7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Išsapnuota

Jurgos Barilaitės paroda „Linijos ir raukšlės. Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 17 (1382), 2021-04-30
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.

Kompleksas SODAS 2123 primena seną gerą akademiją, kur mažiau tvarkinguose koridoriuose, lauke ant suolo galima apsikeisti nuomonėmis, dūmu, patirtimi. Pusė sumanymų, jei ne visi, gimsta būtent taip. Ataskaitoje tai būtų galima pavadinti tinklaveikos forma. Tikroji akademija yra kankinama ataskaitomis, apklausomis, tikrinimais ir reglamentais, nors dėstytojai ir programos neįveikiamai puikūs, bet per karantiną nedirbant valgyklai (su nepakeičiamomis Elyte ir Loreta) neoficialūs mainai labai nukenčia, o gyvoji energija nuteka į tokius štai sodus, kolonijas ir panašiai.

 

Vitebsko g. 21 (Vilniuje) esančiame komplekse veikianti galerija „Atletika“, kaip ir visas SODAS 2123, nedvelkia sterilumu (deja, ir punktualumu), tačiau turi iškilmės elementų: fasadą su laiptų maršu, erdvias sales. Ir nesvarbu, kad ant grindų liko sporto salės linijų, jos net savaip įsirašo į dabar rodomą Jurgos Barilaitės parodą „Linijos ir raukšlės. Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ (kuratorė Marija Repšytė). Menininkė sakosi susapnavusi ženklą, iš kurio vėliau ėmė vyniotis istorijos, tyrimai, kai keisčiausi sritimis ir laiku nutolę dalykai ėmė jungtis į mįsles, paslaptis, formules.

 

Rožine, kaip ir firminiu ženklu tapę menininkės plaukai, mirgantis parodos leidinys-parodos dalis (puikūs Gailės Pranckūnaitės grafinio dizaino sprendimai) cituoja Orhaną Pamuką: „Laimi tas, kuris tam tikru „istoriniu laikotarpiu“ mato pasaulį kaip vietą, kurioje pilna paslapčių ir antrinių prasmių. O tie, kurie mato pasaulį kaip paprastą, vienareikšmę, neturinčią paslapties vietą, pasmerkti pralaimėti“ („Juodoji knyga“, leidykla „Tyto alba“, 2005). Barilaitė siekia laimėti pasitelkdama mistikės žvilgsnį, nors visa jos kūryba persmelkta išgyvenimo, kovos, sunkaus pasirinkimo motyvo.

 

Susapnuotasis ženklas dažais perkeltas ant balto audinio ir taip tampa vėliava, o jo ovalios formos primena visus pasaulio vartus: gimimo, olos, bet ir garso. Tai patvirtina ir laringoskopijos tyrimo medžiaga paremtas vaizdas – balso stygos jungiasi ir plečiasi. Garsas, beje, kaip leidinyje pasakojama Irano mistiko, sapnų aiškintojo Fazlalaho Astarabadiečio Naimi lūpomis, yra „skiriamoji linija tarp būties ir nebūties, nes visa, ką galima paliesti ranka, pereinant iš nematomo pasaulio į materialųjį, turi savo garsą. Kad tai suprastum, reikia tik „begarsius“ daiktus trenkti vienas į kitą.“ Parodoje girdime ne vieną garsą: pulsuojantys murmesiai, smūgiai, šnypštimai. Kitas kertinis elementas – garso ženklas, raidė. Fazlalahas (gyvenęs XIV a.) už savo aiškinimus, pernelyg išvedžiojančius Koraną, galiausiai ketvirčiuotas, bet jam atrodė, kad garsas yra siela, kuri reiškiasi per raides, o raidės įsirašiusios į kūną per bruožus – jie skaičiuojami ir kartojasi kaip raidės. Matyt, labiausiai akiplėšiška atrodė tai, kad Fazlalahas tikėjo, jog Dievas reiškiasi per žmones, per tas raides ir garsus, įrašytus juose. Mokymas sako, kad tai sunku perprasti, akivaizdu, tačiau mąstymas apie visa tai yra panašus į skrydį, ne todėl, kad lyg ir siūloma menkame savyje užčiuopti dievišką judesį, bet dėl visa ko sąryšingumo, kai imi jaustis kur kas didesnio paveikslo dalimi, todėl fizikinis aparatas, kuris leidžia plika akimi pamatyti kosminius spindulius (blyksnelius), atrodo vietoje.

 

Linijos ir raukšlės parodoje suvokiamos tiesiogiai kaip ryšiai ir labai talpi metafora: ant sienų dažais įmirkusiu siūlu piešti (įtempiant) kontūrai, balso stygos, kūnais piešiamos linijos. Visa tai kuria patyriminę erdvę, susijusią su kūnu, jo mirtingumu ir visu tuo, ko mokslas dar neištyrė, bet regi trečioji, nematoma akis.

 

SODAS 2123 patrauklus dar ir tuo, kad yra pereinama erdvė, iš „Atletikos“ galima pakilti į kitą, visada atvirą galeriją „Swollow“, kuri rodo vaizduotę intriguojančią jaunos, bet daugelio dėmesį jau patraukusios menininkės Anastasijos Sosunovos parodą „Potvynių Slėniai“. Dar palypėjus yra ir galerija „Trivium“, kuri pristato sunkią, bet neapsakomai įdomią XX a. 10-ojo dešimtmečio, arba šiuolaikinio Lietuvos meno gimimo eros, kūrybą. „Trivium“ kaip tik dabar rodo Jurgos Barilaitės ankstyvuosius kūrinius: „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ ir „Baimės ministeriją“, ten irgi rasime ir sapną, ir veidą, ir garsą.

 

Kaip patekti į įdomiuosius komplekso vidurius su išvardintomis ir neišvardintomis galerijomis, vieno kūrinio ekspozicijomis ir kt., kokius slaptažodžius pasakyti, kad durys atsidarytų, sužinosite iš Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos svetainės letmekoo.lt arba galerijų pranešimų.

Parodos leidinys

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos leidinio viršelis. V. Nomado nuotr.
Parodos leidinio viršelis. V. Nomado nuotr.
Parodos leidinio atvartas. V. Nomado nuotr.
Parodos leidinio atvartas. V. Nomado nuotr.
Parodos leidinio atvartas. V. Nomado nuotr.
Parodos leidinio atvartas. V. Nomado nuotr.
Galerijos „Atletika“ fasadas.  V. Nomado nuotr.
Galerijos „Atletika“ fasadas. V. Nomado nuotr.