis gyvenimas buvo labai intensyvus, o kalbant apskritai apie muzikinį foną – nuo popmuzikos, roko, džiazo koncertų iki klasikinės muzikos ir pan. – nė neįmanoma buvo susekti įvykių, festivalių, naujienų, naujų vardų ir besilankančių žymių pasaulinio garso svečių. Kiek ir kaip Nacionalinė filharmonija matoma dabar?

Būtent šiais, pandeminiais metais itin išryškėjo filharmonijos vaidmuo kultūriniame sostinės ir visos valstybės gyvenime, gyvo susitikimo su muzika, kūrėjais ir atlikėjais ilgesys, išsigrynino klausytojų lūkesčiai ir pasitikėjimas filharmonijos kuriamu turiniu, kurio, matome, nepaprastai pasiilgstama. Neplanuotai užsivėrusią gyvų koncertų nišą aktyviai pildo pirmoji Lietuvoje ir Baltijos valstybėse Skaitmeninė koncertų salė (nationalphilharmonic.tv), kuri tapo puikiu filharmonijos kolektyvų ir įvairių kartų žymiausių Lietuvos muzikų kūrybinės veiklos metraščiu – juk ypač svarbu fiksuoti muzikinį gyvenimą šiuo sudėtingu, vis pratęsiamo karantino laikotarpiu, ir dalytis bendrystę ir sveikatą (tuo giliai tikiu) stiprinančia muzikos galia.

Ištikimi mūsų koncertų klausytojai sutinka vis tolesnei datai perkelti įsigytus bilietus ir tiesioginių Skaitmeninės salės transliacijų metu siunčia linkėjimus iš viso pasaulio. Per modernias technologijas visa didžiulė filharmonijos bendruomenė, pasitelkusi partnerius ir ilgamečius rėmėjus (pavyzdžiui, Kultūros ministerijos nacionalinės programos lėšas ir koncerno „Achemos grupė“ paramą), atšventė filharmonijos ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro 80-metį, Lietuvos kamerinio orkestro 60-metį ir orkestro meno vadovo Sergejaus Krylovo 50-metį, minėjo žymaus litvakų pianisto ir kompozitoriaus Leopoldo Godowskio 150-metį, šviesaus atminimo kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo 75-metį, įrašė vertingas kompaktines plokšteles įrašų leidybos kompanijoms „Ondine“ (Čiurlionio simfoninės poemos, Jurgio Karnavičiaus styginių kvartetai, Eduardo Balsio Pirmasis koncertas smuikui ir „Dramatinės freskos“, didinga bei jaudinanti muzikinės kalbos kilnumu Amilcare Ponchielli opera „Lietuviai“), „Naxos“ (ukrainiečių kompozitoriaus Valentino Silvestrovo Septintoji simfonija) ir sulaukė puikių užsienio kritikų įvertinimų žurnaluose bei portaluose „BBC Music Magazine“, „Gramophone“, „Opus Klassik“, muzikos kritikos guru laikomo Normano Lebrechto pagyrų.

Nacionalinėje filharmonijoje pradėjote dirbti 1997 metais paprasta darbuotoja, ir per ilgus patirties metus 2006 m. pasiekėte generalinės direktorės pareigas. Toks sudėtingo įstaigos organizmo matymas iš vidaus yra labai vertinga vadovo savybė. Kokį svarbiausią filharmonijos bruožą pamatėte per pastaruosius dešimtmečius?

Nuo pirmųjų susikūrimo dienų filharmoniją, kaip muzikos namus, svarbiausią valstybėje simfoninį orkestrą, aukščiausio lygio chorą, liaudies ir lengvosios muzikos kolektyvų būstinę, kūrė neeilinės asmenybės – vizionieriai, todėl ši unikali institucija turi labai tvirtą pamatą ir kartu labai ambicingus dabarties ir ateities planus. Filharmonijos koncertinės veiklos turinį kasdien kuria šimtai įstaigoje dirbančių ir su ja bendradarbiaujančių žmonių, todėl remdamiesi ankstesnių kartų užduotu itin aktyviu ir veržliu tempu mes nuolat judame pirmyn, tiktai pirmyn – taip mėgdavo sakyti filharmonijos bendražygis ir globėjas maestro Mstislavas Rostropovičius.

Koks jausmas ir mintys apima einant pro filharmoniją, pažvelgus į jos istorinį pastatą, pasidairius į aplinką?

Nors kasdien einu į filharmoniją jau 23-ejus metus, vis dar klausiu savęs, ar tikrai aš dirbu šiame nepaprasto grožio, didybės ir jaukumo pastate, kuris taip dažnai fotografuojamas ir kuriame taip dažnai filmuojama, o užsienio turistams jis tapo žinomas bene geriau nei Vilniaus miestelėnams ar kitiems Lietuvos gyventojams. Mano pačios santykio su filharmonija transformacija nuo vaikiškų nuobodulio ašarų, rutininio koncertų lankymo mokyklos laikotarpiu, absoliutaus įsitraukimo ir įsimylėjimo studentavimo metais ir vis dar subjektyvaus, kartais per daug artimo ir jautraus santykio per pastaruosius du dešimtmečius, ko gero, pagrindžiama ir pateisinama tik žodžio filharmonija etimologija: „filharmonija – meilė harmonijai“.

Įdomu, kokia buvo ta asmeninio muzikinio kelio pradžia, eiga? Kas padarė didžiausią įtaką Jūsų pasaulėžiūrai, vertybėms, estetiniam skoniui?

Vaikystėje mano muzikinį skonį veikė nuolat namuose ir kaimynų butuose girdima klasikinė muzika (mat namuose, kurie supo didelį dabartinės Kalvarijų gatvės kiemą, gyveno ir muzikavo dešimtys muzikos pedagogų ir jų vaikų – čiurlioniukų, dvarioniukų, kelpšiukų), vėliau šiuolaikinė ir avangardinė muzika, grigališkasis choralas ir barokas, džiazas, džiazrokas ir metalas, world ir etnomuzika; tad ir lig šiol mane domina visa gera gerai atliekama muzika.

Vienas stipriausių muzikinių kūrybinių įspūdžių – naujametė Čiurlionio menų mokyklos vienuoliktokų kuriama opera. Mūsų karta parašė ir bendromis instrumentininkų, muzikologų, chorvedžių, baleto šokėjų ir dailininkų pajėgomis atliko operą „Raudonkepuraitė ir jos šešėlis“ – kai kurie mokytojai tik po šios įspūdingos premjeros suprato, kad mes kažko verti.

Esate Europos festivalių asociacijos narė, atstovavote Nacionalinei filharmonijai Tarptautinės atlikėjų menų asociacijos, Tarptautinės meno vadybininkų asociacijos, Europos meno sektoriaus darbdavių lygos veikloje, ne kartą dalyvavote Tarptautinėje muzikos verslo mugėje MIDEM, koordinavote mūsų kolektyvų gastroles pasaulyje. Šiame kontekste – kaip manote, ar bendru požiūriu pakankamai reperzentuojama Lietuvos muzikinė kultūra pasaulyje? Kokie veiksniai lemia mūsų žinomumo sėkmes ir nesėkmes?

Muzikos meno kūrėjams ir atlikėjams būtina ne tik nuolatinė savirefleksija, bet ir refleksija iš šalies, o nuolatinis tobulėjimas ir dermė su pasaulinėmis meno tendencijomis yra tiesiog būtina, nes prieš kelis šimtmečius įsijungę į Europos kultūrinį arealą turime galimybę ne tik nuolat semtis aukščiausio lygio patirties ir įgūdžių, bet ir praturtinti kitus savo unikaliais muzikiniais ženklais, kalba ir mąstymo struktūromis. Pastaruosius dešimtmečius mums plačiai atsivėrė viso pasaulio kultūrinės patirtys, o šįmet dar ir neribotos virtualios erdvės, tad kartu su žymiausiais Lietuvos ir užsienio atlikėjais – tikrais Lietuvos ambasadoriais Mirga Gražinyte-Tyla, Mūza Rubackyte, Modestu Pitrėnu, Sergejumi Krylovu, Džeraldu Bidva, Giedre Šlekyte, Martynu Levickiu, Christopheriu Lyndon-Gee, Dalia Kuznecovaite, Luku Geniušu, Andriumi Žlabiu, Gabrieliumi Alekna, kompozitoriais Raminta Šerkšnyte, Juste Janulyte, Žibuokle Martinaityte, Pēteriu Vasku, Valentinu Silvestrovu, Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centru, garso inžinieriais Viliumi ir Aleksandra Kerais, įrašų leidyklomis „Deutsche Gramophon“, „Telos“, EMC, „Ondine“, „Naxos“ – labai aktyviai pildome tarptautinį muzikos metraštį.

Šiemet rugsėjo mėnesį estų kompozitoriaus Arvo Pärto 85-mečio proga Vokietijos kompanija „Accentus“ išleido CD pavadinimu „Lamentate“, įgrotą Modesto Pitrėno diriguojamo Nacionalinio simfoninio orkestro, pianistės Onutės Gražinytės ir britų violončelininko Edwardo Kingo. Žurnalo „Gramophone“ recenzentas Ivanas Moody apie šį CD jautriai rašė: „Lamento“ nėra skirtas mirusiesiems – jis skirtas gyviesiems šiame kenčiančiame pasaulyje.“

Kiek svarbu Nacionalinei filharmonijai plėtoti ryšius Lietuvos regionuose, koncertuoti Lietuvos miestuose ir miesteliuose? Kaip per ilgus metus pasikeitė tokio bendradarbiavimo pobūdis, galimybės?

Filharmonijos koncertinė veikla Lietuvos regionuose yra lyg paslėptas vandenyne ledkalnio pamatas – ji dar gausesnė ir aktyvesnė nei veikla sostinėje, tik nėra taip plačiai aprašoma ir atspindima žiniasklaidoje. Iš kasmet filharmonijos kolektyvų ir kviestinių atlikėjų sukuriamų beveik trijų šimtų unikalių koncertinių programų daugiau nei pusė atliekama visoje Lietuvoje – skamba ir pačios filharmonijos organizuojamuose cikluose bei festivaliuose, ir kitų rengėjų programose. Partnerystės pobūdis pastaruoju metu ypač patobulėjo, nes mes visuomet siekėme vykti ten, kur mūsų tikrai laukia, tad mūsų partneriai pasirūpina ir sukviesti klausytojus, ir pristatyti programas, ir suteikti tinkamas erdves bei technines sąlygas. Tikras džiaugsmas matyti perpildytas sales, kiemus ir parkus Pažaislio, Plungės Mykolo Oginskio, Mažeikių, Tytuvėnų, Kuršių nerijos, Marijampolės, Šiaulių Chaimo Frenkelio, Jašiūnų ir daugybėje kitų festivalių, miestų bei miestelių, bendruomenių salėse. Pavyzdžiui, Žiežmarius galima vadinti mažuoju filharmonijos filialu – tiek daug ir įvairių mūsų koncertinių programų žiežmariškiai pristato savo bendruomenei.

Bene dažniausia pastarųjų gal 10 metų tema – naujos koncertų salės lūkesčiai. Kokios salės reikia Vilniui, Lietuvai? Girdime ir popmuzikos atstovų pretenzijas, taip pat nuogąstavimus dėl būsimo pastato (ne)pritaikymo klasikinei muzikai ir pan. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Naujos koncertų salės Vilniuje projektas valstybei reiškia kur kas daugiau nei valstybinių muzikos kolektyvų ir kitų komercinių bei ne pelno siekiančių scenos menų organizacijų veiklos planavimas ir interesų subalansavimas – tai pastaruosius tris atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius puoselėjamų visų Lietuvoje ir užsienyje kuriančių muzikos profesionalų lūkesčių išsipildymas, moderni simfoninės muzikos erdvė, kurios lig šiol nėra mūsų valstybėje. Deja, mes labai vėluojame ir smarkiai atsiliekame nuo visų artimiausių savo kaimynų, kurie suvokė, kad natūralios akustikos simfoninės muzikos koncertų salė, papildyta kitomis daugiafunkcėmis salėmis ir erdvėmis, yra valstybės, jos kultūros, ekonomikos ir infrastruktūros raidos kokybės ženklas – jis arba gaunamas laiku, arba per vėlai, kai dėmesys ir pačiai valstybei, ir jos kultūrai slopsta. Salė yra taip pat pasitikėjimo savo valstybės muzikos kūrėjais ir atlikėjais, jų vizija ir potencialu ženklas. Deja, pasitikėjimo chroniškai trūksta...

Ko palinkėtumėte sostinės ir visos Lietuvos bendruomenei pradedant naujus metus?

Visiems mums palinkėčiau kaupti idėjas, gilinti žinias, telkti bendras kūrybines pajėgas, dalintis patirtimis ir tikėti, kad vėl susitikę pamatysime vieni kitų akis, dar labiau ištroškusias bendrystės ir tikėjimo muzikos galia.

Dėkoju už pokalbį.