Užlieja lyg jūros banga

Nors jau pagaliau atgijo gyvi koncertai, muzikos įrašų derlius per pandemiją buvo toks gausus, kad dar ilgai aptarinėsime juos laikraščio puslapiuose. Šį kartą itin pradžiugino neseniai pasirodžiusi Eduardo Balsio kūrinių kompaktinė plokštelė, kurią 2020 m. rudenį Nacionalinėje filharmonijoje įrašė Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir solistai – smuikininkas Džeraldas Bidva ir kompozitoriaus anūkė, pianistė Indrė Baikštytė. Skaitmeninės koncertų salės komandos, vadovaujamos Viliaus ir Aleksandros Kerų, įrašytą plokštelę išleido garsi suomių muzikos leidykla „Ondine“, savo sklaidą užtikrinanti per kompanijos savininkės, bene didžiausios klasikinės muzikos įrašų leidyklos „Naxos“ tinklą. Greta ankstesnių ypatingų bendradarbiavimo atvejų su prestižine „Deutsche Grammophon“, pernai 80-metį šventusiai Nacionalinei filharmonijai pavyko užmegzti glaudžius ir produktyvius ryšius su „Ondine“ vadovu Reijo Kiilunenu, kuris tapo lietuviškos muzikos gerbėju ir sėkmingai prisideda prie pasaulinės jos sklaidos. Bendradarbiavimas įgavo neįtikėtiną pagreitį – pastaraisiais metais ši kompanija jau išleido Mikalojaus Konstantino Čiurlionio orkestrinius kūrinius, Žibuoklės Martinaitytės muzikos albumą (kooprodukcija su LMIC), Jurgio Karnavičiaus styginių kvartetus, įrašė Anatolijaus Šenderovo opusų, o dabar pasirodė Balsio kūrinių kompaktinė plokštelė. Nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė džiaugiasi užsienio leidyklų susidomėjimu lietuviška muzika, tad planų tęsti lituanistinę seriją ir ją skleisti pasaulyje tikrai yra.

Naujausioje plokštelėje pasirinkti Balsio kūriniai – Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 a-moll,  „Jūros atspindžiai“ styginiams, „Dramatinės freskos“ smuikui, fortepijonui ir simfoniniam orkestrui – skambėjo kompozitoriaus 100-mečiui skirtame koncerte Filharmonijoje.

Prieš aptardama muzikinį plokštelės turinį, kelis sakinius nutariau skirti mane, prisipažinsiu, nustebinusiam viršeliui. Leidykla pasirinko amerikietės koloristės, savamokslės menininkės Emily Balivet paveikslėlį „Dalia – lietuvių mitologijos Likimo deivė“. Viena vertus, leidėjų sumanymas susieti dailininkę įkvepiančią mitologiją, Art nouveau ir Art deco stilistiką su lietuvišku koloritu atrodė visai tinkamas. Viršelis tikrai dvelkia paveikslėliais iš mano vaikystės ir atitinkamai tuomečiu Balsio kūrybinės brandos laikotarpiu. Kita vertus, kaip „pirmojo žvilgsnio“ reprezentantas – viršelis, per kurį nevalingai sprendžiama ir apie patį turinį, – nė iš tolo neatlaiko konkurencijos su ta nepaprasta įkrova, kurią spinduliuoja plokštelėje įrašyta muzika. Tad siūlau, kaip sakoma, šį kartą „nespręsti apie knygą iš viršelio“.  

O plokštelės turinys tikrai vertas pasaulio melomanų dėmesio. Nuo pirmų garsų užburia itin gera garso kokybė, subalansuota akustika, tembrų aiškumas. Ir vėl bravo „Baltic Mobile Recordings“! Galima drąsiai nerti į muzikinius įspūdžius.

Smuikininkas Džeraldas Bidva visuomet griežia jautriai, jo garsas gilus, aiškus, iškalbingas. Virtuozinės Pirmojo koncerto smuikui ir orkestrui vietos skamba lengvutės it drugeliai (ypač I dalyje), ir solisto, ir orkestro taikliai pagauta šokio stilistika, žanriškumas, nesuvulgarintas liaudiškas charakteris. Itin skaidriai skamba lyriniai epizodai, solisto kadencija. Po audringų orkestro tutti šuorų solisto smuikas, atrodytų, atveria gėlo vandens šaltinį kažkur čiurlioniško miško pavėsyje... Tokius vaizdinius sukelia anaiptol ne kiekvienas Balsio Pirmojo koncerto smuikui atlikimas. Antra smuiko koncerto dalis dvelkia jau kitokia nuotaika – toliais, siekiais, išsvajota laisve (prisiminkime, o juk 1954-ieji...). Viena gražiausių Balsio melodijų čia apgaubta labai kokybišku faktūriniu ir tembriniu apdaru. Dėl to nuopelnus galima priskirti ne tik autoriui, bet ir atlikėjams, o šie finale įsuka tikrą virtuozinę fiestą, žinoma, su lietuviško santūrumo pėdsaku.

„Jūros atspindžiai“ ir „Dramatinės freskos“ – vieni moderniausių orkestrinių kūrinių lietuvių muzikoje, ką jau kalbėti apie Balsį kaip tembrinės koloristikos meistrą. Bene svarbiausia „Jūros atspindžiuose“ (1981) – dirigento meistrystė su styginių orkestru į bendrą visumą apimti dinamiškai, ritmiškai ir charakterio prasme skirtingus partitūros puslapius (ypač kontrastinga pirmosios atžvilgiu yra antra dalis – Prelude-Toccata), jausti nuoseklų naratyvą, susijusį su jūros įvaizdžiu. Jūros, o kartu ir paties Balsio – neišvengiamai tapatinamo su jo, žvelgiančio į audringą jūrą, paveikslu pagrindinio melodinio motyvo fone. Nors, kaip savo modus-radio laidų cikle „Balsio trajektorijos“ yra pasakęs kompozitorius Šarūnas Nakas, savotiškas Balsio „jūrinis apsėdimas“ – „tai labiau polifoninio ir polimorfinio mąstymo tipas, kurį tik išoriškai žymi jūros simbolis“. Gal čia ir slypi šios partitūros paslaptis? Polimorfiškumas, talentingai natūraliai susietas su jūros atspindžių atmainomis ir nesibaigiančia jos kaita! M. Pitrėno ir Nacionalinio orkestro muzikantų patirtis leidžia tuo mėgautis.

„Dramatinėse freskose“ (1965) gaiviai suskamba kur kas sodriau paįvairinti orkestro tembrai. Iš partitūros tai išnyranti, tai vėl į ją panyranti Indrės Baikštytės fortepijono partija gražiai koreliuoja su mušamaisiais ir kitu pagrindiniu instrumentu – Dž. Bidvos smuiku. O kokie sluoksniai pinami orkestro partijoje! Nesusipainiojant, neužgožiant vieniems kitų, o plėtojant švarią, kad ir spalvingą, simfoninę drobę, „tapant“ savitais potėpiais, ritminiais štrichais. Pasiklausius šių „Dramatinių freskų“ man kažkodėl susidarė įspūdis, kad įžymiosios Osvaldo Balakausko „Kalnų sonatos“ fortepijonui ir orkestrui (1975) garsinei materijai (nors įkvėptai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų) įtaką bus padariusios ir Balsio „Dramatinės freskos“. Kita vertus, ką gali žinoti, gal panaši tembrinė stilistika ne vienam 7–8-ojo dešimtmečių kūrėjui buvo kaip estetinis idealas? Beje, išlikęs iki šių dienų.

Kalbėdama apie visus kompaktinės plokštelės atlikėjus, galiu išreikšti tik susižavėjimą. Ne veltui pasaulinė įrašų kompanija, įrašinėjanti tūkstančius scenos meistrų, aukštai įvertino mūsų atlikėjų perteikiamą muziką. Pilna šedevrų Balsio kūryba verta sklisti kuo plačiau, verta ir daugiau prestižinėse kompanijose leidžiamų įrašų. Muzikantai, LNF bendruomenė tam atiduoda savo jėgas ir išteklius. Būtų dar geriau, jei prie Lietuvos kultūriniam įvaizdžiui svarbios lietuvių muzikos sklaidos nuoširdžiau prisidėtų ir tos institucijos, kurios valstybiniu lygiu gali atverti dar daugiau durų.