Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Bet kokiu oru
Petro Repšio „Pasikalbėjimai su savimi“ Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje
Viešint Palangos viešbutyje „Dailė“ (buvę poilsio ir kūrybos namai) neretai Lietuvos dailininkų sąjungos narių ir kitų svečių paklausiama – į kurią pusę norėsite kambario: jūros ar Šliūpo gatvės? Tačiau čia pat esančio Palangos burmistro, „Aušros“ redaktoriaus, gydytojo ir įvairiabriaunio visuomenininko Jono Šliūpo (1861–1944) muziejaus (Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys) toli gražu ne aš viena nežinojau.
Monika Krikštopaitytė
Daugyba iš pusių
Arūnės Tornau kūrybos paroda „Aversai–reversai“ Pamėnkalnio galerijoje
Po kelių į atmintį įsirėžusių Arūnės Tornau parodų, kuriose atsiradę instaliatyvūs objektai naujai atrakino abstrakčiąsias drobes ir atvirkščiai, tikėjausi, kad ir šį kartą bus ne tik tapyba. Gerai pamenu, kaip ant galerijos grindų sudėti surūdiję nusakinimo piltuvėliai, surinkti Labanoro girioje, vienu metu veikė ir regą, ir vaizduotę. Rūdys ir kuriama mirganti faktūra jungėsi su tapyba, kurios dideliuose formatuose pasitiesę plotai veikė kaip dvasiniai paviršiai, drumsčiamų jausmų dėl vartotojiškai naikinto miško veidrodžiai (paroda „Donorai“ veikė Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ 2020 m.).
Monika Krikštopaitytė
Pasakojimai turi savo planus
MO muziejaus ir Nacionalinės dailės galerijos parodos
Stebint atidaromas ekspozicijas kartais ima atrodyti, kad yra nematoma jėga, kuri rūpinasi bendro vaizdo prasmingumo ryšiais. Einant iš vienos parodos į kitą, istorijos klojasi, ritasi lyg iš vieno ritinio. Pirmiausia atidaryta Giedrės Jankevičiūtės kuruotoji paroda MO muziejuje „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ atskleidė Antrojo pasaulinio karo metų miestą, iš kurio visi buvo išvaryti vejant, tremiant, žudant: lietuviai, lenkai, žydai, gudai.
Monika Krikštopaitytė
Pereinamasis etapas
Parodų lankymo džiaugsmai
Neseniai beveik kiekvienas straipsnis / įrašas feisbuke prasidėdavo eilute apie karantino apribojimus, dabar sunku rasti ką nors be sakinio apie parodų lankymo džiaugsmą. Ir jis absoliučiai tikras. Liudiju. To jausmo ryškumas aiškiai parodo, kad realybė yra kur kas daugiau, nei ekrane galima perteikti.
Monika Krikštopaitytė
Permainų galimybės
Į klausimus atsako Elona Lubytė
Elona Lubytė (g. 1964, Vilniuje). 1982–1987 m. studijavo meno istoriją ir teoriją Valstybiniame dailės institute (dabar – VDA), socialinių mokslų daktarė, 2000 m. VGTU Vadybos katedroje apgynė daktaro disertaciją „Šiuolaikinės dailės sistema ir jos vadyba“ (vad. prof. dr. Borisas Melnikas).
Monika Krikštopaitytė
Dailės istorija man yra atradimų džiaugsmas
Laimos Laučkaitės atsakymai
Dailės istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Laima Laučkaitė (Surgailienė, g. 1956) 1979 m. baigė LSSR valstybinį dailės institutą. Dirba Lietuvos kultūros tyrimų institute, 2008–2018 m. vadovavo šio instituto Dailės istorijos ir vizualiosios kultūros skyriui. Yra Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos dailininkų sąjungos narė ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos narė, 1995–1998 m. buvo šios sekcijos prezidentė. Mokslinių tyrinėjimų pagrindinė sritis – daugiakultūrė XX a. pradžios Vilniaus dailė ir dailės gyvenimas. Jos monografiją „Art in Vilnius 1900–1915“ Association for the Advancement of Baltic Studies (JAV) išrinko geriausia 2008–2009 m. Baltijos kraštų humanitarinių ir socialinių mokslų knyga anglų kalba.
Monika Krikštopaitytė
Apsėdimai
Pokalbis su dailėtyrininke Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene
Šį kartą nutariau pakalbinti jaunesnės kartos dailės kritikę ir kuratorę Jolantą Marcišauskytę-Jurašienę (g. 1987), norėdama patyrinėti, kokios veiklos plotmės aktualios šiai kartai.
Jolanta dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2016 m., septynerius metus dirbo Modernaus meno centre (dabar MO), jau treti metai – kuratore Nacionalinėje dailės galerijoje. Ji yra Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) ir Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos narė, taip pat televizijos laidų redaktorė ir kūrėja. Kritikos tekstus rašo ir parodas kuruoja nuo 2009-ųjų.
Turi gana solidžią parodų kuravimo patirtį. Išskirsiu tik kelias. Puikiai prisimenu parodą-dedikaciją „Susitikimo pradžia (2017)“ kino teatro „Lietuva“ liekanose prieš pat nugriaunant pastatą ir jau įsivaizduojant čia būsiantį MO, vėliau dirbdama Nacionalinėje dailės galerijoje su skirtingomis komandomis prisidėjai kurdama tokias įdomias dideles parodas kaip „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ (2018), „Saldus ateities prakaitas“ (2019), bendradarbiavai atnaujinant NDG nuolatinę XX a. II pusės ekspoziciją ir ten pat pernai kuravai neseniai šį pasaulį palikusio Lino Leono Katino parodą „Raudona krisdama virsta balta“. Gal galėtum įvardinti Tau viduje išryškėjusius kuravimo principus, gaires, būtinybes?
Monika Krikštopaitytė
Gilintis, kelti klausimus, tikrinti
Pokalbis su dailės istorike Rasa Žukiene
Kalbinu Rasą Žukienę – dailės istorikę, kritikę, parodų kuratorę ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoją. Ji yra Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) ir Lietuvos dailės istorikų draugijos narė. 1986 m. baigė Lietuvos dailės institutą, 1987–1993 m. dirbo Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, nuo 1991 m. dirba Vytauto Didžiojo universitete, 2001–2008 m. buvo Menotyros katedros vedėja, nuo 2013 m. profesorė.
Monika Krikštopaitytė
Kokone
Efemeriška būtis ir dailės karantino reiškiniai
Metus pradedame su senomis bėdomis ir senais biudžetais, bet su nauja sprendėjų komanda. Jau dirba naujas kultūros ministras Simonas Kairys su viceministrais Daina Urbanavičiene ir Vygintu Gasparavičiumi, iš dalies atsinaujino ir LR Seimo Kultūros komitetas, kurio darbą savo videoperformansais netruko išgarsinti Petras Gražulis. Vis dėlto panašu, kad Vytauto Juozapaičio vadovaujamame komitete vyrauja kultūros simpatikai, tad kultūros sluoksniams kyla vilčių, jog daugelis rimtų klausimų bus sprendžiami iš esmės, gilinantis į šalies būtinybes. Diskusijos komitete (bei planuojant konferencijas dar iki pavasario sesijos) ėmė vykti nieko nelaukiant.
Monika Krikštopaitytė
Mąstyti su paveikslais
Pokalbis su Erika Grigoravičiene
Iš pokalbių ciklo su Lietuvos menotyrininkais (-ėmis), kurio tikslas – akcentuoti profesijos reikšmę, geriau pažinti srities atstovus ir pasikalbėti apie jiems svarbias idėjas.
Kalbiname dailės istorikę ir kritikę, parodų kuratorę, monografijų „Vaizdinis posūkis“ (2011), „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ (2018) autorę Eriką Grigoravičienę. Ji – menotyros daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto (LKTI) vyresnioji mokslo darbuotoja, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA), Lietuvos dailės istorikų draugijos narė. Skaitė vaizdo teorijų kursus VDA (2002–2007), Vilniaus universitete (2013–2018). 2019 m. vasarą MO muziejuje vyko jos sumanyta ir (kartu su muziejaus darbuotoja Ugne Paberžyte) kuruota paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“. Šį rudenį meno mugėje „Art Vilnius“ pristatyta naujausia Grigoravičienės knyga „Lietuvos dailininkų piešiniai nuo 1957 metų iš MO muziejaus kolekcijos“.
