7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Scenos ir istorijos gilumoje

Andrius Vaišnys. Gražinos Ručytės pianissimo: branda ir sklaida antiformalistinio rojuko metais. Vilnius, Vaga, 2019. 

Donatas Katkus
Nr. 1 (1322), 2020-01-10
Muzika
Gražina Ručytė ir Vytautas Landsbergis. Asmeninio archyvo nuotr.
Gražina Ručytė ir Vytautas Landsbergis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pas mus retai pasirodo knygos apie žymių politikų žmonas, o dar rečiau, kai tų žmonų profesija ir veikla turi didelę, savarankišką vertę. Todėl patraukė Andriaus Vaišnio knyga keistu pavadinimu „Gražinos Ručytės pianissimo“. Tylus G. Ručytės gyvenimas? Pianistės, kuri scenoje praleido tiek metų? Kuri nuolat buvo matoma šalia garsiausio Lietuvos politiko Vytauto Landsbergio? Tačiau knyga kalba ką kita. Ne pianissimo, ne tyliausiai, o ryškiai ir prasmingai joje atskleistas talentingo ir intelektualaus žmogaus gyvenimas. Knygoje išryškėja keli stambūs motyvai: iš autentiškų G. Ručytės prisiminimų išausti jos dramatiškos ir nepaprastai kūrybingos biografijos faktai; knygos autoriaus bandymai tam gyvenimui surasti politinius kontekstus; jos draugai, šeima; meninė veikla, koncertai, žymių muzikų atsiliepimai apie pianistės meną. Ši knygos dalis, mano galva, labiausiai intriguojanti. Bene pirmą kartą mūsų raštuose apie pianisto koncertmeisterio veiklą kalbama kaip apie savarankišką kūrybą. O ši profesija, kaip žinome, tradiciškai yra labiausiai nutylima, nepakankamai vertinama. Tai pirmas toks platus ir rimtas šios meno srities pristatymas. O juk vien pokariu buvo daugybė talentingiausių akompanuojančių pianistų: Halina Znaidzilauskaitė, Nadežda Dukstulskaitė, Chaimas Potašinskas ir kiti, deja, nepelnytai užmiršti. Žinoma, kalbėti apie daugiametę G. Ručytės veiklą gana lengva. Jos veiklos apimtis, dirbant ir koncertuojant beveik su visais geriausiais Lietuvos operos solistais, daro didžiulį įspūdį. Tai tikra tos srities meno lyderio veikla.

 

Knygos tematika persmelkta tremties dramatizmo ir sovietmečio būties, meno padėties paveikslo. Knygos dalis apie muzikų tremtį išplėšia iš užmaršties nasrų tą pasaulį, kuriame gyveno lietuvių muzikai Sibire. Čia daug autentiškų, charakteringų faktų. Pavyzdžiui, G. Ručytės tėvas nebuvo išvežamųjų sąrašuose, bet pats, nenorėdamas atsiskirti nuo šeimos, savanoriškai pasirinko tremtį. Apskritai šeimos motyvas knygoje labai ryškus. Motina, seserys, jų dvasinis ryšys Sibire ne tik nesudilo, bet stipriai išsikerojo. Tai nuostabiai liudija lietuviškos šeimos tradicijas, jų stiprybę. Gražinos tėvai – anykštėnai. Tėvas Pranas Ručys (1893–1980) buvo verslininkas, motina Agnietė Putilaitė-Ručienė (1904–1976) – pienininkė. Gražina augo penkių vaikų šeimoje, buvo antroji. Vyresnis brolis Vytautas Ručys (1923–1986), pasitraukęs į Vakarus, dirbo statybininku Kanadoje, sesuo Ona Ručytė-Jakulienė buvo darbininkė, jaunesnis brolis Antanas Rimvydas (1936–1987) tapo geologu; jauniausioji sesuo – Elvyra Ručytė-Cinauskienė gimė 1938 metais. Visa šeima 1949 m. buvo ištremta į Sibirą ir iš tremties tesugrįžo 1958-aisiais.

 

Gražina Ručytė gimė 1930 m. sausio 28 d. ir Anykščių bažnyčioje buvo pakrikštyta dviem – Agnietės ir Gražinos – vardais. Mokytis Gražina pradėjo Anykščių vienuolyno pradžios mokykloje, vėliau mokėsi Anykščių gimnazijoje, o 1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. Gražiną nuo vaikystės traukė muzika, tėvai jai nupirko puikų akordeoną, kurį ji labai pamilo, net nusivežė į tremtį. Natūralu, kad ji 1948 m. įstojo į Kauno konservatoriją, fortepijono klasę, ir iš karto ten pradėjo dirbti akompanuotoja. Bet atėjo baisūs 1949-ieji. Ji atsiduria Sibire. Pirmi metai žvejų artelėje. Žiemą Sibire gaudyti žuvis merginai buvo didelis išbandymas, bet, ko gero, žuvies taukai šeimą gelbėjo nuo bado. Pasakojime apie tremtį pagavau ir dar vieną pro akis prasprūstantį dalyką. Šiandien visi tremtiniai idealizuojami. Tačiau knygoje matome užuominų, kad ne visi buvo dori. Iš Lietuvos buvo išplėšta visokių – ir gerų, ir blogų. Sibiras ne visus pataisė, kai kuriuos ir dar labiau sužalojo...

 

Apie Sibiro kalinius, jų kančias ir KGB prievartą žinome nemažai. Lageriuose sėdėjo partizanai, idėjiniai disidentai. Tačiau tie, kurie buvo tiesiog ištremti – tokia buvo ir Ručių šeima, – matyt, Stalino buvo numatyti nutautėti, asimiliuotis į sovietus. Jiems buvo uždrausta grįžti į gimtas vietas. Sibire jie galėjo dirbti, kažką užsidirbti, rinktis profesijas. Pianistė ir akordeonininkė Gražina rinkosi tik vieną dalyką – muziką. Jos „karjera“ prasidėjo Zimo gyvenvietės mokykloje, kur pradėjo dirbti mokytoja ir groti akordeonu šokiams, vėliau vedė chorą ir mokė šokių. 1950 m. Gražina iš Zimo patraukė į Irkutską, didelį Sibiro miestą. Čia įstojo į Irkutsko muzikos mokyklą, iš esmės pasidavė pianistės pašaukimui. Tai, kad ji jau tuomet buvo neeilinė akompanuotoja, rodo ir faktas, kad Irkutske gastroliavęs Ulan Udės operos teatras, ieškodamas patyrusios koncertmeisterės darbui su teatro solistais (tarp kurių buvo daug puikių, profesionalių dainininkų), atrado G. Ručytę. Čia ji susipažino su to meto žvaigžde – lietuvių kilmės tenoru Donatu Donatovu (Lukštoraupiu). Baigusi Irkutsko muzikos mokyklą, G. Ručytė pagaliau išdrįsta prašyti leidimo stoti į Sverdlovsko – viso Sibiro muzikinės kultūros centro – Modesto Musorgskio konservatoriją. Ir leidimą gauna. Nepamirškime, kad ano meto Rusijos muzikos mokymo lygis buvo labai aukštas. Tad Gražina pateko į išskirtinę muzikinę aplinką. Ir jai labai pasisekė – tapo žymaus fortepijono profesoriaus Jevgenijaus Vaulino studente. Aišku, jos patirtis akompanuojant taip pat turėjo įtakos. Čia reikėtų pasakyti, kad akompaniatorių muzikiniai sugebėjimai, nors nepastebimi, labai dažnai tampa solisto sceninės sėkmės varikliu, pamatu. Sverdlovske Gražina turėjo ryškų muzikinį, stiliaus žinojimo pranašumą. Neatsitiktinai jos profesorius iškart pastebėjo meistrišką muzikavimą.

 

Istorijoje apie Sibirą ryškėja tvirtas G. Ručytės charakteris, savo principų išlaikymas. Stebėtina, bet ji iš nedaugelio tremtinių vis dėlto pasiekė mokslo, įgijo muzikės profesiją. Kaip ir dainininkas Vincentas Kuprys ar dirigentas Hermanas Perelšteinas. Tam reikėjo neeilinio užsispyrimo ir nepaprastos svajonės jėgos. Be abejo, didelę reikšmę turėjo jos draugų – Vytauto Skuodžio, Onos Litvinaitės (Narbutienės) palaikymas. O ir visa šeima laikėsi tvirtai, daug dirbo, nenusileido aplinkos sąlygoms.

 

Pagaliau G. Ručytei leista grįžti į Lietuvą. Į tuometę Lietuvos konservatoriją, kur ji tampa paties Balio Dvariono studente. Sugrįžimas atnešė ne tik studijas, bet ir vedybas su muzikologu Vytautu Landsbergiu. Tai buvo lemtingas susitikimas. Knygoje nėra aprašyta, kas buvo jųdviejų ryšio pagrindas. Čia leisiu sau paspekuliuoti – to ryšio pagrindas buvo didžiulė meilė muzikai, meninių pažiūrų ir skonių artumas. Kadaise atkreipiau dėmesį į abiejų – Gražinos ir Vytauto – skambinimo manierą ir atradau daug bendro. Abu išaugę iš romantizmo dvasios. Bet ne iš to termino, kurį naudojame istoriškam stiliui apibrėžti, bet iš to, ką apibendrintai vadiname romantine pasaulėjauta, – idealizmo, menininko pašaukimo pajautimo, taigi, elgesio ir mąstymo etikos. Tą dvasią jie atsinešė iš prieškario, kur menininkas, muzikas užėmė ypatingą vietą žmogaus vertybių pasaulyje. Ir menas, menininko profesija, pašaukimas buvo suvokiami kaip išskirtiniai. Tai lėmė ir menininko elgesį. Ta prasme man prisimena pokario Lietuvos teatro žmonės, aktoriai, jų ryškus, viešas, su pasididžiavimu tariamas nusiteikimas: teatras yra šventovė, menininkas – išskirtinė asmenybė. Scena – tai aukuras, kur aukojamas ir gyvenimas, ir emocijos, ir mintys, prasmės ir elgesio dovanos. Tad mano prisiminimuose Landsbergių šeima išsiskiria iš daugelio muzikų šeimų inteligencija, romantiniu idealizmu, kuris, deja, šiandieninės merkantilinės visuomenės vis mažiau ir mažiau suprantamas. Nesavanaudiškumas, pasiaukojimas lietuviškai muzikai, jos kūrėjams ir elgesio sąžiningumas. Už V. Landsbergio knygų lyg ir nesimatė Gražinos, bet ji tikrai visada ten buvo, ko gero, kaip pirmoji jų skaitytoja, o gal ir patarėja. Tarp artimų draugų anais laikais garsėjo Landsbergių ratelio susibūrimai, kur ir aš kartą pakliuvau. Šiandien juos įvardytume kaip kokį klubą. Ten buvo atvirai diskutuojama, kalbama apie meną, apie to meto įvykius, politinę tikrovę. Bet ne baliavojama, kaip kituose menininkų susibuvimuose. Pas Landsbergius pleveno kažkoks pakylėtas idealizmas, beveik egzaltuotas mėgavimasis nesovietiškumu.

 

Tame romantiniame pasaulyje matyčiau Gražinos ir Vytauto pasaulėžiūrų bendrumą. V. Landsbergis visą gyvenimą skambino Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, gilinosi į jo muzikos turinį, stilių, prasmių kontekstus. Romantizmas, žengiantis į modernų pasaulį, kertant kelius į nežinomybę. Būtent čia krenta į akis pirmas Landsbergių panašumas: Čiurlionio muzikos miniatiūriškumas, metaforų programiškumas ir vokalinių koncertų programos, kurias daugiausia, vėlgi, sudarė neilgos romantinių operų arijos, romantinės stilistikos dainos, reikalaujančios konkretaus vaizdingumo. Sakyčiau, prasminio vaizdingumo, kaip kokiam haiku. Klausantis Vytauto skambinimo ir Gražinos vokalinių palydėjimų tas bendrumas itin jaučiamas.

 

G. Ručytės meną charakterizuoja prieškario ir pirmojo pokario laikotarpio nuostata profesijos atžvilgiu. Aname, baisiame pasaulyje į savo meninę profesiją žiūrėta pakiliai, kaip į kitą, geresnį pasaulį. Jaunystėje akordeonas G. Ručytei buvo pasaulio centras. Ši meilė susijusi ir su romantinės muzikos emocionalumu, sentimentalumu. O ir visos tremtinių dainos romantiškai jausmingos, ilgesingos, su tradicinėmis gailesčio intonacijomis.

 

Įkalbėta jauno dirigento Vytauto Viržonio, Gražina pasirinko operos teatrą, jis tapo jos svarbiausia profesija. Lietuvos konservatorija baigta su pagyrimu. Ir simboliška, kad baigiamajame egzamine jai akompanuojant sutiko dainuoti to meto žvaigždės Elena Saulevičiūtė ir Valentinas Adamkevičius. Ankstyvas ir vertingiausias jaunos pianistės koncertmeisterės pripažinimas. Greitai ji tarp dainininkų tapo labiausiai vertinama.

 

Operos pianistas koncertmeisteris – tai ne koncertuotojas, o juodadarbis, rengiantis dainininkus spektakliams, repetuojantis nuo ryto iki vakaro su dirigentais ir daugybe dainininkų. Čia G. Ručytė greitai tapo visų pageidaujama profesionalė, turinti milžinišką repertuarą ir nuolat išlaikanti emocijų ir prasmių gaivumą, kas operos kasdienybėje dažniausiai itin sunkiai išsaugoma. Nenuostabu, greitai visi solistai suprato, kad tik tokie žmonės kaip G. Ručytė koncertuojant yra naudingiausi, garantuojantys pasisekimą. Pianistė dalyvavo ne viename tuomet labai vertinamame sąjunginiame konkurse, dalyviai jai reiškė didžiausią pasitikėjimą. Tiesiog įspūdingas vokalistų, su kuriais koncertavo G. Ručytė, sąrašas, prasidedantis 1958 m.: Marija Aleškevičiūtė, Birutė Almonaitytė, Nijolė Ambrazaitytė, Gražina Apanavičiūtė, Sigitas Dirsė, Gehamas Grigorianas, Beatričė Grincevičiūtė, Irena Ylienė, Giedrė Kaukaitė, Vincentas Kuprys, Romanas Marijošius, Virgilijus Noreika, Bronius Tamašauskas, Regina Tamulevičiūtė, Danguolė Juodikaitytė, Vaclovas Daunoras, Stanislava Gižaitė, Laima Domikaitė, Judita Leitaitė – ištisa Lietuvos vokalo istorija. Pianistė koncertavo ir su atvykstančiais dainininkais, tarp kurių – išskirtinė anų laikų žvaigždė estas Georgas Otsas ir neseniai miręs garsus vokiečių kamerinio žanro dainininkas Peteris Schreieris. G. Ručytei pasitraukus iš operos teatro, įspūdingai klostėsi ilgametis bendradarbiavimas su puikia kamerinio žanro dainininke Regina Maciūte. Duetas, kokių retai būna.

 

Darbas operoje buvo artimai susijęs su spektaklių dirigentais. Knygoje rašoma apie jos darbą su vienu ryškiausių Lietuvos dirigentų Jonu Aleksa: „Žmonės atsimindavo mūsų repeticijas – polėkį man grojant, jam diriguojant; džiaugdavausi ruošdamasi jo repeticijoms ir grodama jose, todėl taip ilgai išlaikiau formą. Dirigentas ugdė instrumentinį girdėjimą.“

 

G. Ručytė natūraliai įsitraukė ir į lietuvių kompozitorių kūrybos interpretacijas. Vienas ryškiausių jos darbų – svarbi ir sudėtinga fortepijono partija Eduardo Balsio oratorijoje „Nelieskite mėlyno gaublio“; kūrinį labai sėkmingai atliko „Ąžuoliuko“ choras, ne kartą jis skambėjo užsienyje. G. Ručytės veikla buvo ryški per visą sovietinį laiką, kaip sakoma, jos uždengti nepavyko. Galų gale sovietmečio pabaigoje liberalesnė valdžia jai leido išvykti ir į kapitalistines šalis – Australiją, JAV. Matyt, lėmė su ja vykusių žymių dainininkų užtarimas.

 

Knyga baigiama pianistės veikla jau nepriklausomybės laiku, koncertais su Regina Maciūte. Visą tą laiką G. Ručytė dirbo rimtą darbą lydėdama V. Landsbergį jo kelionėse ir koncertuose, o svarbiausia – būdama V. Landsbergio fondo pirmininkė, daug padėjo muzikiniam jaunimui.

 

Stipriausia Andriaus Vaišnio knygos dalis – pačios Gražinos prisiminimai, autentiški ir gyvi. Pateikta tiksli dokumentacija, gausios nuotraukos su nurodytomis datomis. Kita vertus, pagrindine knygos tematika tapusi tremtis ir politinis kontekstas, tarsi įrodinėjantis G. Ručytės lietuviškumą ir lojalumą, kažkaip užgožia jos gyvenimo esmę – muziką. Atlikėjos charakteristikos knygoje, nulipdytos iš kitų muzikų pagyrų, bet be jos meno analizės, tarsi pakimba ore. Apskritai visas pasakojimas, visas žmogaus gyvenimas čia sulipdytas iš atskirų teminių skutelių, šokinėjant nuo temos prie temos, peršokant nuoseklaus pasakojimo dalis, vėl grįžtant kažkur į kitą pasakojimo vietą. Vis dėlto reikia džiaugtis, kad knyga apie G. Ručytę pasirodė. Pirma knyga apie akompanuojančią pianistę, apie svarbią, vertingą ir, deja, mažai matomą muzikos atlikimo meno pusę.

Gražina Ručytė ir Vytautas Landsbergis. Asmeninio archyvo nuotr.
Gražina Ručytė ir Vytautas Landsbergis. Asmeninio archyvo nuotr.
Ona Litvinaitė (Narbutienė) ir Gražina Ručytė Irkutske. O. Narbutaitės asmeninio archyvo nuotr.
Ona Litvinaitė (Narbutienė) ir Gražina Ručytė Irkutske. O. Narbutaitės asmeninio archyvo nuotr.
Gražina Ručytė ir Giedrė Kaukaitė Nacionalinėje filharmonijoje. 1997 m.
Gražina Ručytė ir Giedrė Kaukaitė Nacionalinėje filharmonijoje. 1997 m.
Gražina Ručytė ir Virgilijus Noreika. 2009 m. A. Žižiūno nuotr.
Gražina Ručytė ir Virgilijus Noreika. 2009 m. A. Žižiūno nuotr.
Regina Maciūtė ir Gražina Ručytė. R. Maciūtės asmeninio archyvo nuotr.
Regina Maciūtė ir Gražina Ručytė. R. Maciūtės asmeninio archyvo nuotr.