Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Matymo deficitas
Apie muziejaus lankymą su kaukėmis
Lietuvos dailės muziejaus, kuris ne taip seniai tapo Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi, padalinyje prie Vilnelės ir Neries santakos (Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje) veikia paroda „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“, kurią savo vaikui anonsavau kaip „einam pažiūrėti lobių“. Iškart sutiko ir nenusivylė. Muziejaus rimtis kaip kontrastas iš karantino išsiplėšusioms parko minioms sukaustė paslaptimi, mus pasitiko kariškiai. Galima buvo pasijusti it pasienyje, tik pareigūnai pasirodė šventiškai malonūs. Nors jų akys šypsojosi, vis tiek visus vertė pasitempti. Iš svilinančio sekmadienio pakliuvome į tamsą, kur atskiruose langeliuose žėri auksas.
Monika Krikštopaitytė
Seserys, tetos, mamos ir dukros
Moterys, kūrusios Lietuvą, sudarytoja Aurelija Auškalnytė, dizainerė Jurga Juodytė, dailininkė Akvilė Malukienė, Vilnius: Lygių galimybių plėtros centras, 2020.
Labai džiaugiuosi, kad galėjau drauge su kitais 257 žmonėmis užsisakyti knygą „Moterys, kūrusios Lietuvą“ iš anksto per WHUB renginių erdvę tam, kad knyga būtų išleista. Pirmosiomis karantino dienomis sulaukiau siuntinio. Pati nustebau, kad tik išpakavusi iš jaudulio apsiašarojau. Negaliu iki šiol parašyti knygos recenzijos, nes – dar keisčiau – skaitydama vėl susigraudinu.
Monika Krikštopaitytė
Laikas „apsišvarinimui“ ir dėmesys tiems, kurie turi dirbti
Virtualus pokalbis su menininke Egle Ganda Bogdaniene
Pastebėjau feisbuke, juk ten nusikėlė dabar jau visas bendravimas, kad kasdien kuriate po išsiuvinėtą kaukę. Ar jos skirtos vis kitam žmogui? Vardinės?
Taip, daugelis vardinės. Pirmos iškeliavo į Halės turgų – nuostabaus restorano „Spoon Out“ šeimininkams. Žmonės dirba nemažindami tempo. Kitaip bankrotas, o Halės maistas juk – fantastiškas senamiesčio fenomenas. Reikia palaikyti.
Monika Krikštopaitytė
Gaivalo jėga
Geistės Kinčinaitytės paroda „Atvira erdvė, klostuota“ galerijoje „Vartai“
Geistę Kinčinaitytę įsidėmėjau 2017 metais „Vartuose“ vykusioje parodoje „Kūnas ir tamsa“. Tada jos autoportretais pavadinti kūriniai buvo priskirti tamsai, mat nuotraukose nei gyvas, nei miręs gamtoje gulėjo autorės kūnas (aprengtas ir nuogas). Tas gulėjimas miške ir pievoje niekaip neatliepė moters atvaizdo emancipacijos istorijos, bet ne itin galėjo maloninti ir vyrišką žvilgsnį, nebent nekrofilišką. Tada negalėjau sutikti su kuratoriaus Pauliaus Andriuškevičiaus parinkimu priešpriešinti Kinčinaitytės nuotraukas Mikalojaus Povilo Vilučio ankstyvajai grafikai. Juoda ir raudona šilkografija dvelkė vyriška agresija („Agresija“ III, 1979) ir vertė Kinčinaitytės heroję atrodyti labiau mirusią, labiau nuskriaustą – tipišką auką.
Monika Krikštopaitytė
Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja (II dalis)
Meno knygų apžvalga
Atskirai norisi patyrinėti parodų katalogus ir parodų knygas bei spektrą tarp jų. Brandžiose Europos šalyse su sena elitinio meno tradicija parodų katalogai dažnai primena knygas, nes dirbama siekiant gylio, vengiama nepritekliaus provokuojamos kiekybės. Manoma, kad parodų katalogai turėtų būti ne mažiau rimti tyrimai, išsamiai pristatantys ir savo objektą, ir parodos idėją, ir net kontekstą, plačiau arba prasmingai papildantys ekspoziciją. O, ko gero, svarbiausia – katalogai turi tapti laiko kapsule kūriniams, ekspozicijai ir svarbiausioms jos idėjoms, kai šių nebelieka. Tokių parodų knygų Lietuvoje dažniau pasitaiko solidžiose institucijose, kur ir parodos veikia ilgiau, ir užmojai ambicingesni. Lekiančiame galerijų gyvenime puikus albumas retai pasitaiko, bet būna išimčių.
Monika Krikštopaitytė
Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja (I dalis)
Meno knygų apžvalga
Knygų mugės proga nusprendėme apžvelgti 2019 m. ir ką spėjom iš 2020 m. meno leidinių. Dalis jų jau aptarti leidinio puslapiuose, daliai dar teks palaukti (redakcija laukia leidinių). Akivaizdu, kad leidybiniai metai turtingi, todėl bus ir ką skaityti, ir ką vartyti bei diskutuoti apie tai, kas yra knyga, kokių jų būna ir kaip dar galima tobulėti.
Monika Krikštopaitytė
Laikų žvalgyba
Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Pakraščiais. Peizažo likučiai“
Kam reikėjo solidaus autoriaus vardą įtvirtinusiam Gediminui Pranckūnui rengti parodą, beje, jau antrąkart, tokioje studentiškoje, „ne formato“ galerijoje kaip „Krematoriumas / Meno krosnys“ (Vilniaus dailės akademijos kieme, suodžiais aprūkytame rūsyje), kuri tuo ir gera, kad čia gali reikštis ne iki blizgesio sušukuoti reiškiniai?
Monika Krikštopaitytė
Gausos briaunos
Trys svarbios parodos Vilniuje
Antros lapkričio savaitės parodų atidarymai ant vienos smilgos suvėrė tris nepalyginamus autorius: a.a. Augustiną Savicką, Kęstutį Grigaliūną ir Rūtą Spelskytę. Tai trys skirtingos kartos, visiškai kitokios raiškos, interesai bei parodų formatai (retrospektyvinė, teminė ir disertacijos pagrindu). Tačiau visose teko pamąstyti apie kūrybos gausą. Kaip su ja elgiamasi ir ką ji gali reikšti. Šio keblaus reikalo imsiuosi chronologine tvarka, pagal vyresnybę.
Monika Krikštopaitytė
Kalizjacas
Trumpos trijų parodų Vilniuje recenzijos
Neguglinkite, žodis kalizjacas nieko nereiškia. Vieną dieną keturmetė dukra išdidžiai pranešė, kad ji gamins kalizjacą. Ji nieko nesupainiojo, o sukūrė naujadarą, nes to, ką žino, neužtenka. Tai štai kaip atsiranda nauji žodžiai, supratau. Neatsimenamų jų šiuo metu gaunu apsčiai, daugelį užsirašau.
Monika Krikštopaitytė
Kūno kalbos galimybės beribės
Violetos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“ Prospekto fotografijos galerijoje
Jau senokai pripažinome, kad kalba, lyginant su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių.
