7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Muzika kaip visas gyvenimas

Pokalbis su pianiste Guoda Gedvilaite

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 40 (1319), 2019-12-06
Muzika
Guoda Gedvilaitė. D. Matvejevo nuotr.
Guoda Gedvilaitė. D. Matvejevo nuotr.

Šių metų Vilniaus fortepijono muzikos festivalis skirtas pianistės ir kompozitorės Claros Schumann 200-osioms gimimo metinėms. Renginiais stengiamasi Lietuvos publikai plačiau pristatyti šios menininkės kūrybą, jos įtaką XIX a. ir vėlesnių epochų muzikos raidai. Pastaraisiais metais Jūs intensyviai domitės Claros Schumann gyvenimu ir kūryba, atliekate visus jos kūrinius ir vedate seminarus. Sumanėte kamerinės muzikos koncertų ciklą „Claros Schumann salonas“, kuriame klausytojai tarsi patenka į XIX a. – žinomų muzikos genijų epochą. Šio ciklo renginiai sulaukė didelio pasisekimo Lietuvoje ir Vokietijoje. Kas paskatino Jus pasinerti būtent į Claros pasaulį?

Savo muzikiniame kelyje ilgai ieškojau kelrodės žvaigždės. Man visuomet viskas yra nauja ir įdomu, laukiu naujų iššūkių, muzikinių užduočių ir meniškų jų sprendimų. Groti kompozitoriaus  kūrinį – reiškia visapusiškai pasinerti į jo gyvenimą. Gal prieš dešimt metų Felixo Mendelssohno draugija Frankfurte paprašė paskambinti keletą Claros Schumann pjesių. Pradėjusi gilintis į Claros muziką, daug skaičiau apie šią pianistę ir kompozitorę, netrukus atradau visus jos jaunystės dienoraščius, laiškus, t.y. susirašinėjimą su Robertu Schumannu, Johanessu Brahmsu (kokia laimė skaityti ir suprasti juos originalo kalba). Būtent Clara Schumann atvėrė duris mano vaizduotei į XIX a., būtent per ją aš kur kas geriau pažinau Mendelssohną, Fryderyką Chopiną, Ferencą Lisztą, Sigismondą Thalbergą, Johanesą Brahmsą, Theodorą Kirchnerį, smuikininką Josephą Joachimą, dainininką Julių Stokhauseną ir kitus Claros draugus, pianistes konkurentes, pagrindinius tos epochos fortepijonų meistrus ir daugelį kitų įdomių XIX a. asmenybių. Taip prieš kelerius metus gimė „Claros Schumann salonai“, kuriuose kartu su publika nusikeliu į XIX a. ir muzikuoju su savo brangiais draugais ir kolegomis.

 

Įdomu, jog jaunystėje Clara atlikdavo tik kai kurias, pačias populiariausias, Ludwigo van Beethoveno sonatų dalis, mat pilnos sonatos publikai buvo per sunkios, nesuprantamos. Tačiau jau netrukus Clara ėmė pirmoji skambinti koncertuose Beethoveno sonatas nuo pradžios iki pabaigos, taip šviesdama savo publiką. Schumannas ir Brahmsas tais laikais buvo tikra avangardinė muzika, tačiau Clara visuomet skambindavo jų kūrinius savo koncertuose, taip populiarindama savo mylimų žmonių darbus.
 

Besigilindama į Claros kūrybą, gal apie ją supratote ką nors visiškai naujo ir netikėto?

Supratau, jog per muziką galima ir reikia daryti gerus, naudingus darbus, nešančius žinias ir šviesą. Clara – moderni XIX a. moteris – išsikovojo garbės statusą visuomenėje ir scenoje, visiškoje vyrų kulto epochoje. Mano gyvenimo uždavinys yra edukuoti jaunimą per muziką, apsaugant jį nuo visiško pasinėrimo į skaitmenines „juodąsias skyles“, bendrauti su žmonėmis per šį aukštąjį meną, suteikiant peno sielai, žinių ir įdomių faktų sąmonei. O XIX a. ribojasi su XX a., ir čia jau atradau bendrų sąsajų su Clara, Leipcigu, Carlu Reinecke, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu ir Baliu Dvarionu. Ar tai ne nuostabu? Mane tai labai įkvepia, todėl ir toliau ieškau naujų, modernių sutapimų bei atradimų, kurie atsiskleis būsimose mano programose.  

 

Bendra Vilniaus fortepijono festivalio tema – „Moters meilė ir gyvenimas“. Žinoma, ji asocijuojasi su audringo Claros asmeninio ir kūrybinio gyvenimo vingiais, kova už būvį. O dabarties moters – atlikėjos, pianistės – gyvenimas, požiūris į ją iš esmės yra pakitęs? Kokią prasmę Jūs asmeniškai matote šiame plačiame pavadinime?

Moters kova už būvį nepasikeitė, tačiau moters statusas visuomenėje – taip. O tai viską keičia iš esmės. XIX a. moteris neturėjo savo teisių, o šiais laikais galime būti savarankiškos, lavintis, muzikuoti, netgi siekti užjūrio karjeros. Tik nereiktų painioti dviejų moterų tipų: karjerisčių ir menininkių. Clara buvo ir menininkė, ir pragmatiška moteris, realistė, kuri po vyro mirties privalėjo uždirbti pinigų, kad išlaikytų save ir visus savo aštuonis vaikus. Manau, kad ir aš esu menininkė iš pašaukimo. Groju fortepijonu dėl to, kad myliu muziką, myliu šį instrumentą su visomis jo spalvomis ir galiomis, ir kiekvieną rytą pagalvoju, kokia nuostabi yra muziko profesija.


Nors tėveliai mane visuomet visapusiškai palaikė ir padarė viską, kas buvo reikalinga, kad tapčiau pianiste, net ir įkvėpimą menui paveldėjau būtent iš jų, vis dėlto mano kelias nebuvo rožėmis klotas, nekeliavau tėvų ir senelių grįstais takais. Už viską, ką pasiekiau, galiu padėkoti savo mokytojams profesoriams Veronikai Vitaitei ir Levui Natochenny bei užsispyrėlės charakteriui, kuris, beje, labai panašus į Claros. Muzikinius tiltus mūsų šeimoje pradėjau tiesti aš, o mano sūnus, jei norės, jau galės jais pasinaudoti, jam bus paprasčiau eiti nelengvu muziko keliu.

 

1840 m. Schumannas parašė dainų ciklą „Moters meilė ir gyvenimas“, op. 42, pagal vokiečių poeto Adelberto von Chamisso poemas. Aštuoniose ciklo dainose apibūdinamas moters gyvenimo kelias, jo reikšminiai etapai: mylinti mergina tampa sužadėtine, žmona, motina, našle. Beje, tokią temą Schumannas pasirinko turbūt neatsitiktinai, nes kaip tik tais metais vedė Clarą ir norėjo, kad Clara baigtų pianistės karjerą, atsiduotų tik jam ir šeimai. Ciklas lyg išpranašauja jų gyvenimą: 8 ciklo dainos, 8 vaikai, vėliau ir vyro mirtis.

 

Dainų tekstai pasakoja apie bejėgiškai įsimylėjusią XIX a. moterį, neturinčią savo siekių, tik trokštančią mylėti ir tarnauti mylimajam. Šiais laikais tai, aišku, neaktualu, tačiau Vilniaus fortepijono festivalis, šiemet liečiantis Schumannų idėjas, teigia, kad moters meilė ir gyvenimas gali būti modernūs, šiuolaikiški, asmeniniai, stiprūs, karšti ir nepriklausomi. Tokia yra ir festivalyje skambanti muzika, ir atlikėjai.

 

Esate tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso 1995 m. nugalėtoja. Ką dabar, jau iš laiko nuotolio, Jums reiškia šis konkursas?

Tai turbūt vienas didžiausių emocinių įspūdžių mano gyvenime. Taip, šis laimėjimas man buvo labai svarbus, nes nuo tos dienos jaučiausi įpareigota visuomet laikyti aukščiausią pianistinę formą ir menininkės raišką scenoje, pateisinti konkurso žiuri ir žiūrovų lūkesčius, ką aš ir stengiuosi visą gyvenimą daryti.

 

Lietuvoje gana dažnai koncertuojate, vedate meistriškumo kursus, esate konkurso-festivalio „Muzika be sienų“ Druskininkuose vertinimo komisijos narė. Vienas svarbiausių Jūsų pasirodymų šiemet Lietuvoje, ko gero, bus koncertas Vilniaus fortepijono muzikos festivalyje. Kaip ir kada užsimezgė bendradarbiavimas su festivalio meno vadove Mūza Rubackyte? Kokios bendros idėjos jus sieja?

Mūza Rubackytė kaip tik buvo komisijoje 1995 m. tarptautiniame M.K. Čiurlionio pianistų konkurse, kai man buvo skirta pirmoji vieta. Manyčiau, kad ji visus tuos metus stebėjo mano profesinį augimą. O galutinai muzika mus suvedė prieš keletą metų, kai ji atvyko į Frankfurtą prie Maino pasiklausyti mano rečitalio „Alte Oper“ koncertų salėje ir po šio koncerto mane pakvietė pagroti rečitalį Vilniaus fortepijono festivalyje. Man labai malonu, kad jau antrą kartą dalyvausiu šiame festivalyje ir Claros Schumann 200-osioms metinėms skirto festivalio baigiamajame koncerte su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliksiu jos fortepijoninį koncertą. Man tai didelė atsakomybė.  

 
Džiaugiuosi, jog teko susipažinti ir bendrauti su Mūza ir jos sutuoktiniu. Abu jie yra labai įkvepiančios ir įdomios asmenybės. Mane žavi Mūzos pokalbiai – pilni fantazijos, palyginimų ir epitetų, jos humoro jausmas, gilus požiūris į muziko gyvenimą ir būtį. Ji – išskirtinė pasaulinio lygio pianistė.
 

Kaip jaučiate Claros Schumann Koncertą fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 7, kurį atliksite festivalyje? Ar atrandate jame lig šiol neužčiuoptų niuansų, prasmių, kontekstų?

Šį koncertą pradėjau mokytis prieš metus, ir tik šiomis dienomis jo pasažai man pasiduoda, o  harmoninės jungtys pagaliau lieka galvoje. Galima pamanyti, jog 15-metė Clara sugalvojo tokių pasažų, kuriuos tik ji viena galėtų pagroti! Atliekant šį jaunos kompozitorės kūrinį, man svarbu perteikti muzikos natūralumą ir jaunatviškumą. Klausytojams kvapą turėtų užgniaužti nežabotas virtuoziškumas, o tai reiškia, kad turėsiu gerai apskaičiuoti virtuozinių pasažų rizikos faktorių. Lyriniai kūrinio momentai, įkvėpti pirmosios meilės violončelininkui Augustui Theodorui Mülleriui ir Chopino Pirmojo fortepijoninio koncerto e-moll, manau, sušildys moteriškumu ir susipins į gražiai sukomponuotą muzikinę mozaiką.

 

Dėkoju už pokalbį.

Festivalio pabaigos koncertas „Trys portretai“ vyks gruodžio 7 d. 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguos Georgas Markas (Austrija). Programa „Claros Schumann salonai“ Lietuvoje skambės gruodžio 28 d. 19.30 val. Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje; gruodžio 29 d. 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje; 2020 m.  sausio 7 d. 19 val. Kauno kultūros centre; sausio 8 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.


 

Guoda Gedvilaitė. D. Matvejevo nuotr.
Guoda Gedvilaitė. D. Matvejevo nuotr.
Guoda Gedvilaitė. Koncerto akimirka. R. Kunske nuotr.
Guoda Gedvilaitė. Koncerto akimirka. R. Kunske nuotr.
Guoda Gedvilaitė. V. Grigo nuotr.
Guoda Gedvilaitė. V. Grigo nuotr.
Guoda Gedvilaitė. „Claros Schumann salonas“. R. Kunske nuotr.
Guoda Gedvilaitė. „Claros Schumann salonas“. R. Kunske nuotr.
Guoda Gedvilaitė (Clara Schumann) ir Motiejus Bazaras (Johannes Brahms). „Claros Schumann salonas“. R. Kunske nuotr.
Guoda Gedvilaitė (Clara Schumann) ir Motiejus Bazaras (Johannes Brahms). „Claros Schumann salonas“. R. Kunske nuotr.