Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Požiūris į dailės istoriko darbą labai pasikeitė
Pokalbis su Giedre Jankevičiūte
Paprastai menotyrininkai kalbinami apie menininkus, meno reiškinius, parodas, tačiau dailės gyvenime nemažai priklauso nuo to, kur pakryps tyrėjo, kritiko, kuratoriaus dėmesys. Šio pokalbių ciklo su menotyrininkais (-ėmis) tikslas – akcentuoti profesijos reikšmę, geriau pažinti srities atstovus ir pasikalbėti apie jiems svarbias idėjas.
Kalbiname dailės istorikę, parodų kuratorę, Vilniaus dailės akademijos profesorę Giedrę Jankevičiūtę (g. 1960). Ji 1983 m. baigė LSSR valstybinį dailės institutą, 1994 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Roberto Antinio vyr. (1898–1981) kūryba ir XX a. Lietuvos skulptūra“. Pagrindinės tyrimų kryptys: XIX a. pab. – XX a. dailė ir dailės gyvenimas, dailės istorijos šaltiniai ir istoriografija. Šiuo metu tiria 1939–1944 m. Lietuvos dailę. Yra daugybės reikšmingų leidinių autorė ir sudarytoja.
Monika Krikštopaitytė
Rubiko kubas
„Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ – iš Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos Vladimiro Tarasovo kolekcijos Radvilų rūmuose
Ilgą laiką buvę nematoma zona pačiame miesto centre, tarytum iš tiršto rūko prieš pat nosį išniro Radvilų rūmai. Šio istorinio objekto atgaivinimas pagal šiuolaikiškus, gero skonio standartus auksinėmis raidėmis įsirašys į iniciatyvaus LNDM direktoriaus Arūno Gelūno biografiją, liks vertingu įrašu ir kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, atsiliepusio į prašymus, gerų darbų sąraše. Projekto prasmingumas nekelia abejonių net skausmingo „žmogus vs infrastruktūra“ konflikto kontekste, nes tai buvo tiesiog apleistas reikalas, kuriam reikėjo vizijos. Ne tik todėl, kad renovacija buvo pradėta dar iki visuotinės COVID-19 nelaimės, bet ir todėl, kad ji atlikta itin korektiškai – atnaujintuose (atvertos dalies) interjeruose nėra nieko nereikalingo ir viskas, ką įmanoma dar pritaikyti, įtraukta į naująjį įvaizdį (architektų Lino Tuleikio ir Kęsto Vaišnoro komanda), pasirenkant minimalistinius sprendimus. Tai vadinčiau aukšto laipsnio kūrybingumu, nes švaistyti pinigus dekoracijoms daug išmonės nereikia.
Monika Krikštopaitytė
Prisiminimai yra poezija
Dvi bienalės Vilniuje
Popierius laiškams, klevo lapai, saldainis, ledų pagaliukas, šakelė, vinis, nuotrauka – beveik kaip mano palto kišenėje; ežio spygliai, gyvatės nareliai, tatuiruotas sidabras, varis, šilko siūlai, citrinmedis – it iš dienos ir nakties sapnų. Visa tai – tarptautinės šiuolaikinio metalo meno bienalės „Metalofonas“ kūrinių medžiaga, išvardinau tik dalį.
Monika Krikštopaitytė
Beprotišku ritmu
Kiek renginių įmanoma aplankyti?
Naujovės spazmas šiomis dienomis kankina ne tik meną (be abejo, ir visą vartojimo kultūrą), bet dažnėja ir kultūros politikos retorikoje bei praktikoje. Vis madingesnis tampa žodis „startuolis“. Atrodytų, tarsi šiuo metu jau veikiančių struktūrų būtų beviltiškai mažai, jos ištiktos stagnacijos ir nebeturi idėjų, o naujai dauginami jaunųjų kūrėjų blokai ir blokeliai viską išspręs.
Monika Krikštopaitytė
Senasis ir naujasis Vilnius
Festivalis, kompleksas ir paroda
Rugsėjo 18–20 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, vadovaujamas Jolantos Paškevičienės, pristatė artistinių iniciatyvų festivalį „Salve!“, skirtą Vilniui pasveikinti. Festivalio sumanymo aprašyme figūruoja apvalūs jubiliejiniai skaičiai – tai ir artėjantis sostinės 700 metų jubiliejus, ir birželį COVID-19 sutrikdyta Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės 140 metų gimimo sukaktis. Visa tai, žinoma, yra svaru, tačiau man šis muziejus ir Marija Piaseckaitė-Šlapelienė pirmiausia reikšmingi kaip moteriškasis Vilniaus naratyvas, ryškiai įsiterpiantis į labai maskulinišką pasakojimą, pradedant kunigaikščiu Gediminu, baigiant signatarų balkonu, į kurį nė vienos tėvynę kūrusios neįleido nei Nepriklausomybės aktą skelbiant, nei jo jubiliejų prieš kelerius metus minint. O visuomenininkių vaidmuo valstybę kuriant, puoselėjant ir vėliau gyvastį okupacijos metais palaikant itin reikšmingas, vis labiau viešinamas tik pastaruoju metu. Todėl festivalis „Salve!“ ir visa muziejaus veikla yra tarsi šios istorijos dalies gyvasis liudijimas, turintis ryškų visuomeninį skambesį.
Monika Krikštopaitytė
Jie ir mes esame tie patys
Pokalbis su Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologu edukatoriumi Povilu Zaremba
Populiariojoje kultūroje (ypač vaikų animacijoje) dailininkas visada bus vaizduojamas su berete ir teptuku rankoje, o įsivaizduodami archeologą turbūt daugelis regi Indianą Džounsą: žmogų slepiamųjų spalvų apranga, su skrybėle, apdulkėjusį nuo kasinėjimų. Tačiau kiek to kasimo?
Žmonės dažniausiai įsivaizduoja, kad archeologija yra vien darbas kastuvu, brėžinių sudarymas, griaučių preparavimas šepetėliu ir po to nuobodus radinių aprašinėjimas. Tai yra ganėtinai pasenusi samprata. Mokslo ir technologijų pažanga ir požiūrio į archeologiją bei patį jos tyrimo objektą – materialinę kultūrą – pokyčiai tarp mokslininkų viską keičia gana dramatiškai. Pavyzdžiui, jei šiuo metu kas nors bandytų tyrimus atlikti XX a. 6–7-ojo dešimtmečio metodais, tai būtų laikoma barbarizmu ir tikru informacijos naikinimu – anais laikais orientuotasi į išskirtinių ir įspūdingų radinių paiešką. Šiuolaikiniai archeologai dažnai laikosi strategijos „nekask, jei gali nekasti“. Ypač išskirtinės reikšmės objektus stengiamasi palikti ateičiai, tikintis dar pažangesnių tyrimo būdų.
Monika Krikštopaitytė
Valdovas apsišaukėlis
Žygimanto Augustino paroda „500“, dedikuota Žygimanto Augusto 500-osioms gimimo metinėms, VDA parodų salėse „Titanikas“
Prieš rinkimus sulaukti valdovų apsišaukėlių pasireiškimo yra visiškai normalu. Dar normaliau, kad jie pasirodo tuomet, kai logikos vis labiau mąžta. Kai net nebėra aišku, kas tas normalumas ir ar tai gerai, ar blogai. Reikšmės tampa tokios lanksčios, kad tegali gėrėtis vis naujomis jų transformacijomis. Štai tuomet į areną žengia triksterio figūra.
Triksterio – apsimetėlio, manipuliuotojo, perkūrėjo – struktūrinė forma yra žinoma dar iš mitologijos (Hermis tyčia iškraipydavo nešamas žinias), vis pasirodanti permainų ir netikrumo laikais (apsimetėliai valdovai, karnavalo tradicija, commedia dell’arte, juokdario pozicija). Vis dėlto akivaizdžios apgaulės kūrėjas triksteris sugeba kurstyti troškimą juo įtikėti. Šis kultūrinis herojus dega noru kūrybiškai griauti, trikdyti, perkurti pasaulio taisykles. Triksteriškam menininkui visai nerūpi tiesa, jo siekiamybė yra fikcija, o dar geriau – neišnarpliojamas šių mišinys. Pasak Gintauto Mažeikio, klasikinis apibrėžimas triksterį apibūdina kaip šėliojantį, daugiaveidį, bestiarišką ir antžmogišką herojų, kuris savo iniciatyva užtikrina kultūrines, politines, psichologines transformacijas. Tai įkvėptas kūrybinis darkytojas (creative disruptor), kuris pridaro žalos, dažniausia kvailais juokavimais, ne iš troškimo kenkti, o be jokios priežasties: dėl žaidimo džiaugsmo, kad būtų linksmiau. Jam būdingas nesaikingas gaivališkumas, tiesiau kalbant – betikslis ištvirkimas.
Monika Krikštopaitytė
Kad būtų išsaugota
Pokalbis apie skaitmeninimo procesus su Nacionalinės bibliotekos generaliniu direktoriumi Renaldu Gudausku
Žodis „skaitmeninimas“ kiekvienai sričiai ir net organizacijai gali reikšti labai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, teatrui tai yra net nauja spektaklio statymo forma, kino ir teatro menų sąjunga, nes nepakanka užfiksuoti statišką vaizdą. Ką skaitmeninimas reiškia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kontekste?
Monika Krikštopaitytė
Atviras visiems
Pokalbis su MO muziejaus direktore Milda Ivanauskiene
Visada įsivaizdavome MO muziejų kaip gyvybės pilną kultūrinę erdvę. Panašu, kad tikslą pavyko pasiekti. Žiūrint schematiškai, vaizdą galima supaprastinti. Kertinė mūsų veiklos ašis yra parodos. Gan nauja peizaže pirmiausia buvo tai, kad, turėdami savo kolekciją, neturime nuolatinės ekspozicijos, o didžiąsias parodas keičiame du kartus per metus.
Monika Krikštopaitytė
Su triksterio komponentais
Pokalbis su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovu Arūnu Gelūnu
Su garbiu pašnekovu susitikome gegužės 18 d. – Tarptautinę muziejų dieną. Iškart buvo aišku, kad visko, kas svarbu ir įdomu, aptarti nespėsime, tad telkėmės į svarbiausius, per kiek daugiau nei metus vadovavimo nuveiktus darbus ir aktualijas.
