Lietuviai

Lietuvos nacionalinė filharmonija pradeda jubiliejinį 80-ajį sezoną. Atrodytų, nemažai jėgų pareikalavęs pokarantininis atsigavimas ir intensyviai plėtota koncertinė veikla vasarą filharmoniją inspiravo dar labiau susitelkus ir drąsiau žengti į naują, nors vis dar nestabilų etapą. Rugsėjo 5-osios vakarą filharmonijoje sklandė ypatinga atmosfera – tokios vilties, kad viskas bus gerai, kad gyvi koncertai vyks, kad klasikinės muzikos žmonėms reikia kaip oro, seniai nemačiau. Tuo naujos pradžios akcentu tapo Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“ koncertinis atlikimas. Pagal pandeminius reikalavimus praretinus kaukėtus klausytojus salėje, keli šimtai jų susitelkė lauke, kur vėl buvo įrengtas vasarą labai pasiteisinęs didžiulis ekranas (koncertas taip pat transliuotas Skaitmeninėje koncertų salėje www.nationalphilharmonic.tv ir „Facebook“ tinkle).

Prieš koncertą su jubiliejiniu sezonu filharmoniją sveikino aukščiausių valdžios institucijų atstovai (tik gaila, kad pats prezidentas, kultūros ministras ir miesto meras dalyvauti negalėjo). Išklausius perskaitytus jų gražius žodžius apie itin svarbią filharmonijos reikšmę Lietuvos kultūrai, atrodo, lieka viltis, kad užklupus kokiam nors „forsmažorui“ filharmonija vėl pajus pagalbos ranką.

Opera „Lietuviai“, sukurta pagal Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ literatūrinį pirmavaizdį (lietuvių kovų su kryžiuočiais tematika), ne kartą lydėjo reikšmingas valstybės datas. Galime prisiminti, kad pirmą kartą lietuvių pajėgomis opera buvo atlikta ką tik atgimus mūsų valstybei, 1991 m., bendradarbiaujant Čikagos lietuvių operai ir Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, o pirmieji ją parengė JAV lietuvių dirigentas Alvydas Vasaitis ir maestro Vytautas Viržonis. 2009 m. Trakų pilyje opera (LNOBT atlikėjai, dirigavo Robertas Šervenikas) papuošė Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginius. Šiemet Mindaugo karūnavimo dieną, liepos 6-ąją, Valdovų rūmų kieme koncertiniu pavidalu ją atliko LNOBT pajėgos (dirigavo Gintaras Rinkevičius).   

Šįkart operos koncertinis atlikimas filharmonijoje turi ir kitų svarbių ženklų. Pirmiausia tai pirmas kartas Lietuvoje, kai opera dainuojama ne lietuviškai, o originalo kalba, kaip ir buvo Ponchielli sukurta – itališkai. Dirigentas Modestas Pitrėnas juokavo, kad net italų tenoras Mickaelė Spadaccini, ką tik nepriekaištingai lietuviškai dainavęs Valdovų rūmuose, dabar turėjo operą „išsiversti“ į italų kalbą. Beje, kaip ir Kauno valstybinis choras (vad. Petras Bingelis) bei solistas Arūnas Malikėnas, kurie yra parengę operos koncertinius variantus lietuviškai.  

Be šios naujienos, M. Pitrėnas pateikė ir bene svarbiausią: pirmą kartą pasaulyje Nacionalinio simfoninio orkestro ir lietuvių solistų pastangomis opera profesionaliai įrašyta visa, autentiška, be kupiūrų, originalo kalba. Dėl šios misijos dirigentas paplušėjo iš peties, nemažai muzikos rekonstravo iš rankraščių, surado iki tol neatliekamų fragmentų. Įrašai beveik baigti (žinoma, juos daro „Grammy“ nominantai Vilius ir Aleksandra Kerai), o albumą rengiasi išleisti LNF ir prestižinė įrašų kompanija „Ondine“, pastaruoju metu itin entuziastingai bendradarbiaujanti su Nacionaline filharmonija, susižavėjusi jos kolektyvų profesionalumu ir visai neseniai išleidusi Nacionalinio simfoninio orkestro įrašytų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių CD.

„Jaučiame pareigą patys, savomis jėgomis įamžinti tokią operą“, – sakė M. Pitrėnas ir „Lietuvių“ įrašams pakvietė tokius solistus kaip sopranas Jūratė Švedaitė-Waller iš JAV, baritonas Modestas Sedlevičius iš Vokietijos, Šveicarijos ir Vokietijos teatruose dainuojantis bosas Tadas Girininkas, LNOBT solistas Arūnas Malikėnas, svarbiausiuose pasaulio teatruose vaidmenis kuriantis Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt). Beje, pastarąjį solistą, kol kas negalėjusį dalyvauti įrašuose, koncerte pakeitė LNOBT tenoras M. Spadaccini.

Dėl tokių stiprių atlikėjų pajėgų efektingai suskambėjęs koncertinis operos variantas sukėlė ir minčių ateičiai. Įsivaizduočiau, kad šis veikalas, laikomas reikšmingu mūsų kultūros ir istorijos ženklu, galėtų užimti nuolatinę repertuarinę poziciją (tarkime, kartą per sezoną), kur būtų kviečiami lietuvių solistai ir dirigentai iš viso pasaulio, taptų Lietuvą pasaulyje garsinančių muzikų sugrįžimo vieta. Pagaliau ar negalėtų atsirasti Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare? Mintys galbūt utopinės, ribojamos finansinių ir fizinių organizatorių bei atlikėjų galimybių, tačiau neabejoju, kad publika šią melodingą operą pamėgtų. Žinoma, dabar realiausia sulaukti begimstančios istorinės kompaktinės plokštelės.  

Kaipgi nuskambėjo „Lietuviai“ filharmonijoje? Suprantama, čia buvo atlikti tik kai kurie operos fragmentai, tačiau reikėtų pabrėžti, kad tokio varianto dar niekas nėra girdėjęs. M. Pitrėnas specialiai šiam vakarui parinko veikalo dalis, jas sukomponavo, aišku, nepraleisdamas gražiausių arijų ir neeilinio meistriškumo duetų, ansamblių, orkestrinių scenų. Toks veikalo pateikimas dramaturgiškai tikrai pasiteisino: ir muzikine, ir siužeto prasme išliko svarbiausi akcentai, jautėsi raiškos įvairovė, įspūdingas kulminacijų ir atoslūgių reljefas.  

Jau nuo pirmų introdukcijos taktų Nacionalinis simfoninis orkestras užvaldė ekspresija, jėga, energingu tempu, meistriška atskirų instrumentų grupių precizika (ypač daug galimybių partitūroje suteikta styginių virtuazerijai, svarbus varinių pučiamųjų vaidmuo) – ir visa tai per porą valandų atlikimo nė kiek nesumenko ir neišblėso. Priešingai, orkestras skambėjo vis raiškiau, giliau, sodriau. Kauno valstybinis choras – tikras tokių stambių veikalų profesionalas – kaip visuomet buvo patikimas, darniai derantis orkestro ir solistų partneris.  

Solistai, išskyrus A. Malikėną ir šią vasarą lietuviškai dainavusį M. Spadaccini, operą parengė pirmą kartą. Nepaprastai džiugu, kad galėjome išgirsti retos viešnios Lietuvos scenose J. Švedaitės-Waller dainavimą. Jos Aldona suskambėjo jautriai, sodriu, dramatišku balsu, žavėjo subtilus aukštų natų piano. Ypač duetuose ir ansambliuose sopranas demonstravo aukštą dainavimo kultūrą, puikiai jautė partnerius. Konrado arba Valterio partiją dainavęs M. Spadaccini vienintelis stengėsi ne tik atlikti savo partiją iš natų, bet ir kiek įmanoma vaidinti, rodyti išgyvenimus. Tačiau iš bendro solistų ansamblio jis išsiskyrė ne vien sceniniu įsijautimu. Ausį gerokai rėžė aštrus jo balso tembras, o kartais nesubalansuota dinamika. Galiu įsivaizduoti, kad įrašus įdainavus V. Vyšniauskui išgirsime jau kitokias šios partijos spalvas bei atspalvius.

Visuomet Lietuvos scenose laukiamas M. Sedlevičius (Arnoldas) klausą glostė minkštu, lanksčiu balsu, o bene stambiausias koncerte jo solinis epizodas pelnytai sulaukė publikos šūksnių „bravo“, kuriais, beje, apdovanoti ir kiti solistai. Išoriškai ramaus, bet dėl kryžiuočių niokojamos lietuvių žemės giliai išgyvenančio vaidilos Albanio vaidmeniui puikiai tinka Tado Girininko bosas – sodrus ir paslankus, kaip visada patikimas ir stabilus. Šias savybes priskirčiau ir daugiausia sceninės patirties turinčiam baritonui A. Malikėnui, nors šį kartą jo Vitoldas gavo pasireikšti mažiausiai.

Neabejotinai stiprios atlikėjų pajėgos leido suvokti, koks didingas, gražus ir talentingai nugludintas romantinės operos perlas yra Ponchielli „Lietuviai“. Ne veltui po premjeros 1874 m. „La Scaloje“ ji sulaukė didžiulės sėkmės, kritika ją lygino su garsiąja Giuseppe’s Verdi „Aida“ (dar, matyt, ir todėl, kad libretą parašė tas pats libretistas Antonio Ghislanzoni). Prisiekusiems itališko operos meno gurmanams tai prabangi puota ausiai ir širdžiai. Kita vertus, jei šiai stovyklai nepriklausai (prisiminkime amžiną „karą“ tarp Verdi ir Richardo Wagnerio – tarp skirtingų kultūrų, muzikos kalbos, skirtingų operos meno pasaulių), tai sekanti elegantišku Verdi melodingumu ir pranašaujanti vos ne fiziologiškai juntamą saldų veristinį jausmingumą Ponchielli muzika gali ne tik gerokai pakelti cukraus kiekį kraujyje, bet ir sužadinti poreikį skubiai „nuryti“ kitokios kalbos ir stilistikos muzikos. Gerai, kad dėl pasirinkto koncertinio atlikimo nereikia kalbėti apie scenografines, režisūrines klišes ar kokį nors istorinį-patriotinį plakatiškumą, kurių pavojai visuomet slypi statant istorinių siužetų operas.

Vis dėlto, nepaisant skonių pliuralizmo, tą vakarą filharmonijoje patyrėme tikrą aukštojo meno spindesį. Nepakartojamą čia ir dabar magiją. Tikiu, kad visus besiklausiusius (ir žiūrėjusius ekranuose) tai nejučia tvirtai suvienijo. Nelyginant prieš Žalgirio mūšį, kai būsime priversti vėl stoti akistaton su beįsisiautėjančia pandemija. Labai tikiuosi, kad muzikai šią kovą ir vėl atlaikys, nors, kaip sakė filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, pastangos, kurias dabar įdedame į kiekvieną koncertą, į kiekvieną kūrinį, yra dešimteriopos.