7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pirmoji vieša erdvė

Eglės Kuckaitės baigiamojo magistrinio darbo paroda „Epidermis“ VDA tekstilės galerijoje „Artifex“

 

Monika Krikštopaitytė
Nr. 25 (1039), 2013-06-21
Dailė
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.

 

Šiomis savaitėmis Vilniaus (ir ne tik) dailės akademija dūzgė kaip avilys. Vyko studentų gynimai. Vienur tik valandai, kitur ilgėliau skleidėsi ir nyko ekspozicijos, kaip klampus medus varvėjo tekstai. Minčių ir vaizdų rezginiai traukė suplanuotus ir atsitiktinius žiūrovus. Nuodugniai sekti šiuos įvykius, tirti ir objektyviai atsirinkti labiausiai nusipelniusius dėmesio reiktų ne tik begalybės persiklojančios laiko, bet ir didelės ištvermės. Užkliuvau už Eglės Kuckaitės baigiamojo magistrinio darbo, nes buvau susipažinusi su ankstesne šios žinomos menininkės kūryba ir todėl, kad jos daugianario kūrinio ekspozicija įgijo parodos savybių – trunka kiek ilgėliau, rado vientisą erdvę galerijoje. Ši autorė, iki šiol linksniuota kaip grafikė, nors buvo aišku, kad vien technika nebeįmanoma apibrėžti Kuckaitės praktikų, šįkart pasirodė kaip Tapybos katedros absolventė. Nors vėlgi, tapybos čia beveik nėra. Todėl tai dar viena proga konstatuoti, kad bet koks skirstymas pagal specialybes prarado funkcionalumą, tapo veikiau simbolinis.
Šalia kūrinių parodos lankytojui pateikiamas tekstas. Tai nieko nestebina. Menininko tekstas seniai yra tapęs svarbia, kartais būtina kūrinių dalimi. Akademinėse procedūrose tai net privalomas elementas. Tačiau paprastas žiūrovas tiek daug tikrai neskaitys. Jam turėtų pakakti kelių raktų: žinoti, kad paveikslų drobė yra pakeista medicinine klijuote ir kad ant molberto „nukryžiuotas“ ne pisuaras (ilsėkis ramybėje, Marceli), o moters higienai skirta bidė. Kuckaitė, kaip ir didžioji dauguma menininkų, mano supratimu, yra galingesnė vaizdais nei tekstu. Todėl aš noriu skaityti tik juos ir juose užkoduotas semantines prasmes, nes „nekaltų“ medžiagų beveik nebeliko, o čia jos netgi labai tyčia parinktos, itin iškalbingos.
Rūdžių spalvos klijuotė yra pagrindinis šios instaliacijos raktas. Panaši į odą, bet netikra. Padengta talku ir neleidžianti susigerti į save skysčiams, ji jau pati yra rimta šio „pasakojimo“ veikėja. Klijuotė yra ir vieta. Ant jos ligoninėje vargsta gimdyvė. Ji žymi ir pirmąją viešą erdvę keistos kelionės nuvargintam ir išgąsdintam kūdikiui. Nepasakytum, kad ji gali žadinti jaukius prisiminimus. Priešingai. Toji klijuotė yra ne tik atėjimų, bet ir išėjimų kilpos dalis. Parodoje ji užtempta ant paveikslo rėmų. Sureikšminta. Juk paveikslas yra tai, į ką reikia žiūrėti. O žiūrėdama visada nesąmoningai stengiesi atpažinti. Jautiesi užklupta, kai vaizdą atpažįsta kūnas, o ne su saugesniais, nes aiškesniais šifrais dirbantis protas. Oda nuvilnija nemaloni banga. Klijuotė tampa netikėtai atgaivintos atminties ir vaizduotės, nes atmintis labai jau ankstyva, ekranu. Ją norisi paliesti. Nes tai apie kūno paviršius. Atsidengimą. Parodos atidarymas, gynimai irgi turi kažką analogiško gimimui: tu apnuoginama, ateina komisija pažiūrėti, kas čia išėjo, ar kvėpuoja, ar rėkia, ar yra judėjimo.
Šalia odiškų paveikslų – sugriuvusios metalinės kėdės. Jos nemažiau prieštaringos, tik skiriasi tuo, kad jau sąmoningai sukonstruotos. Lyg ir sostai, lyg ir vežimėliai, nes su ratukais. Turi ir puošnumo, ir negalios rudimentų. Kalba ne tik apie keleriopai disciplinuotą kūną, bet ir pačios yra suluošintos: be sėdimosios dalies, aprūdijusios. Sunkios fiziškai ir semantiškai.
Kitoje salytėje viskas balta: molbertas, prie jo lyg širšių lizdas prilipusi apversta bidė su tapybiškai aptekėjusia emale, nepatogiai ir kažkaip gėdingai įstrigęs pseudoantikinis vyro galvos biustas. Iškart aišku, kad čia reikalų turėsime su dailės istorija. Ikoniški vaizdai nepadoriai sugniaužti į vieną gumulą. Dar viena komplikacija. Intymi, visuotinai atpažįstama. Intuityviai irgi susijusi su apsinuoginimu, bet jau kitokiu. Ir niekas nežadėjo, kad menas siūlys švarutėlius sprendinius. Greičiau jau paveikiai suręstus uždavinius. Vienas jų – ir Kuckaitės „Epidermis“: per lakonišką raišką jis siūlo pasitikrinti pojūčius, dailės istorijos žinias ir susitikti su keistu, sunkiai artikuliuojamu nejaukumu. Visai prie pat odos.
 
Paroda veikia iki birželio 22 d.
VDA tekstilės galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12 –18 val., šeštadieniais 12–17 val.

 

Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, iš parodos „Epidermis“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.