7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Rubiko kubas

„Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ – iš Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos Vladimiro Tarasovo kolekcijos Radvilų rūmuose

Monika Krikštopaitytė
Nr. 39 (1360), 2020-11-13
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.

Ilgą laiką buvę nematoma zona pačiame miesto centre, tarytum iš tiršto rūko prieš pat nosį išniro Radvilų rūmai. Šio istorinio objekto atgaivinimas pagal šiuolaikiškus, gero skonio standartus auksinėmis raidėmis įsirašys į iniciatyvaus LNDM direktoriaus Arūno Gelūno biografiją, liks vertingu įrašu ir kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, atsiliepusio į prašymus, gerų darbų sąraše. Projekto prasmingumas nekelia abejonių net skausmingo „žmogus vs infrastruktūra“ konflikto kontekste, nes tai buvo tiesiog apleistas reikalas, kuriam reikėjo vizijos. Ne tik todėl, kad renovacija buvo pradėta dar iki visuotinės COVID-19 nelaimės, bet ir todėl, kad ji atlikta itin korektiškai – atnaujintuose (atvertos dalies) interjeruose nėra nieko nereikalingo ir viskas, ką įmanoma dar pritaikyti, įtraukta į naująjį įvaizdį (architektų Lino Tuleikio ir Kęsto Vaišnoro komanda), pasirenkant minimalistinius sprendimus. Tai vadinčiau aukšto laipsnio kūrybingumu, nes švaistyti pinigus dekoracijoms daug išmonės nereikia.

 

Panašu, kad rūmai skleisis žiūrovams palaipsniui kaip pražysta pinavijos. Salė po salės, kol atrodys, kad rūmai stūksojo visada. Tačiau straipsnio tikslas – aptarti pirmąją po atnaujinimo surengtą parodą „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“, kurios kuratorius yra Arūnas Gelūnas, ir minėti kitą įvykio herojų, džiazo muzikantą Vladimirą Tarasovą, – jo dovanotos kolekcijos pagrindu ir surengta ekspozicija.

 

Paroda nėra labai didelė, tačiau su užuomina į vertingos kolekcijos potencialą: erdvę sudaro tarsi trys dalys, neskaitant atskiro mažo kambarėlio, o viduryje įrėminta neeksponuojama jos dalis – už stiklo regimas stelažų spiečius su it šprotai surikiuotais meno kūriniais. Atkeliavus iki parodos steriliu ir dėl to kiek baugiu koridoriumi, pirmą ir didžiausią įspūdį palieka eksponavimas (Petro Išoros ir Onos Lozuraitytės architektūriniai sprendimai).

 

Pati erdvė atrodo kaip kūrinys: švari, aiški, lengva, nors ir labai nestandartiškai suplanuota. Visi, su kuo kalbėjau, įspūdingą eksponavimą gyrė. Tik šis tobulas dizainas ir muzikalus kūrinių išdėstymas niekaip neatspindi direktoriaus Arūno Gelūno pasiryžimo bei išsakytos svajonės, kad ekspozicijos būtų pritaikytos ir vaikams. Teko praktiškai įsitikinti kilojant savo ne tokią jau mažą dukrą, kad pamatytų Marijos Teresės Rožanskaitės „Erdvinio asambliažo“ (1992) stalčiuje esančius lietuviškus pinigus (žvėrelius), o Iljos Kabakovo „Skrendantį Komarovą“ teko apžiūrinėti pasišokinėjant. Prisiminiau Gintaro muziejuje tam skirtus laiptelius, tačiau pirmiausia rūpėjo „perkąsti“ parodos turinį, vykusį mano pačios vaikystės metais, kai vargau mėgindama sudėlioti Rubiko kubą. Dažniausiai jo nesudėdavau, nes grožėjimasis nustelbdavo poreikį sustatyti viską į vietas. Paroda man irgi pasirodė truputį paslaptinga.

 

Jos pavadinimas „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ provokavo radikalesnius įvaizdžius, nei pamačiau ekspozicijoje. Matyt, ne man vienai, nes žurnale „Nemunas“ Julijus Grickevičius irgi pasiteiravo Vladimiro Tarasovo: „Paminėjote disidentus. Ar pats save laikėte tokiu?“, bet muzikantas patikino, kad jie (jis ir jo draugai) disidentai nebuvo („Muzikantas turi skambėti“, 2020, nr. 10). Be to, nemaža dalis rodomų kūrinių sukurti jau 10-ajame dešimtmetyje, kai buvo „jau visai kita daina“, kaip ir plakatui pasirinktas Leonido Sokovo „Mauzoliejus“ (1997).

 

Žinoma, sovietmetis buvo itin paradoksalus laikotarpis, kai, viena vertus, kūrėjams pasiūlyta puiki sąjunginė infrastruktūra, užsakymai, įvairūs darbiniai ir buitiniai sprendimai, kita vertus, jie buvo minkomi, kūrinių turinys ir gyvenimai prievartaujami, sekami. Tai vertė ir prisitaikyti, ir atskilti nuo realybės, kurti, perkurti, plėsti ribas pagal epochos galimybes. Šis skausmingas pleištas tarp socialinės situacijos ir psichologinių, vertybinių nusistatymų yra, ko gero, to specifinio laiko ašis (ir perskaitymo raktas), šioje parodoje, mano akimis, šiek tiek pasvirusi į romantizmą, kai norima prisiminti šaunesnius dalykus. Tai padeda, bet tik trumpam. Kitas būdas žiūrėti į sovietmečiu kurtą meną yra persijungti į estetinį režimą, bet tai nelabai lengva padaryti, jei tarsi norima kalbėti apie meną, kuris kaip tik ir rodo politines nuostatas.

 

Dėl savo konkretaus laiko ir žinių stokos lengvai nepasidaviau, teiravausi aktyvių to meto dalyvių, prašydama atskleisti man tai, ko galbūt nematau. Mano kankinami respondentai, žinoma, viską būtų dėlioję kiek kitaip, tai logiška turint galvoje atsiminimų ir jų interpretavimo subjektyvumą, bet antropologiškai įdomiausias man pasirodė toks abstraktus, bet visiems savaime suprantamas dalykas kaip „tos virtuvės“. Atrodė, lyg visi buvo lankęsi toje pačioje „virtuvėje“, kur kalbama, kas negalima, dalijamasi kūryba, valgoma ir geriama, grojama ir dar vyksta spontaniškas, o kartais gal ir suplanuotas kūrybiškumas. Tai tokia nesuvaldomo gyvastingumo forma, kuri virto virtine darbų, dabar šiek tiek droviai (be platesnio konteksto) atsidūrusių muziejuje. Kita dalis eksponatų yra nevirtuviniai kūriniai, naujame kontekste kaip tik plečiantys savo kalbėjimo diapazoną. Marija Teresė Rožanskaitė dar kartą suskamba kaip pirmeivė su savo abstrakčia erdvine „Kompozicija VI“ (1977!), o Linas Leonas Katinas ir jo „Balta krūtinėlė“ (1972!) net priverčia aikčioti iš netikėtumo. Tačiau be pasakojimo, kas yra kas, vien kabėdami šalia kitų šalių kolegų, jie tik iškelia dar daugiau klausimų.

 

Išsamiausiai ekspozicijoje ir geriausiose vietose rodomi Iljos Kabakovo darbai, matyt, remiantis žymumo subordinacija, nors svarbu ir tai, kad kolekcijoje jo darbų yra nemažai, ko gero, jis ir vienas artimesnių muzikanto draugų. Nekantrauju paskaityti netrukus pasirodysiančią Vladimiro Tarasovo prisiminimų knygą „Būgnininko dienoraščiai“, galbūt tada Rubiko kubas pasisuks man palankesne briauna.

 

O kol kas rankiojausi asmeninius atskirų kūrinių patyrimus, džiaugiausi kūrinių sąskambiais ir ekspozicijos dizainu. Įsiminiau Svetlanos Kopystiansky iš parašytų eilučių palimpsesto būdu sudėliotą „Peizažą“ (1980), džiaugiausi Eugenijaus Antano Cukermano į lagaminą panašiu „Legato“ (1982), ne kartą šypsojausi lukštendama kitų šalių autorių kūrinius, bet pati pastebiu, kad Lietuvos autoriai rezonavo labiausiai, nes turėjo nuo ko ataidėti (kontekstą). Žinoma, kuratoriui čia teko nedėkinga užduotis – kalbėti apie SSRS respublikose kūrusius, kai kelis dešimtmečius vien šis raidžių derinys daugeliui kėlė sunkią alergiją. Vis dėlto manau, kad meilė gali ateiti tik tada, kai baigiasi idealizuojanti romantika. Man patosas, kurio nestigo komunikacijoje, visada panašus į skėtį, kuris kažką uždengia. Šiuo atveju galbūt meninės eksponavimo prigimties nesutapimą su tiriamojo pobūdžio laikysena parodos tekstuose.

 

Viena iš respondenčių minėjo, kad „kita vertus, paroda sužadino apetitą, pagalvojau, kodėl Lietuvoje Eriko Bulatovo, Grišos Bruskino ar Kabakovo ir kt. kūryba niekada nerodyta taip, kaip reikėtų“, galbūt jose geriau atsiskleistų, kas yra kas, nes „nemanau, kad Lietuvoje kas nors suvokia, kokia kultinė asmenybė buvo Dmitrijus Prigovas ar kad Andrejus Bitovas – ne dailininkas, o vienas garsiausių savo kartos prozininkų ir t.t.“

 

Kadangi „V. Tarasovo muziejui padovanotoje kolekcijoje yra apie 500 meno kūrinių: tapybos, grafikos, skulptūros darbų, meninių fotografijų, piešinių, autorinių leidinių“ ir ekspozicija bus reguliariai atnaujinama, gal pasakojimas galiausiai išsiskleis lapas po lapo ir mes jį aptarinėsime jau išėję iš COVID-19 virtuvių. O naują Radvilų rūmų salę atveria Michaelio Rakowitziaus paroda „Nematomo priešo būti neturėtų (G salė)“, šis amerikiečių (irakiečių kilmės) menininkas kaip tik meistriškai dirba su muziejaus kaip reiškinio kontekstais. Tačiau tą pačią dieną ją užvers naujas karantinas. Kirpėjų ir tatuiruotojų draudimai nepalies, o erdvios muziejų salės ištuštės ir nuo keleto žmonių šimtuose kvadratinių metrų. Dėl šio sprendimo imu įtarti, kad jo priėmėjai nėra lankęsi tokiose vietose ne per parodos atidarymą, kai meilikaujama, leidžiama kirpti juosteles, o atsipalaidavusi minia skimbčioja taurėmis.

Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Arūnas Gelūnas parodoje „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“. G. Grigėnaitės nuotr.
Arūnas Gelūnas parodoje „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“. G. Grigėnaitės nuotr.
Vladimiras Tarasovas parodoje „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“. G. Grigėnaitės nuotr.
Vladimiras Tarasovas parodoje „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“. G. Grigėnaitės nuotr.