Žygimantas Augustinas, „Jis Nr. 4“. 2013 m. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Nėra sudėtinga rasti Žygimanto Augustino kūrybinės biografijos aprašymų, todėl šią dalį praleisiu. Iki liepos 2 d. „Juškus Gallery“ veikia jo retrospektyvinė darbų paroda, iki rugpjūčio 18 d. porą naujų darbų galima apžiūrėti XV-oje Vilniaus tapybos trienalėje „Tapybos kontekstai” Šiuolaikinio meno centre, o iki liepos 7 d. „Kunstkameroje“ Augustino grafika įsiterpusi į parodą „Įsikūnijimai“, kuri yra parodų ciklo „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“ dalis. Keli kūriniai prisijungė prie keliaujančios po Europą parodos „Tikroviškesnis nei tikras“ („More Real than the Real“). Tad akstinų pokalbiui daugiau nei gana, nors labai laukčiau tikros (su kuratorine perspektyva), didelės retrospektyvos, nes jau tikrai yra ką tirti. Kaip ir kiekvienas klausinėtojas, turiu man rūpimų temų.
Kaip bežiūrėsi, tavo kūryboje dominuoja autoportretai arba, jei negalima jų visų taip vadinti, – kūriniai, kur naudoji savo atvaizdą. Pagal juos tavo kūryba yra geriausiai atpažįstama. Kam tau jų reikia? Ir kam tau reikia jų tiek daug?
Visi to klausia, aš nebežinau kaip atsakyti. Kaskart kažkiek skirtingai atsakau. Išeina, kad sau prieštarauju. Nėra paprasto atsakymo. Bus neįdomu, jei pasikartosiu – kad tapau tai, ko man trūksta, kad man save tapyt patogiausia.
Juk supranti, kad toks argumentas labiau įtikimas, kai tai sako koks nors labai jaunas ar skurde gyvenantis menininkas... Negi sunku rasti kitą, pozuojančią natūrą, juk daug kas tau pozuotų ir dovanai.
Tai, kad ateina kas nors už dyką pozuoti, problemos neišsprendžia. Pinigai nesvarbiausia, man reikia, kad nebūtų streso. Reikia, kad pozuojantis manęs neerzintų, kad laisvai jausčiausi tapydamas. O tai labai sunkiai pavyksta su pozuotojais ir norinčiais pozuoti. Jie visą laiką reaguoja į tai, ką darau su vaizdu. Tai trukdo ir tai yra labai rimta priežastis, kodėl dažniausiai pasirenku dirbti su savim. Bet tapau, paišau ir kitus, nes man tai irgi įdomu. Būna, kad kas nors nori pozuoti, pozuoja, o po to nebenori. Ir kur gi man dėti trijų mėnesių nebaigtą darbą?
Kiek laiko užtrunki prie vieno darbo?
Darau tiek, kiek reikia. Jei labai reikia, galiu ir greitai padaryt, bet tai nereiškia, kad aš būsiu patenkintas. Paprastai greičiau kaip per mėnesį nepadarau, o kartais užtrunku metus, kartais ir daugiau. Nesakau, kad kasdien visus metus prie vieno darbo dirbu. Būna, kad reikia palaukti kol nudžius, būna – kad nesinori tapyti, darau ką nors kitą.
Ir vis dėlto kūriniai kur naudoji savo atvaizdą ir visi kiti akivaizdžiai skiriasi. Svetimo ir savo kūno poveikio tirštumas net nesulyginami. Ten kur vaizduoji save, kiekvienas odos milimetras įelektrintas, prisisunkęs stebėjimo laiko. Nieko panašaus nematau iš kitų natūros pagamintuose personažuose.
Aišku, kad nesu įgudęs į kitus įsijausti taip, kaip į save. Turbūt kaip ir dauguma žmonių. Kai tapai, tai kuri kitą realybę. Tai nėra optinė realybė – vien tik tai, kas matosi. Šitą dalį labai gerai fotoaparatai padaro ir nepakonkuruosi su jais. O tai, kas jaučiasi, fotoaparatai nieko nejaučia.
Užtai fotografai jaučia. Juk sutiksi, kad yra tokių, kurie labai sėkmingai išverčia jausmą į išorę. Pavyzdžiui – Violeta Bubelytė.
Sutinku. Tačiau tai gali tik geri fotografai. Bet jie gali dirbti tik mažoje amplitudėje, palyginti su tuo, ką gali tapyba. O Bubelytė, vėl gi – save fotografuoja. Kažin ar kitus galėtų taip nufotografuoti.
Vadinasi, tavo dalyvavimas, kaip jaučiančio elemento yra svarbus.
Be abejo. Tapai gi ne tik tai, ką matai.
Tai ir labiausiai noriu sužinoti – ką stengiesi nutapyti? Kas yra tas ar tai, ką tapai?
Iš kur man žinoti? Toks vis jausmas, kad mane norima išanalizuoti psichoanalitiškai. Ką aš tapau? Paveikslus. Jie kabo ant sienos ir viskas. O ką jūs visi matot, tai ne tik tai, ką tapau, bet ir tai, ką jūs norit matyti. Aš už tai nesu atsakingas.
Norėjau per tavo kūrybą kartu pamėginti painterpretuoti pasaulinę tendenciją – tai, kad autoatvaizdai nebesiekia vaizduoti kokios nors (geidžiamos) tiesos, realybės ar nebesistengia ką nors atskleisti apie menininką, net nebekonstruoja jo įvaizdžio, o užsiima velnias žino kuo. Menininkai daugina keistus antrininkus. Tiria deformacijos poveikį? Neigia atvaizdo gebas? Beje, ar esi nutapęs reprezentatyvų, klasikinį savo autoportretą?
Kitų – taip, o savo nesu. Tai portreto žanras, kuris yra visiškai skirtingas dalykas nuo to, ką darau. Man nėra jokio poreikio tapyti savo reprezentacinio portreto, nes aš nenoriu nei rinkimų laimėti, nei būti patraukliu visuomenei ar panašiai.
Gerai. Mėginsiu iš kito šono. Dalis tokių kūrinių yra pavadinti autoportretais, kitos dalies (galbūt gausesnės) pavadinimai sukurtą vaizdą labai aiškiai pristato kaip kitą asmenį: „Jis“, „Žiovaujantis“, „Tarnautojas“, „Vykdytojas“, „Atsiskyrėlis“, „Ekstremalas“ ir kt.
Autoportretu pavadinu tada, kai nežinau kas ten yra pavaizduota, kai nesugalvoju kito pavadinimo. Gilios klasifikacijos čia nėra, nes man nelabai rūpi savo kūrybą sutvarkyti. Kartais kai tapau, labai aiškiai pamatau kokią nors savo rolę. Tuomet taip ir pavadinu. Kartais negaliu įvardinti, tai ir nesikankinu, nes vis tiek visi sako, kad tapau autoportretus.
Italų tyrinėtojas Omaras Calabrese, tokio pavadinimo priskyrimą – menininko valią, intenciją – vertina kaip vieną iš labai svarbių elementų bandant apibrėžti autoportreto žanrą. Tačiau inertiškai net neabejojama, kad tapai autoportretus vien dėl panašumo. Kad ir kreivo, sukeistino.
Viskas labai paprasta, kol nepradedi gilintis. Kas yra panašumas? Kiek mums svarbus panašumas, kuris slypi proporcijoje ar spalvoje. Man rūpi tai, kaip vaizdas veikia žmogų, kaip jis yra patiriamas. Apskritai man labai svarbi jutiminė patirtis, kurią noriu pasiekti savo kuriamais vaizdais. Mene, kurį matau didžiosiose salėse, pasigendu žmogaus kūno vaidmens. Kūniška patirtis man yra labai svarbi. Nesakau, kad svarbiausia, bet ne mažiau svarbi nei kitkas. Ji neturi būti paslėpta ar paniekinta. Viduramžiais kūnas niekintas kaip nereikalingas daiktas, man tai nepriimtina.
Na 8-9 dešimtmečiai su visais performansais buvo labai kūniški. Kodėl kūnas taip svarbu? Juk yra daug dalykų aplink, pavyzdžiui autoportretų kultivuotojas Diureris piešė ir triušelius, ir žolynus, ir kitokias kompozicijas.
Kartais paišau ir daiktus. Bet kai tai darau lieka nepasitenkinimo jausmas. Jaučiu kažkokią kūrybos stoką. Jei žiūri į bet kokį daiktą, jį ganėtinai paprasta išanalizuoti. Gali kiaurai pamatyti, ten viskas aišku. Tuomet man nebeaišku, ką aš čia darau. Atkartoju daikto kūrėjo mintį? Nėra intrigos dirbti. Nors mokymuisi gal ir naudingas pratimas. O jei studijuoji gamtą (tik į peizažus nelendu, nes man juos nepatogu tapyti), ten jauti, kad yra dalis kurios nesuvoki. Tada laviruoji, ieškai. Ar atrandi – neaišku, bet yra viltis, kad kažką suprasi.
Taip išeina, kad tave traukia tai, ko žmoguje negali iki galo suprasti?
Ko gero. Karštai ir intensyviai žmogų daug kas bando suprast, bet kai jau tampa tarsi aišku, jis ima ir iškrečia ką nors keisto, nesuprantamo. Ir vėl nieko nebesupranti. Man šitai ir yra įdomiausia. Esu jau kažkur minėjęs, kad man nepatinka žmonės, kurie yra visiškai aiškūs ir nuspėjami. Keista, kad dalis žmonių net stengiasi būti absoliučiai nuspėjamais, kaip kompiuteriai. Tampa tokiais pusžmogiais. O tai susiję ir su kūnu, ir su mintimis, su viskuo.
Tai todėl tavo „autoportretuose“ tiek daug tirščio? Jau iš pastabos apie fotografiją aišku, kad tapybą reiktų suvokti ir kaip laiko, apmąstymų, stebėjimo telkinį. Tavo nutapytuose veiduose, kūnuose atrodo maksimaliai daug pritelkta. Atsiranda savotiškas paviršiaus judrumas.
Tapyba yra susijusi su fotografijos istorija ir atvirkščiai. Jos abi vieną kitą labai įtakojo, labai susijusios, bet tikrai nėra tapačios. Pirmiausia, tai visiškai skirtingos kilmės vaizdai, nors gali būti panašūs išoriškai. Jei nuotraukoje yra apšviesta akimirka, fizikos ir chemijos procesai, tai prie tapybos darbo labai daug laiko dirbama, galvojama, atrenkama, mokomasi, naudojamasi daugybe vaizdo kūrimo teorijų ir taip toliau. Šiuose kūrybos procesuose yra daugiau skirtumų negu panašumų. Man užduotys kyla iš nepasitenkinimo statišku paviršiaus vaizdu. O tapant iš nuotraukos trūksta informacijos.
Netapai iš nuotraukos?
Kartasi naudojuosi nuotrauka, bet jos per mažai. Galima pirmą stadiją pasidaryt iš fotografijos arba kokio nors rakurso informaciją pasiimti. Pavyzdžiui skrendančio daikto, kurio kitaip negali gerai apžiūrėti.
Tam gali praversti ir veidrodis. Iš žvilgsnio tapyboj matyti, kad juos naudoji, bet ar nebūna pašalinio efekto? Ar nematai tų savo vaizduojamų tipelių kai šiaip užmeti akį į veidrodį?
Kad aš juos ir be veidrodžių matau. Nesureikšminu veidrodžio. Mano veidrodžiai paprasti. Reikia didelio, kad visas matyčiausi.
Jei Lacano veidrodžio stadijoj (6 mėnesių kūdikis) šis įrankis pasitarnauja tam, kad žmogus suvoktų savo vientisumą, tai tavo veidrodžiai, regis, kad elgiasi atvirkščiai – jie tarnauja kaip įrankis išskaidyti savo atvaizdą aspektais.
Aišku, kad mes patys tai darom, o ne veidrodžiai. Tai daiktas kaip bet kuris kitas. Įdomu tai, kad gali save matyti ar net savo nugarą. Jis leidžia pamatyti, ko šiaip nepamatytum. Mano vaizdai meluoja kaip ir visi kiti vaizdai.
Turiu galvoje tai, kad veidrodžiai, kaip ir žiūrėjimo į save praktika tapo labai įprastais, visiems savaime suprantamais ne taip jau ir seniai. Tu aktualizuoji žiūrėjimo į save praktiką savaip. Pagalvojus kiek esi prikūręs savo atvaizdų, gautųsi visa kariuomenė. Galbūt poreikis kurti fiktyvius į save panašius atvaizdus gali būti paaiškinamas kaip gynyba nuo pasaulio, kuriame atvaizdas ne tik kad nebėra šventas, bet kasdien gausiai išnaudojamas, vagiamas be savininko žinios. Nes netikiu, kad tie atvaizdai skirti atskleisti tavo „tikrajai“ ar juodajai asmenybės pusei.
Mano vaizdai meluoja kaip ir visi kiti. „Tikrojo aš“ samprata gal iš Romantizmo epochos, ja netikiu. Nėra paprasta pasakyti, kas yra tikra, nes tai nuolatos keičiasi. Realybė man nėra tokia paprasta. Kai tapau, neturiu poreikio save parodyt taip ar anaip, ką nors apie save atskleisti ar ką nors savyje atrasti, ypač tiesą. Viskas yra daug paprasčiau. Jei per toli nueisim, neberasim tiesioginio ryšio su tuo, ką darau.
Įdomi interpretacija, dėl atvaizdų gausos funkcijos. Gal tikrai norint ką nors suklaidinti, prasminga prikurti daugybę antrininkų. Tada bus nebeaišku kuris yra kuris. Bet apie tai niekad negalvojau, gal kartais kokioje parodoje pasižiūriu į „save“ sukabintus ant sienos, pamatau kokia armija keistuolių iš manęs gimė. Bet gintis nuo pasaulio tikslo neturėjau.
Net jei visą laiką meluoji, daug melų sudėjus juk galima susekti besikartojančius teisingus faktus. Kokia nors „tiesa“ gali kur nors ir išlysti. Tada teks pripaišyti dar daugiau klaidinančių, kad vėl viskas būtų nebeaišku.
Toks elgesys prašyte prašosi interpretacijos.
Kartą Ignas Kazakevičius pavadino mano autoportretus klonais ir man ta mintis patiko. Klonuojant paimama genetinė informacija, iš jos išauginamas kitas toks, bet jis nėra tapatus. Naujas tvarinys gali būti net nepanašus, kaip nutinka identiškiems dvyniams, kai bėgant gyvenimui jie tampa skirtingais, nes kitaip gyvena. Šia mintim rėmiausi. Pasiimu dalį informacijos iš savęs ir sukuriu atvaizdą kaip atskirą, su savu gyvenimu. Kartais po metų jį pertapau. Vėl pasikeičia. Kartais dingsta net panašumas. Nesiekiu jo išsaugot, man įdomūs tie pokyčiai.
Jei lygini su dvyniais, vėl aiškiai atsiskiria išorinis panašumas ir, sakykim, turinys. Pažįstu dvynių, kuriems labai svarbu, kad jie būtų suvokiami kaip atskiri asmenys. Juos labai erzina juokeliai apie jų tapatumą. Aišku čia nemažai painiavos. Dvyniai atrodo kaip gera analogija tau ir tavo atvaizdams. Visur čia tapatumo problema.
Būna, kad dvyniai ir visiškai susipyksta. Mano atveju, tai būtų tarsi susipykti su savimi. Iš tiesų, jau kalbėjom, kad atvaizdas netapatus vaizduojamajam. Galima viską supaprastinti iki geno, tačiau tik čia ir paprasta, o toliau viskas neaišku. Net bandant suprasti vandenį, tampa aišku, kad jo formulė apie jį pasako pernelyg mažai. Jis gali būti ledas, garas, tekantis, šaltas, karštas, o formulė ta pati.
Taip gaunasi, kad savo „genams“ suteiki daug gyvenimų ar variacijų.
Gali būti. Šiek tiek gal nusižiūrėjau iš Luciano Freudo, kai jis sakė: „aš netapau portretų. Aš kuriu žmones tokius kaip tie, kuriuos tapau. Jie gyvena paveiksluose“. Jie gyvena savo ribose.
Kodėl jie tokie pabrėžtinai netobuli, net nedailūs?
Todėl, kad man tokių trūksta. Trūksta jų vaizdavimo. Trūksta tų žmogaus pusių rodymo ir pripažinimo jas esant. Žmogų paprastai supaprastina iki vieneto ir po to visur rodo. Tai yra neįdomu. O be to, kūryba nėra toks jau visiškai sąmoningas veiksmas. Aš tikrai nežinau kaip ir kodėl jie tokie pasidaro. Po to jau galiu apmąstyti, vienaip ar kitaip apie tai pasakyti, bet kūrybos procesas nėra labai racionalus. Aš taip nedirbu.
Gal paaiškinimas paprastas – savo pasirinkimais atstatome pusiausvyrą. Pažįstu išskirtinai neagresyvų žmogų, kuris klausosi pačio žiauriausio metalo. O visokie žudikai maniakai klausosi Bacho. Gal tu tiesiog pernelyg malonus žmogus ir tau būtinas negatyvas?
Jau prisipažinau, kad tapau tai, ko man trūksta. Dabar jau nebeišsiginsiu. Kūryba man yra labiau nesąmoningas procesas. Tačiau jei užhipnotizuotų žmogų, juk irgi pradėtų lysti keisčiausi dalykai. Klausimas ar verta viskuo pažodžiui tikėti? Nereikia atpainioti racionalumo ir neracionalumo. Lygiai taip pat nereikia mėginti atskirti mąstymo nuo pojūčių. Apie juos kalbu atskirai tik tuomet kai noriu ką nors išanalizuoti, pvz. dėstant piešimą dailės akademijoje. Negaliu nuo vienuolikos iki dvylikos būti racionaliu, o nuo dvylikos iki pirmos neracionaliu.
Kada tau atrodo, kad kūrinys baigtas? Kada jis tau atrodo geras?
Baigtas jis būna, kai man nusibosta prie jo dirbti. Visada matau, kas dar blogai. Bet ateina laikas, kai susipranti, kad reiktų pereiti prie ko nors kito. Man labiau patinka tie mano darbai, kuriuos tapydamas aš patyriau daugiausiai smagumo. Dar yra tendencija, kad geresni atrodo vėliausi. Geriausias – paskutinis. Tik iki tol, kol pabaigiu. Čia daugiausia vilčių. Ir jos, aišku, žlunga. Jei žlugimas itin didelis, kūrinio kartais pradedu nekęsti. Visi mes norim padaryt labai gerai, bet išeina taip, kaip išeina.
O kas yra geras paveikslas reiktų labai ilgai pasakoti. Svarbu, kad veiktų žmones. Tapai ir tikiesi, kad paveiks, o gali ir visai neveikti. Išduoti tave. Kaip koks vaikas, kuris užaugęs daro ką nori ir nebūtinai tai, kas tave džiugina. Bet tu jo nebegali išsižadėti, nes vistiek tavo genai liks jame. Negaliu aš paaiškinti savo kūrybos. Man atrodo, kad kartais menotyrininkai nusivilia nesutapimu to, ką jie mato, ir to, ką aš kalbu. Galėčiau gal ir patylėti.
Tau artikuliacija trukdo dirbti?
Taip. Pirma turiu daryti, po to atmesti kas netinka, papildyti ko trūksta, nes nežinau kur paveikslas nuves. Susiformuluoti idėją ir ją įgyvendinti – nuobodu, įdomu auginti idėją dirbant. Manau, kad tapyba nėra vien tik idėjų įgyvendinimo įrankis, tai gali būti ir idėjų generavimo būdas. Bet kodėl jūs vis klausinėjat apie tas mano intencijas ir ką aš noriu nutapyti?
Negi manai, kad yra beprasmiška kalbėtis su menininku?
Ne. Pokalbis gali būti prasmingas su visais žmonėmis. Net su nebyliu. Tik aš nežinau kodėl vienaip ar kitaip darau. Man patinka pati būsena tapant. Jei netapau būnu piktas, sau nepatinku. Ir kitiems. Kai tapau jaučiuosi geriau.
Žygimantas Augustinas, „Jis Nr. 4“. 2013 m. Nuotrauka iš autoriaus archyvoŽygimantas Augustinas, „Jis“. 2013 m. Nuotrauka iš autoriaus archyvoŽygimantas Augustinas, „Žiovaujantis“ (2000); be pavadinimo (2001). A. Lekytės nuotr.Žygimantas Augustinas, „Klonuotas I, II“. 2010 m. A. Lekytės nuotr.Žygimantas Augustinas, „Laisvalaikis“. 2012 m. A. Lekytės nuotr.Žygimantas Augustinas, ekspozicijos fragmentas. 2012 m. A. Lekytės nuotr.Žygimantas Augustinas, ekspozicijos fragmentas. 2012 m. A. Lekytės nuotr.Žygimantas Augustinas, ekspozicijos fragmentas. 2012 m. A. Lekytės nuotr.Žygimantas Augustinas, ekspozicijos fragmentas. 2012 m. A. Lekytės nuotr.
