7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Antras kėlinys

„Postidėja. Atstatomieji darbai“ VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 11 (1025), 2013-03-15
Dailė
Giedrė Lilienė. „Kaklaraištis“. 1992 m.
Giedrė Lilienė. „Kaklaraištis“. 1992 m.

Kartą pievoje prie Neries pažįstamų kompanija žaidė futbolą. Kita, mažesnė grupelė stebėjo. Laukė kėlinio pabaigos, kad galėtų įsijungti, pakeist nuvargusius. Tarp jų ir aš. Viduryje žaidimo komandose šūksniai darėsi vis nervingesni. Merginos pyko: „Ko nepasuoji? Taigi buvau laisva prie pat vartų! Kiekgi galima?!“. Galiausiai visi susiriejo. Žaidimas nutrūko, nes pasiekė stadiją „na ir gerai, velniop!“. Kažkas pasiūlė persigrupuoti į vaikinų ir merginų komandas. 5:0 laimėjo merginos. Jei mano atmintis nepagerina, porą iš jų pati įmušiau. Abiejų komandų „silpnoji“ grandis patvarkė „didesniąsias, stipresniąsias“. Tiesa, vyrų komandos vartus saugojo aklas (amžinatilsis) Remis. Tai rodo, kad „pirmenybės“ buvo draugiškos, bet nepaaiškina, kodėl vyrukai neįmušė nė karto, ir ką veikė jų gynyba. Gal tiesiog neįvertino priešininkių? Patikėkite, žaista nesisaugant. Dar mėnesį vaikščiojau mėlynom kojom. Šia tikra, didaktiška istorija neteigiu, kad moterys žaidžia geriau nei vyrai, o tik tiek, kad lošti visai neįdomu, kai tau neduoda kamuolio. Na ir kad tikra komanda tampama tik tuomet, kai naudojamos visų narių jėgos. Kaip matyti, gailesčiu trenkiantis korektiškumas – ne variantas.

 
Dėl labai analogiškos situacijos, tik Lietuvos meno gyvenime, atsirado ir paroda „Postidėja“. Gali laukti ir nesulaukti „kamuolio“ (kol tave pakvies į gerą parodą), bet galima susiburti į komandą, kur tavęs nepakabins užkulisiuose (kaip Martos Vosyliūtės per „(Kaip aš čia patekau)* Tapyba Lietuvoje“) arba salėje prie tualetų (kaip Pauliną Eglę Pukytę ŠMC dar prieš tampant pripažinta) ar įtrauks tik dėl korektiško skaičiaus. Kaip teigia parodos kuratorė Laima Kreivytė, bėda yra nebe dalyvavimas, o vertinimas. Premijos ir kiti istorijos rašymo darbai kažkaip stabiliai „papasuojami“ stereotipiškai „pajėgesniems“, nors kai kuriuos nemirktelėjusi diskvalifikuočiau, o menininkės, lydimos plojimų, ir toliau nevaržomai laksto po aikštę. Tačiau tai tik parodos priežastis. Na gal ir tikslas – pagalvoti, kam ir kodėl „paduodi kamuolį“. O pati paroda kur kas įdomesnė, nėra tik banali priespaudos ar galių kovos iliustracija. 
 
Talentingos individualybės čia rodo tai, kuo yra stiprios. Aistė Kisarauskaitė geba aprėpti bendrą vaizdą ir pasielgti konceptualiai (šešėlių tapymas ant tikrovės, o ne drobėje), Marta Vosyliūtė kaip genialus DJ’ėjus į paradoksalias istorijas įstumia po kelis savo mylimus autorius / kūrinius. Jos spalviškai skambi mišrios technikos serija „Begalinė Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“ tampa ne tik tobulu edukaciniu įrankiu, kur turi įjungti smegenų variklį į aukštesnę pavarą: atpažinti ir susieti, o jei nežinai – pasivarginti sužinoti, bet ir fantazijos šokiu, kur Sližio figūros siaučia Matisse’o ratelyje. Paradoksai patenkina emocine iškrova. Dar įdomu tai, kad šiomis istorijomis menininkė išsako nuomonę, kas yra vertas Istorijos. Jos nuomonė gerokai skiriasi nuo oficialiosios.
 
Paulina Pukytė ir toliau dirba su rastais kadrais, kurie likę be konteksto arba patys išduoda vaizdą ir ima reikšti ką nors visai kitą, arba autorės pridėtas tekstas inicijuoja šį vilkolakišką virsmą. Imi galvoti ne tik apie šimtmečiais keliaujančius Warburgo vaizdus-vaiduoklius, bet ir kur gauti veidrodinį kostiumą, kad tavo vaizdo taip dažnai nenusavintų aparatai, nes kokia nors ateities Pukytė gali pasielgti taip ir su tavimi.
 
Tiesa, nors parodos dalyvių niekas nevertė elgtis kaip nors feministiškai, dalyje kūrinių įmanoma rasti temų, kurias galima kvalifikuoti kaip tokias. Eglės Ridikaitės tuo pačiu masteliu pertapyta prarastos studijos „Fluxus ministerijoje“ siena kalba apie ribotas kūrybos galimybes. Bet šis praradimas galioja ir visai jos kartai. Praradimas ir negalėjimas dar akivaizdesnis Jurgos Barilaitės kūryboje. Tarpas tarp užuolaidų, pora centimetrų nuo žemės yra jos išėjimai į kitą tikrovę. Toks jos minimalistinis būdas perimti „kamuolį“ ir „įkalti“ tiesiai į vartus. Martos istorijoje Barilaitė daužo Rusčico dangų, bet ji verta daug daugiau padangių, kur, deja, kol kas skraido tik ŠMC „berniukai“.
 
Shaltmira rodo „Motinas mazochistes“, kurios gauna pasitenkinimą iš savo kančios. Bet nepamirškime, kad visi atsiranda tuo pat būdu. Jos „Deimantinis urvas: viskas, ko norėjau, tai būti gera ir švari“ irgi galioja abiem lytims, tik purvas būna dažniau subalansuojamas ir priskiriamas moterims. Laisvydės Šalčiūtės serija „Individualios priešistorės“ rodo nefiltruotą gyvenimo „skystį“, kur juslingumas ir intelektas, kičas ir grakšti linija, dermė ir puvimas trikdo savo pirmine chaoso harmonija. O Cooltūristės kaip niekad iki šiol išsamiai rodo kūrinį, kur moterys, pamilusios moteris, rodomos kaip drovūs, drąsūs žmonės, o ne kaip pornografijos herojės. Jei heteroseksualius žmonės grupuotume pagal seksualinį elgesį, būtų ne ką mažiau nesusipratimų. Tiesą pasakius, misionieriaus pozos propaguotojai dar ne taip seniai smerkė visus kitus, bet šiais laikais lyg ir aišku, kad žmogų apibrėžia ir daugiau dėmenų.   
 
Labai svarbu tai, kad parodoje įterpti keli beveik dviejų dešimtmečių senumo darbai – Giedrės Lilienės piešiniai ir Karlos Gruodis videodarbas. Įspūdinga, kad jie atrodo nė kiek nepasenę. „Neįvardyti prisiminimai“ (1995), kur Gruodis nebemergaitišką kūną verčia prisiminti baleto pamokas, tiksliau, prisitaikyti prie pakylėtos moters vaidmens, vis dar aktuali kaip nemaraus (auto)pigmaliono mito interpretacija. O Lilienės darbe „5 vertikalūs“ (1994) rankdarbiškai nupiešti, suminkštinti vyriškumo atributai netikėtai įgauna sąsajų su popiežiaus atsistatydinimo ceremonija. Kaip priešingas veidrodinis atspindys vyriškumo atributams nuskambėjo Beatričės Vanagaitės koliažų serija, kur lyg kapota mėsa patiektas moters vaizdavimo stereotipų rinkinys, tie hitai, kur artėja prie šleikštulio. Ir tik stiprių nervų žiūrovams galima atsiversti Lauros Zalos adaptuotas lietuvių liaudies pasakas „Gulbė karaliaus pati“, nes ten pamišimu alsuoja visokių tinklų komentarai – išvirkščioji visuomenės pusė.
 
„Postidėja II. Atstatomieji darbai“, mano nuomone, geresnė už spontanišką pirmąją. Ir kol kas geriausia iš šių metų grupinių. Ne tiek dėl užmojo, kiek dėl komandos.
Ir, kadangi nuolat vyksta paradoksali painiava, pabaigai mažas testas, ar esate feministė (-as). Atsakykite į klausimus: ar manote, kad tą patį dirbantys žmonės turi būti vertinami pagal tuos pačius kriterijus? Sutinkate, kad visi turi teisę į turtą, balsą, mokslą, kalbėti viešai apie savo problemas? Tikite, kad meno kokybė nuo lyties nepriklauso? Jei į daugumą klausimų atsakėte „taip“, Jūs feministė (-as). Mažų mažiausiai esate feminizmo vaisių valgytoja (-as). Menininkės, baigusios tapybą, galite net neatsakinėti, nes Jūs įgyvendinote tai, dėl ko keiktasi pirmame kėlinyje.  
 
Paroda veikia iki kovo 23 d.
VDA ekspozicijų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradienį–šeštadienį 12–18 val.

 

Giedrė Lilienė. „Kaklaraištis“. 1992 m.
Giedrė Lilienė. „Kaklaraištis“. 1992 m.
Jurga Barilaitė. Kadras iš „Skrydis į kosmosą“. 2013 m.
Jurga Barilaitė. Kadras iš „Skrydis į kosmosą“. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė. „Fontanas“. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė. „Fontanas“. 2013 m.
Marta Vosyliūtė „Begalinė Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“
Marta Vosyliūtė „Begalinė Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“
Shaltmira. „Motinos mazochistės“. 2011 m.
Shaltmira. „Motinos mazochistės“. 2011 m.
Beatričė Vanagaitė. Iš serijos „Kažkaip norisi šviežios kačių mėsos“. 2013 m.
Beatričė Vanagaitė. Iš serijos „Kažkaip norisi šviežios kačių mėsos“. 2013 m.
Eglės Ridikaitės. „1:1“
Eglės Ridikaitės. „1:1“
Laisvydė Šalčiūtė. „Individualios priešistorės. Kaip gaila“. 2012 m.
Laisvydė Šalčiūtė. „Individualios priešistorės. Kaip gaila“. 2012 m.