Naujoji Vlado Urbanavičiaus paroda, dabar veikianti Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“, kaip ir didžioji paskutinio jo kūrybos dešimtmečio dalis, pirmiausia išmėgina gebėjimą matyti. Žinoma, kai susiduriame su už žmogų didesniais objektais, įsitraukia ne tik rega, bet ir instinktyvaus bei asociatyvaus lygmens fiziniai pojūčiai. Už tokių skulptūrų galima slėptis ir nuo lietaus, ir nuo meškos. Tamsoje jų galima bijoti. Nors paprastai ne vakuume, o konkrečioje kultūroje užaugęs žmogus šalia erdvėje imponuojančios ovalios vertikalės visada pasijus esantis prie kolonos, mažų mažiausiai – medžio kamieno. O tinkleliai ar kitos perregimos struktūros būtinai vers stumdyti ryškumo lauką prieš juos ir už jų ir atnaujins prisiminimus apie kitas suskaidytas erdves (bažnyčia, klausykla, kareivinių, kapinių, vaikų darželio, kaimyno tvora, pasienis, troleibusų parkas ir t.t.). Apžiojantis erdvę riestumas vilniečiui sąmonės dugne anksčiau ar vėliau virs baroku, o sunkūs rutuliai – vartų riboženkliais. Rombai irgi turtingi savaime suprantama tapusios aplinkos ikonografijos: šaligatviai, šachmatai, vitražai, šachmatiniai sausainiai. Skulptoriaus sukonstruoti pavidalai yra iš kultūros formų ir jų rudimentų. Tų, kurie yra tapę tokie įprasti, kad atskiri būna beveik nesuvokiami, tik atpažįstami kūno pojūčiais.
Tačiau parodoje nėra jokio marmuro, stiuko, kalvystės ar auksakalystės, tik armatūra, pjaustytos cisternos, pramoninės grandinės, vamzdžiai, parūdijusios perdangos ir nerūdijantys varžtai. „Kultūringiausi“ parodos elementai – du granito rutuliai (apdaužyti) ir sovietinė šiukšlių dėžė, kurios vaziško dailumo iš viršaus nematydavom atsikratydami to, ko nebereikia. Menininko požiūris į medžiagą ne tik neprietaringas, bet dar ir ekologiškas – perdirba gyvenimo atliekas.
Urbanavičiaus objektai nėra ir teatro dekoracijos, kur neretai netaurios medžiagos naudojamos kaip iliuzijos priemonė, kai iš tolo apsimeta taurios. Ne. Autorius rūdims leidžia būti rūdimis, o armatūrai išsaugoti savo rūstų stuobriškumą. Jis sujungia tai, kas buvo atskirta – elitinę kultūrą ir banalią miesto buitį. Labai norėdama pafilosofuoti pridurčiau, kad ši paroda įrodo, jog kultūra mums yra pirmiausia forma. Ji bet kokį bėgį gali paversti grakščiu, tauriu ar kitaip reikšmingu objektu. Vedant analogijas su žmogumi darosi dar įdomiau. Tai ir suteikia vilties, ir gąsdina. Leidžia tikėtis, kad grubi natūra, įgavusi priimtiną formą, atskleis šį tą brangintina, o baisu todėl, kad pro apiforminimus kai kam vis tiek kyšo „armatūra“. Bet menininkui greičiausiai rūpi visai kiti dalykai.
Pavyzdžiui – erdvinių pojūčių sukūrimas. Pramoninės atliekos yra puiki medžiaga dėl savo dydžio ir nuožmumo, atsinešto iš rūsčių pasaulio pertvarkymo laikų. Žiūrovui Urbanavičiaus darbai daro įspūdį ir dėl jo inžinerinės galios. Iš toli atrodantys grakštūs, priartėjusiam šie objektai atskleidžia savo be galingų įrenginių nepakeliamą svorį. Tam, kad nebūtų baisu vaikščiot šalia skulptūrų, visos jos yra tobulos pusiausvyros. Nes nugriuvusios gali tapti mirties priežastim. O mirties prieskonis visada įneša reikšmingą svarumo dozę.
Manau, tai antras svarbiausias – po aukšto ir žemo sujungimo – skulptūros paveikumo elementas. Kaip parodė ši ir kelerių praėjusių metų parodos „Lietuvos aido“ galerijoje, menininko skulptūros veikia labiau kaip instaliacijos, nes užvaldo erdvę, perkeičia ją. Paverčia pavojinga zona. Mirtina zona, kur grėsmė tūno mene. Argi tai ne pati intymiausia meno forma? Be jokios abejonės, menininkas pasirūpina mūsų saugumu, bet jėgos grėsmė išeksponuojama kuo atviriausiai. Žiūrovams pateikiama kai kas už jį didesnis ir tai dalį jų gali ne juokais suerzinti.
Trečias svarbus dalykas išplaukia iš pirmų dviejų – šis, sakytum, pragmatikas inžinierius vis dėlto kalba taupiai ir lyg netyčia atveria pačias rimčiausias temas, todėl, mano požiūriu, yra aukščiausios prabos poetas. Urbanavičius su daiktais elgiasi visai kaip su (poetine) kalba – laužo įprastas žodžių-daiktų reikšmes, sudeda taiklų junginį, kuris paradoksaliu būdu pasako tiek daug ir dar daugiau priverčia pajausti. Tik svarbu leisti sau pamatyti skurdžias rūdis kaip aksomą, armatūrą – kaip ažūrą, šiukšlių dėžę – kaip kapitelį, o dėžę – kaip sarkofagą. Būtina leisti ryškumo zonoms migruoti po fizinių patirčių enciklopediją. Ir tada bus labai paprasta suprasti, kad ne medžiagos taurumas nulemia meniškumą, o menininko sugebėjimas aprėpti daug per tiek mažai.
Kaip tik todėl Vladas Urbanavičius yra vienas iš svarbiausių Lietuvos dabartinės skulptūros aukso fondo atstovų. Keli kūriniai iš ankstyvosios kūrybos, dabar eksponuojami atnaujintoje Nacionalinės dailės galerijoje, vienoje iš nuolatinės ekspozicijos salių, kur rekonstruota 1984 m. mažosios plastikos ir piešinių paroda (kartu su Ksenija Jaroševaite, Stanislovu Kuzma, Petru Mazūru, Mindaugu Navaku ir Vladu Vildžiūnu), atrodo nė kiek nepasenę. Įspūdį palieka ne tik tai, kad klasika per tiek metų atrodo aktuali, bet tai, kad Urbanavičius nuosekliai kasmet surengia po puikią parodą. Čia naujai sužvilga nuvalkiota frazė – gyvas klasikas. Labai gyvas ir po mirtinos skulptūros šešėliu padeda ir kitiems pasijusti gyviems.
Paroda veikia iki balandžio 6 d.
VDA ekspozicijų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradienį–šeštadienį 12–18 val.
