Praėjusio laiko besiklausant

„Praėjusio laiko besiklausant“ – taip pavadinta kompaktinė plokštelė, į kurią pianistė profesorė Gražina Ručytė-Landsbergienė sudėjo gražiausius savo ilgametės muzikinės veiklos epizodus. Atrodo, dar visai neseniai, sausio mėnesį, buvau trumpam pas ją užbėgusi dėl šio laikraščio puslapiuose publikuoto Donato Katkaus straipsnio. Šilta ir išsamiai jos gyvenimą bei veiklą nušviečiančia publikacija dar spėjome pradžiuginti G. Ručytę jos garbingo 90-mečio jubiliejaus proga (siūlau dar kartą, niekur neskubant, atsiversti tą straipsnį: sausio 10-osios „7md“, internete https://www.7md.lt/muzika/2020-01-10/Scenos-ir-istorijos-gilumoje). Tądien pasitarėme dėl publikacijos nuotraukų ir gavau dovanų šį jos įgrotą dvigubą albumą su užrašu – „Pasiklausykit ir nuspręskit“. Dėl jau tada silpnos profesorės sveikatos nesiryžau skambinti ir kalbėtis apie plokštelėje įrašytą muziką... Dabar, profesorės netekus, plokštelė skamba jau kitaip, o jos pavadinimas kaip niekad taiklus ir prasmingas. Praėjęs laikas, deja, yra nusinešęs ne vieną iškilią Lietuvos kultūros asmenybę, o kartu ir didelę dalį šiandien jau ne visiems suprantamo atsidavimo, idealizmo, bekompromisio profesionalumo ir aukštai iškeltos kartelės siekio.

Apmąstant anuometinį laiką galima numanyti, kad daugeliui atlikėjų ir kompozitorių muzika suteikė ir tam tikrą prieglobstį, saugantį nuo aršios sovietinės realybės, telkė bendraminčius. Kita vertus, buvo ir už to slėpusiųjų asmeninę rezignaciją, gyvenimo sugniuždytųjų, taip ir neatvėrusių savo talento. G. Ručytė tikrai ne iš tų. Nepaprastai stiprios valios, principinga, užsispyrusi pianistė koncertmeisterė perėjo Sibiro tremtį, sovietinės realybės išbandymus sugrįžus į tėvynę, kol kaip neeilinė profesionalė įsitvirtino Operos ir baleto teatre, vėliau kaip reikli ir nuoširdi pedagogė – Muzikos ir teatro akademijoje, kaip nepamainoma visų žymiausių solistų partnerė – Lietuvos ir platesnėse scenose.

Štai plokštelėje „Praėjusio laiko besiklausant“ skamba Gražinos Apanavičiūtės, Reginos Maciūtės, Virgilijaus Noreikos, Irenos Milkevičiūtės, Giedrės Kaukaitės, Giedriaus Prunskaus balsai (ir tai tik maža dalis dainininkų, su kuriais ji koncertavo). Repertuaro prasme nenueita lengviausiu keliu, o įrašyti vieni sudėtingiausių pasaulinės operinės ir ypač kamerinės vokalinės muzikos pavyzdžių: nuo Giuseppe’s Verdi, Pietro Mascagni, Jacques’o Halévy operų arijų iki XX a. prancūzų muzikos korifėjaus Olivier Messiaeno ciklo „Harawi. Chant d’amour et de mort“ („Meilės ir mirties giesmė“) sopranui ir fortepijonui. Tai 12 dainų ciklas pagal siurrealistinį paties Messiaeno tekstą apie ištikimą meilę, kuri baigiasi abiejų mylimųjų mirtimi. Pasak autoriaus, tai „Tristano ir Izoldos istorija“. Čia išgirstame įvairių nuotaikų muzikinius paveikslus, grįstus plačiomis, dainingomis frazėmis arba aštriais melodiniais ir ritminiais motyvais, kupinus kontrastingų faktūrų, dinamikos, – visa tai kuria tarsi fantastinį laiką ir erdvę, perteikia ir subtilų švelnumą, ir tragiškas jausmų bedugnes. Skausmas, mirtis, kūrimas, džiaugsmas, šokis ir meilė – visa tai yra nuolat besikeičiančios mūsų kosminės egzistencijos dalelės, – apie šį opusą teigia muzikos tyrinėtojai. Šį ciklą atliekančios R. Maciūtė ir G. Ručytė parodo nepaprastą meistriškumą ne tik atlikimo technikos požiūriu, bet ir prasmės, brandos, emocijos dimensijoje.

Dar vienas plokštelės lobis – keletas dainų iš Franzo Schuberto ciklo „Žiemos kelionė“, kurias G. Ručytė atlieka su G. Prunskumi. Pažinojusieji profesorę žino, kad jos santykis su Schubertu buvo ypatingas. „Mano didžiausias gyvenime egzaminas buvo tada, kai ėjau Schuberto keliu. Man atrodė, kad esu jau seniai su juo susijusi ir turiu tam tikrą santykį ir žinojimą. Jis labai betarpiškas ir labai artimas. Tas jo atvirumas – pažeidžiamo žmogaus atvirumas“, – kalbėjo G. Ručytė, o šias jos mintis gražiai priminė „LRT Kultūros“ radijo laida „In memoriam Gražinai Ručytei-Lansbergienei“ (jos taip pat kviečiu pasiklausyti https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000096529/in-memoriam-in-memoriam-grazinai-rucytei-landsbergienei). Lied tradicijos pradininkas Schubertas iš germanų kraštų liaudiškos muzikos išaugusią dainą pavertė pagrindiniu muzikinės saviraiškos būdu, be to, dainininką ir pianistą padarė lygiaverčiais interpretatoriais ir partneriais. „Jeigu Lied melodija, susiliedama su asmenybe, tampa muzikos karaliene, tai ta melodija ne bet kokia. Ji ima sutapti su atlikėjo emocine būsena, jo asmenybe“, – yra rašęs D. Katkus. Schuberto vokalinė muzika – tai ištisas autentiškas, istoriškai reikšmingas egzistencinis pasaulis muzikoje. Tai buvo ir viena svarbiausių vertybių pianistės G. Ručytės meninėje pasaulėžiūroje. „Atvirumas, pažeidžiamo žmogaus atvirumas“, – tik dabar susimąsčiau, kad tai ir Jos bruožas, slėptas po išoriškai rūsčiu žvilgsniu. 

Dar viena neabejotina vertybė, vėlgi atsiskleidusi ir šioje plokštelėje, – lietuviška muzika, kurios pianistė su įvairiais dainininkais atliko itin daug, ją skleidė kuo plačiau, po sovietmečio – ir užsienio scenose. Vis dėlto plokštelė intriguoja: kodėl lietuvių muzikai čia atstovauja tik vieno Felikso Bajoro kūriniai? Apie tai profesorės nespėjau paklausti... Belieka pasvarstyti. Tokios dainos kaip „Kurčias miškas be genelio“, variacijos liaudies dainos „Ugdė motutė“ tema (įdainavo G. Apanavičiūtė), „Užaugo berželis“ arba ciklo „Sakmių siuita“ dainos „Gyvuliai ir žmonės“, „Vieversys ir kregždė“ su unikaliu G. Kaukaitės balsu ir interpretacija – tai neabejotini šedevrai, kurie buvo prie širdies ir išrankiajai G. Ručytei. Bajoro vokaliniuose kūriniuose atsispindi giluminiai lietuvių liaudies muzikos klodai, į bendrą muzikos tėkmę įsilieja užslėpti ritminiai ir melodiniai sutartinių atgarsiai. Ir vis vien lieka paslaptis, kodėl jo muzika tokia lietuviška, artima. Autentiškame įraše prabilusi G. Ručytė sakė: „Visuose kūriniuose ieškojau to tautinio motyvo – ir Felikso Bajoro kūryboje. Niekur kitur pasaulyje nenorėčiau gyventi. Ar gavau daug skriaudų, ar negavau daug skriaudų šitoje žemėje gyvendama, bet mano savastis yra čia patogiai įsitaisiusi. Ir man skausmingas to tautinio elemento nevertinimas. Jis gali būti keičiamas, bet neturi būti nuvertinamas.“ Ar mes pajėgūs įsiklausyti į šiuos žiodžius?

Beje, neturėtų būti nuvertinamas ir aukštai meistriškumo kartelę iškėlęs (ne be profesorės pastangų) pianisto koncertmeisterio darbas. Nematomas, nežėrintis, dažniausiai stumiamas į antrą planą. Pagalvokime, kas būtų solistas, jei ne pianistas koncertmeisteris? Kokius kalnus verčia ta stipri asmenybė, kuri akompanuoja (t.y. lydi, pritaria)? G. Ručytė ištikimai ir patikimai lydėjo ir solistus, ir Vytautą Landsbergį, ir visą savo šeimą. Savo ir kitų gyvenimui ji akompanavo su tvirtomis vertybėmis ir prasme. Ar tai tik praėjusio laiko skambesys? Labai tikiuosi, kad ne.