7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Bet kokiu oru

Petro Repšio „Pasikalbėjimai su savimi“ Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje

Monika Krikštopaitytė
Nr. 16 (1381), 2021-04-23
Dailė
Petras Repšys (antras iš dešinės) su dailininku ir bičiuliu Algimantu Švėgžda Palangoje 1988 m. A. Kunčiaus nuotr.
Petras Repšys (antras iš dešinės) su dailininku ir bičiuliu Algimantu Švėgžda Palangoje 1988 m. A. Kunčiaus nuotr.

Viešint Palangos viešbutyje „Dailė“ (buvę poilsio ir kūrybos namai) neretai Lietuvos dailininkų sąjungos narių ir kitų svečių paklausiama – į kurią pusę norėsite kambario: jūros ar Šliūpo gatvės? Tačiau čia pat esančio Palangos burmistro, „Aušros“ redaktoriaus, gydytojo ir įvairiabriaunio visuomenininko Jono Šliūpo (1861–1944) muziejaus (Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys) toli gražu ne aš viena nežinojau. Gal anksčiau pernelyg romiai veikęs, gal kitas funkcijas atlikęs muziejus nėra palikęs daug pėdų ir internetuose norinčiam plačiau pasidomėti jo veikla. Muziejus atsirado tarsi iš niekur, apie jį sužinojau gavusi skelbimą, kad čia veiks Petro Repšio grafikos darbų paroda „Pasikalbėjimai su savimi“ (kuratorė Giedrė Jankevičiūtė). Žinoma, atvykus prie jūros, domėtis aušrininkų ir varpininkų veikla turbūt nebūna pirmo penketuko norų sąraše, tačiau kadangi Palanga nėra tas kurortas, kur nepaliaujamai šviečia saulė, jauki vieta, kur galima neskubriai mėgautis profesionaliai pateikiama klasika, yra didelis atradimas.

 

Visai netoli Tiškevičiaus parko, į keliasdešimt metrų nuo Vytauto gatvės atsitraukusį, 23 numeriu pažymėtą medinį namą veda medinis takas – lygiai toks, kokie išdėti einant prie jūros. Kad namas ne šiaip sau eilinis medinukas, žymi pakalnutėmis įrėmintos liūto galvos reljefas laiptų sienelės centre. Vos kelių kambarių kamerinio muziejaus lankymas veikiau primena trumpą ir jaukų pasisvečiavimą.

 

Mus pasitiko čia dirbanti Nijolė Laužikienė ir savo taktišku, bet ir ne be įdomybių pasakojimu atgaivino tik hipotetinį interjerą su hipotetiniais eksponatais bei keletu įdomių ir dokumentinių nuotraukų. Įdomiausia buvo pasvajoti apie ateities ekspozicijų potencialą, mat burmistro pirmoji žmona Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė taip pat buvo nepaprastai įdomi asmenybė: poetė, lietuviškoje spaudoje pasirašydavusi Eglės slapyvardžiu, vienintelė moteris „Aušros“ redakcijoje, JAV rėždavusi audringas kalbas už moterų išsilavinimą, nagrinėjusi socialinius klausimus, ne tik palaikiusi vyrą, bet ir nemenkai vairavusi jo gyvenimą: pareikalavo eiti mokytis medicinos, nes vien idėjomis šeimos neišmaitinsi. Nors ji dabartinio muziejaus name niekada negyveno, mat čia Šliūpas atsikraustė po Liudvikos mirties ir sukūrė šeimą su 38 metais jaunesne panele Grasilda Grauslyte, tarnavusia jų namuose, tačiau be jos visa istorija nepataisomai nukentėtų. Savo laikui neįprasti Šliūpų gyvenimo aspektai gali tapti ir socialinio gyvenimo (kad ir lyčių vaidmenų) istorijos bei analizės atspirties tašku. Žodžiu, mano svajonėse, su dabartine Nacionalinio muziejaus vadovybe ir kryptimi, Šliūpo muziejus turi rimtą ateitį, ne tik kaip priebėga nuo lietaus garbaus vyro šešėlyje.

 

Visgi lankytinų vietų žemėlapyje ši įdomi vieta atsirado dėl aktualiosios klasikos. Repšio „Pasikalbėjimai su savimi“ idealiai tinka meditatyviai nuteikiančiame pajūryje bet kokiu oru. Nedidelėje ekspozicijoje po du tris surėminti nedidelio formato grafikos darbai atrodo kaip atskiros mintys ar sapnai, į kuriuos norisi įsižiūrėti. Rodomi kūriniai yra iš skirtingų ciklų – „Dienoraštis“ (9-asis deš.), „Improvizacijos“ (9–10-asis deš.), „Pasikalbėjimas su savimi Danijoje“ (1992) ir „Suomiški užrašai“ (1991–1992), tačiau juos visus jungia dienoraštiškas charakteris, atpalaiduota ranka ir mintis. Tai visiškai nereiškia, kad paaukojamas meistriškumas, anaiptol. Ant oforto plokštelių, kurias autorius mėgdavo nešiotis kišenėje, jis rašinėja, paišinėja – kloja dienos, situacijos įspūdžius. Tarp sutiktų veidų išsiraito tekstai arba raidės suformuoja vaizdą, pripildo jį formų ir turinio, visas įdomumas ir kuriasi iš to, kaip „vaizdas seka paskui žodį, o žodis paskui vaizdą“ (Jankevičiūtė). Gali ilgai keliauti tarp vieno ir kito, lyg skirtingais žiūrėjimais bandytum išversti drabužį, kol galiausiai susipainioji ir priimi Repšio realybę, esančią tarp žodžio ir vaizdo arba iškart ir ten, ir ten. Na o visų svarbiausia, be abejo, yra menininko mokėjimas savaip ir turtingai matyti, mąstyti. Be domėjimosi istorija, visų rūšių menais, be ironiško santykio į tai, ką matai, nebūtų ir visų tų piešinio smagybių, kurios nyra tarsi iš pasąmonės: vyno taurė pilna raidžių ir musių, elniu virtęs nepaklusnus poliarinės dienos šešėlis, pusiau praviri šprotų konservai tarp kitų dienos įspūdžių. Mintys ir vaizdai patys įvairiausi, tikrai ne tam, kad mus linksmintų, kai kurie sunkiai rimti. Viską apžiūrėjus, Repšio pasaulis atrodo pilnakraujis, viskuo knibždantis, tuo ir patrauklus.

 

Paroda ne nauja, ji rodyta Bolonijoje ir Vilniuje, pristatyta leidiniu „Atvaizduotos istorijos“ (sud. G. Jankevičiūtė, Vilniaus grafikos meno centras, 2014), tačiau, kaip ir visa klasika, yra ne tik nesenstanti, bet ir pageidautina, kad būtų nuolatos pasiekiama edukaciniais ir katarsiniais tikslais. Tai pirmoji personalinė Repšio paroda Palangoje, o Vilniuje visą vasarą dar veiks, irgi pirmoji, retrospektyvinė jo paroda Nacionaliniame muziejuje (Naujasis arsenalas, Arsenalo g. 1) „Petras Repšys: darbai“. Abi jas rengė dailės istorikė ir kuratorė Giedrė Jankevičiūtė. Retrospektyva parodo šio kūrėjo darbo barus (tapyba, grafika, istorija / freskos, religinė dailė, medaliai, knygų iliustravimas) ir įdomiausius darbus, o „Pasikalbėjimai su savimi“ tarsi išplečia pasakojimą į intymesnę sferą, nors kuratorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad visoje kūryboje Repšys „kalbėdamas apie universalius dalykus, išlaiko asmenišką požiūrį, geba būti švelniai ironiškas“.

 

Pasivaikščiojus pušynuose mėgavimasis originalais ir įdomiomis istorijomis kelionę paverčia nepamirštama. Taip didinama nepamirštamos Palangos dalis, o kuo skubiau užsimiršta skubota gyvenamųjų namų plėtra, grūdimasis tankyn ir platyn gamtos sąskaita. Svarbiausia, kad visi kartu nepamirštume, kodėl šiemet šimtmetį švenčianti Palanga mus taip traukia. Gerai žinau, kad ne dėl daugiabučių architektūros.

Petras Repšys (antras iš dešinės) su dailininku ir bičiuliu Algimantu Švėgžda Palangoje 1988 m. A. Kunčiaus nuotr.
Petras Repšys (antras iš dešinės) su dailininku ir bičiuliu Algimantu Švėgžda Palangoje 1988 m. A. Kunčiaus nuotr.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus. M.K. nuotr.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus. M.K. nuotr.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus. M.K. nuotr.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus. M.K. nuotr.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus. M.K. nuotr.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus. M.K. nuotr.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus fragmentas. M.K. nuotr.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus fragmentas. M.K. nuotr.
Petro Repšio parodos „Pasikalbėjimai su savimi“ Palangoje fragmentas. M.K. nuotr.
Petro Repšio parodos „Pasikalbėjimai su savimi“ Palangoje fragmentas. M.K. nuotr.
Petro Repšio parodos „Pasikalbėjimai su savimi“ Palangoje fragmentas. M.K. nuotr.
Petro Repšio parodos „Pasikalbėjimai su savimi“ Palangoje fragmentas. M.K. nuotr.
1967_1971 Petro Repšio parodos „Pasikalbėjimai su savimi“ Palangoje fragmentas. M.K. nuotr.
1967_1971 Petro Repšio parodos „Pasikalbėjimai su savimi“ Palangoje fragmentas. M.K. nuotr.
Petras Repšys, „Padžiautas žmogus“. Iš ciklo „Suomiški užrašai“. 1992 m.
Petras Repšys, „Padžiautas žmogus“. Iš ciklo „Suomiški užrašai“. 1992 m.
Petras Repšys, „Paminklas Petro draugui istorikui Alfredui Bumblauskui, o šalia stovi du lietuvių filosofai, kurie jam baisiai pavydi“. Iš ciklo „Suomiški užrašai“. 1992 m.
Petras Repšys, „Paminklas Petro draugui istorikui Alfredui Bumblauskui, o šalia stovi du lietuvių filosofai, kurie jam baisiai pavydi“. Iš ciklo „Suomiški užrašai“. 1992 m.
Petras Repšys, „Šokis Palangoje“. Iš ciklo „Improvizacijos“. 1984 m.
Petras Repšys, „Šokis Palangoje“. Iš ciklo „Improvizacijos“. 1984 m.