Tarp disciplinų
Naujovės spazmas šiomis dienomis kankina ne tik meną (be abejo, ir visą vartojimo kultūrą), bet dažnėja ir kultūros politikos retorikoje bei praktikoje. Vis madingesnis tampa žodis „startuolis“. Atrodytų, tarsi šiuo metu jau veikiančių struktūrų būtų beviltiškai mažai, jos ištiktos stagnacijos ir nebeturi idėjų, o naujai dauginami jaunųjų kūrėjų blokai ir blokeliai viską išspręs.
Betgi yra visiškai atvirkščiai – kultūros ir meno institucijų, nevyriausybinių organizacijų, puikaus meistriškumo profesionalų apstu (jie vis laimi pasaulinius konkursus), pilna veikiančių sistemų ir galimybių, tik visos jos nepadoriai nepakankamai finansuojamos. Visos serga mažakraujyste. Daugeliui vis iškyla šekspyriškas klausimas: „Būti ar nebūti?“ Naujų operatorių gamyba reikštų, kad gėdingai mažu rėmimo / finansavimo biudžetu teks dalintis su dar daugiau burnų ir startuoliškas entuziazmas labai greitai išblės. Politikai globėjiškai praneš, kad esi neverslus. Taip ir įsivaizduoju verslias balerinas.
Naujovė įsisuko ir į COVID-19 proga kultūrai dalijamus pinigus. Konkursuose naujos programos kvietė kurti naujų priemonių, siūlyti naujų idėjų, t.y. prisiimti naujų projektų. Taigi mažakraujystės režimu dirbantieji turėjo sušokti naują kadrilį. Ar tai tikrai yra parama nukentėjusiems? Ar ne laikas sutvirtinti esamas valstybines ir nevalstybines struktūras, tiesiog leisti normaliai dirbti gerai dirbantiems? Norėčiau išgirsti nors vieną į Seimą pretenduojančią partiją kalbant apie tai, kad spręs įsisenėjusias problemas, būtų dar nuostabiau, jei sugebėtų kelias jų įvardinti.
Kalbant konkrečiau ir arčiau kūno: vienintelis likęs kultūros savaitraštis „7 meno dienos“ yra 16-os puslapių, vidutiniškai per savaitę publikuoja 12–14 tekstų. Iš jų, pavyzdžiui, dailės rubrikai skirti 3–4 tekstai, o naujų parodų... lioviausi skaičiavusi ties 40-a. Na, neskaičiavau ir edukacinių švenčių, festivalių, naujų kompleksų atidarymų, knygų, pokalbių, konferencijų. Viso to neaprėpia nei kiti du dvisavaitiniai kultūros leidiniai, nei dar rečiau pasirodantys mėnesiniai žurnalai bei specializuotos žiūros portalai. Srauto neaprėpia nei kultūros rubrikas turintys didieji portalai, nei žiūrovai spėja pažiūrėti, bet neliūdėkite – artėja dar ir „Kultūros naktis“.
Turbūt galime džiaugtis, kad gyvename kultūros megapolyje, kur kultūros tiek, kad užsimušdamas visko nepamatysi. O gal renginių gausą provokuoja poreikis per kelis / keliolika projektų susirinkti išgyvenimui pakankamą sumą, o po to dar prisidurti iš papildomų programų. Tada visi tik vykdo, bet jau nieko nebemato. Žiūrovui tenka rinktis. O kaip rinktis? Kažkaip. Dar negaliu pranešti kaip estų kultūros leidinio „Sirp“ („Pjautuvas“) vyriausiasis redaktorius Kaarelas Tarandas: „40 puslapių kiekvieną savaitę. Stengiamės nušviesti ryškiausius kultūros įvykius, tad jei kas nepaminimas mūsų leidinyje, tai reiškia, jog jį ištiko nesėkmė“ (kalbino Diāna Jance, „Atlyginimai rašytojams kaip kultūros ekosistemos dalis“, Nemunas, 2019 11 19). Lietuvoje kultūros periodinių leidinių rėmimas nedidintas septynerius (tuos didelės infliacijos) metus, o vartotojai įgudo skaityti elektronines nemokamas versijas. Pasaulio skaitytojai pratinasi už turinį mokėti – taikomos el. prenumeratos. Pas mus irgi esama apmokestinto turinio pirmiausia verslui skirtoje leidyboje, el. paslaugos diegiamos populiariuose portaluose, tačiau prieigos ribojimas kol kas dar nėra įprastas ir maloniai priimtinas. Kultūros spaudai ši perspektyva reali, ko gero, tik ateityje, kai viskas bus mokama. O kol kas suksimės beprotišku ritmu, tik, gerbiamieji politikai ir pretendentai į juos, – neįsivaizduokite, kad tai pažangos požymis ar kad čia esama kokio nors jūsų nuopelno. Kadrilis sukasi iš skurdo.
