Ilgos pauzės iššūkiai

Išlaikyti pauzę, ją įprasminti – vienas svarbiausių uždavinių muzikos interpretatoriams. O kai ilgą pauzę priversti laikyti paprastai intensyvų ir kūrybišką gyvenimą gyvenę menininkai – ji tampa dar didesniu iššūkiu. Kalbamės apie tai, kuo šią priverstinę tylą užpildo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas bei Sankt Galeno (Šveicarija) operos teatro ir simfoninio orkestro vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas.

Kadangi susirašinėjame karantino sąlygomis, tai iš pradžių ir atitinkamas klausimas Jums: ką šiomis dienomis veikia paprastai itin užsiėmęs dirigentas?

Išties, intensyviam krūviui nuslūgus, vos keletą dienų buvo apėmęs abstinencinis nerimo ir sutrikimo plakinys. Turint galvoje, kad karantinas buvo paskelbtas lyg tyčia turėjusio įvykti koncerto dieną, ir visa pasirengimo savaitė su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir paskutiniu momentu dėl viruso negalėjusį atvykti italą smuikininką pakeitusia Dalia Kuznecovaite nuėjo „šuniui ant uodegos“. Tai nesuteikė nei motyvacijos, nei papildomų vilčių mintims, kad viskas kada nors turės laimingą pabaigą. „Kada?“ – štai visiems mums labiausiai rūpimas klausimas. Atsakymo laukiame visi, sustingę šioje „meno pauzėje“ – kas praradę ambicijas, kas darbo rutiną, o kas ir vienintelį pragyvenimo šaltinį. Aš susitelkiau į šeimą, kurioje tiek daug mikrokosmosų, kad makro dalykų aprėpti jau ir nesistengiu. Ir gerai.

Kokia muzika dabar skamba Jūsų namuose: „darbinė“, relaksacinė, klasika, džiazas, popsas?

Karantinas – šlavinėjimosi metas tikrąja šio žodžio prasme. Suskaldęs penkmečio malkas, išsivalęs latakus (o iš tiesų – savo galvą), su žmona ėmiausi gana makabriško užsiėmimo: pratuštinti CD spintas. Turime apie tris tūkstančius egzempliorių puikios muzikos, kurią dabar kone visą vieno mygtuko paspaudimu galima atrasti didžiajame interneto debesyje. Tarp tokių kompaktinių plokštelių – ir „darbinė“ muzika, ir džiazas, ir popsas. Vis dėlto tai ir išganingų atradimų metas – seniai pamirštos laikmenos vėl atsidūrė mano grotuve.

Vieną iš paskutinių koncertų Nacionalinėje filharmonijoje dirigavote paskutinę vasario dieną – tai buvo Ferenco Liszto, Bélos Bartóko, Antonino Dvořáko programa. Vos keletą dienų prieš tai dirigavote Sergejaus Prokofjevo operą „Lošėjas“, tai buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjera. Paminėjau tik kelis pastaruosius pavyzdžius. Buvo itin intensyvus periodas, parengtas sudėtingas repertuaras. Kas iš čia paminėtų kūrinių dar dabar Jums galvoje nevalingai skamba, vis grįžta atmintin, vis neduoda ramybės?

Taip, muzikos šią žiemą buvo daug, ir labai labai geros. Prie jūsų paminėtų dar buvo operos „Turandot“ dekada tame pačiame Operos ir baleto teatre, koncertinės programos ir operos pastatymas Šveicarijoje. Pakaičiui su šia muzika operatyvinę mano smegenų atmintį užima Shakira, Camila Cabello ir „The Roof“ – tai, kas dabar „einamiausia“ mano dukrai antrokėlei.

Jei šis sudėtingas periodas dar tęsis ilgokai, – o jis man jau pradeda panėšėti į ilgai besitęsiantį ir visokių minčių, konotacijų ir emocijų pripildytą Mahlerio, o gal Brucknerio simfonizmą, – su kokiu meno kūriniu Jūs galėtumėte palyginti dabartinį dvasinį, emocinį, garsinį laiką?

Šis laikotarpis – tai siurrealizmo triumfas. Tai situacija, imanti viršų virš to, kas žmogiška: racionalu ar emociška, kūrybiška ar statiška. Tai lyg niekieno laikas. Objektyvus, pakibęs virš mūsų kaip Damoklo kalavijas ir kartu labai pasyvus, migdantis. Tikra Franzo Kafkos fantasmagorija, papildyta Stanley Kubricko ir Larso von Triero režisūra, skambant Billo Frisello, o gal ir Richardo Wagnerio apokaliptiniam garso takeliui...

O jei šį laikotarpį laikytume tik pauze, susikaupimu prieš startą (ko gero, prieš sprinterio startą, nes, matyt, reikės per trumpą laiką padaryti daug atidėtų darbų), koks svarbiausias būtų finišo taškas? Ką įvardytumėte kaip artimiausius neatidėliotinus darbus?

Be jokios abejonės, šis laikas turės savo pabaigą. Laukia darbinga vasara, nes priverstines atostogas ir prastovas reikės kompensuoti neįprastu ir labai koncentruotu meno turiniu. Pirmas tylos nutraukimo aktas – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro planuojamas didelis Mindaugo karūnavimo dienos koncertas po atviru, virusais neužkrėstu dangumi. Mes, muzikai, ir toliau planuojame savo vasaros festivalius, koncertus, muzikos projektus, „operą po žvaigždėmis“ bei naują – jubiliejinį – Nacionalinės filharmonijos sezoną, kupiną nekasdieniškų muzikinių įvykių. O gal Dievas vėl pasijuoks iš šių planų?.. Tikėkimės, nebe. O ir mes būsime jau kitokie, išlaukę.

Apie skaudžią muzikinių įstaigų, tarp jų ir Nacionalinės filharmonijos, situaciją yra kalbėjusi ir generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, kitų meno įstaigų vadovai. Iš oficialių aukščiausių valdžios asmenų girdime dar tik numanomus šios didžiulės kultūros krizės sprendimo būdus, žadama parama, nukreipta labiau į skaitmeninės erdvės tobulinimą. Kokia dabar padėtis su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, kaip vyksta darbas? Kokius matote pačios įstaigos ir jos kolektyvų atsigavimo būdus?

LNSO nėra išskirtinis dėmuo mūsų kultūros kolektyvų dėlionėje. Susiduriame su analogiškais iššūkiais ir problemomis, ieškome adekvačių sprendimų ir formų. Bandome inicijuoti nuotolinį orkestro grupių muzikavimą, orkestro partijų studijas ir atsiskaitymus, padėsiančius palaikyti profesinius įgūdžius ir bendrystę. Tam reikalingos technologijos, platformos, kurios, deja, nėra tiek tobulos, kad padėtų sukurti nuotolinį nenutrūkstantį muzikavimą realiu laiku namų sąlygomis. Tad dar vyksta formos ir turinio paieškos. Dalį koncertų kelsime į kitą sezoną, dalis jau negrįžtamai nueis į praeitį. Nesinorėtų vien veiklos imitacijų. Reikia tikslingo muzikavimo su emocija ir aistra – tokia muzikavimo esmė, – tik kitoje vietoje, kita forma.

Kas šiuo metu suteiktų optimizmo? Ko palinkėtumėt kolektyvui ir visiems melomanams?

Nors metas nelengvas, noriu palinkėti nenukabinti nosies. Kiekvienas mūsų turi profesinių svajonių, idėjų, vizijų. Šis metas – geras laikas atrasti jas iš naujo, prisimenant, kas mus išties jaudina, susikurti savo asmeninius tobulėjimo planus A, B, o gal net Ž ir bandyti juos pritaikyti realioms sąlygoms. O kartais užtenka juos permąstyti, perkošti per vidinius filtrus, suprasti ir bandyti vykdyti. Tai žingsniai, kuriais aš, kaip dirigentas, gyvas kiekvieną minutę. Jie gali tapti ir kiekvieno jūsų žingsniais siekiant įkūnyti iš pirmo žvilgsnio nerealius lūkesčius.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu vėl scenose skambančios muzikos.