7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Svarbiausias yra žiūrovas, bet šitas vaidmuo priklauso ir menininkui

Konstantino Bogdano (jaunesniojo) paroda galerijoje „Vartai“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 22 (1036), 2013-05-31
Dailė
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Lankytojų į galeriją suneštas purvas“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Lankytojų į galeriją suneštas purvas“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.

Konstantinas Bogdanas (jaunesnysis) yra menininkas. Jis ne kartą pirmu asmeniu tai užrašė. ŠMC kavinėje buvo švieslentė (po galais, kurgi ji dabar?), nuotraukose su šeimos nariais (irgi menininkais), taip pat ir naujausioje parodoje „9 / 4“ – ant sirgališko šaliko. Tai ne šiaip užrašas, o veiksmas. Virsmo burtažodis. Pasirinkimas. Kaip santuokos ritualo metu ištarus „taip“ virstama sutuoktiniais, taip Konstantinas vis įsteigia save kaip menininką. Taip, tai labai paprastas veiksmas. Tik tiek. Tačiau suvokėjas turi turėti galvoje ne vien tik tai, bet ir tai, kas buvo atmesta, kokia tokio lakoniškumo kaina ir dar svarbiau – kokia prasmė. Bogdano (jaun.) kūryboje tai, ko jis nepadarė, yra lygiai tiek pat svarbu, kaip ir tai, ką jis padarė.
 

Konstantinas nėra spalvotasis, nėra vienakojė lesbietė, nei ateivis, nei išeivis, jo naudojamos medijos be stigmos (kitaip nei keramika ar tekstilė), net nebrangios. Jis nėra žmogus, niekaip nesusijęs su menu, turi ryšius – pažįsta visus žmones, reikalingus menininko karjerai daryti (žymūs menininkai, reikšmingi kritikai, kuratoriai, redaktoriai, kolekcininkai, dailės akademijos bendruomenė ir t.t.), jam pasiekiamos raktinės institucijos (dirbo ŠMC, VDA, prie svarbių tarptautinių projektų), kitaip tariant, nėra jokių trikdžių: jis yra baltasis, sveikas, išsilavinęs ir (netgi) talentingas vyras – toks, kokie paprastai daro ne tik karjerą, bet ir pagal save rašo istoriją. Tačiau jis visų tų galios ir garsinimosi instrumentų nenaudoja. Sąmoningai. Kuria, kviečiamas dalyvauja, bet nesisiūlo, neužsimena, neužsiima savo kūrybos sklaida. Ir būtų neteisinga, jei tokią laikyseną interpretuočiau kaip politiką, neva jis kovoja prieš ką nors ar už ką nors. Nesugebėčiau pridengti tokios versijos dirbtinumo. Nors pilietinį aktą vis dėlto įžvelgčiau. Nematau jame nei pagiežos, nei cinizmo, tik sąmoningą pasirinkimą. Nesu susidūrusi daugiau nė su vienu menininku, kuris taip atidžiai domėtųsi kitų kūriniais. Ir tinginystė čia niekuo dėta.
 
Reikalas tas, kad menas jam yra kažkas kita nei socialinis statusas ir karjeros darymas. Kažkas antropologiniu požiūriu labiau pirminio, tebūnie – egzistenciško arba, sakykim, tiesiog paprastesnio, arčiau asmenybės, gyvenimo formos struktūros, kur šiukštu negalima įsileisti kompromiso. Ne saviraiška, ne galia, galbūt bendravimas, bet dar ir kai kas, būdinga tik menui. Čia svarbi ta meno funkcija, kuri padeda neišprotėti, nesusireikšminti, akumuliuoja ir transformuoja paradoksus, gamina prasmę. Tai susiję su išmintimi, lengvumu ir savo vietos pasaulyje tyrimu. Kartais žaidimu. Tai lengviau apibrėžti per neigimą ir susiję gal labiau su tikėjimu.
 
Dėl to, kad Konstantinas du dešimtmečius sugebėjo savo meno supratimą išsaugot atskirtą nuo meno vadybos, stūmimo ir panašių dalykų, jis yra man itin svarbus menininkas asmeniškai. Nesakau, kad dabar visi turi nebesirūpinti savo kūrybos likimu, kad taptų tikrais menininkais, tačiau Konstantino (radikalios formos) buvimas praktiškai įrodo, kad egzistuoja pasirinkimas. Jo (as)meninė laikysena akivaizdžiai primena, kad būti menininku ir daryti menininko karjerą yra du labai skirtingi dalykai. Tik dėl tokių ir panašių menininkų buvimo nemetu šios srities.
 
Tačiau tai visai nereiškia, kad Bogdanas (jaun.) gyvena paraleliniame pasaulyje, nėra susipažinęs su meno gyvenimu, hierarchija ir sklaidos mechanizmais, atvirkščiai – neretai tai tampa jo kūrinių objektu arba priemone pakalbėti apie tai, kas jam svarbu. Pavyzdžiui, galerijos pirmoje salėje rasite savotišką „prisistatymą“ – tapybos darbas, kuriame užfiksuota „Artfacts“ menininkų reitingų lentelėje jo užimama vieta 2012 metų gruodžio 23 dieną – 31339... Skaičiai visada padeda pasijusti negyvam, santykyje su subjektyvumu pasiekia smagų absurdo laipsnį. Dar smagiau, kad tai ne skundas ar bodėjimasis sistema, o, manau, matavimo įrankių matavimas. Gal „marginalo“ pozicijos, kas turi šiokį tokį egzaltacijos atspalvį, pagrindimas. Bet žiūrovui toks ėjimas kaip kokią gėlelę įteikia klaustuką, kuris vis netiesiogiai sukasi apie vieną esminių klausimų – kas yra menas? Na tikrai ne vieta reitinge, bet kas tada? Kartais man atrodo, kad beveik visi jo kūriniai yra tokio pobūdžio klaustukai.
Su Konstantinu kalbėdamiesi apie čekų menininką Jirži Kovandą išsiaiškinom, kad kūriniui, idant šis taptų menu, reikia žiūrovo. Tai pagrindinė pirminio virsmo menu sąlyga. Čia nekalbu apie tolimesnę kūrinio karjerą. Reikia bent vieno tikinčiojo. Tokiu būdu net ambicijų neturintis objektas gali tapti menu. Pavyzdžiui, kai vyko projektas „Butas 99“ – menininkai įvairiose erdvėse mieste pristatė savo instaliacijas ar projektus, – žymios menotyrininkės Laima Kreivytė su Skaidra Trilupaityte vieną visai niekuo dėtą religinių dirbinių dirbtuvėlę palaikė instaliacija. Perpasakojamosios istorijos būdu ji ir toliau funkcionuoja kaip meno kūrinys. Tai reiškia nei daug, nei mažai – menininko gali ir nebūti, bet žiūrovo užtenka. O užkrečiamai įtikėti gali ir neprofesionalas.
 
Žinoma, sėkmingiausiai virtimo menu aktas vyksta esant daugiau dalyvių, kritinė masė – du. Menininkai šiuo klausimu moka gudrauti – pavyzdžiui, kurdami autoportretą išskaido save į tris asmenis: kūrėją, vaizduojamąjį ir žiūrovą. Trejybės dar niekam nepavyko paneigti. Bogdano (jaun.) tekstiniai kūriniai su integruotu „aš“ elgiasi lygiai taip pat – tas „aš“ sudvigubėja, tampa ir išoriniu, ir vidiniu vienu metu – sudaro kritinę masę. Burtas įvyksta. Todėl nenustebau radusi prierašą, kad kūrinys „Žalgiris“, kur stadione tarp sporto sirgalių įsimaišęs autorius su savo firminiu užrašu, yra „apie menininko vienatvę“. Jis kažkaip įsigudrino nuo nieko nepriklausyti. Užtat jo personalinės parodos man teko labai ilgai laukti. Džiaugsmingai moju kuratorei Inesai Pavlovskaitei.
 
Šiek tiek dramatizuotai pristačius šio menininko svarbą man subjektyviai, būtina pasakyti, kuo Konstantino Bogdano (jaun.) meno kūriniai gali būti patrauklūs ir įdomūs mažiau angažuotam parodų lankytojui. Jis išskirtinis tuo, kad absoliučią pirmenybę suteikia žiūrovui, taip iš istorinio meno šalies centro patraukdamas menininko ego. Todėl kadaise, užuot sukūręs meninį objektą troleibuse (1999 m. projektas „Identifikacija“), kasnakt savo rankomis troleibusus plovė, todėl nebuvo dabar veikiančios parodos atidarymo, todėl neužstojo kūrinių savo kūnu ir plepalais, todėl kūrinių aprašymus galima nusikabinti nuo kablio ir susisegti į katalogą, o ne susirietus skaityti, todėl vienas kūrinys yra galerijoje tam tikru laiku pasirodanti gidė, kuri pasakoja apie kūrinius ir atsako į kylančius klausimus, todėl atsirado kūrinys „Lankytojų į galeriją suneštas purvas“. Pastarasis geriausiai ir iliustruoja mintį. Šiukšlių krūvelė paversta kone relikvija, nes be žiūrovų žvilgsnio, sąmonės ir, šiuo atveju, batų su įstrigusiu purvu menas nėra joks menas.
 
Dėmesingumas tau (žiūrovui) perkelia susitikimo su kūriniu gravitacijos ašį, o tai jaudina kaip ir tuos Marinos Abramović žiūrovus, kurie verkė vien todėl, kad ji į juos žiūrėjo („Marina Abramović: The Artist Is Present“). Kodėl turėčiau tokio meno netrokšti? Iliustratyvi analogija būtų su architektūros sritimi. Vieni architektai (deja, didžioji dauguma) siekia bet kokia kaina realizuoti savo kankinančio mastelio ego, bet yra ir tokių, kurie kuria realiems žmonėms su realiais poreikiais, ir tai visai ne dydžio klausimas. Greičiau menininko savęs suvokimo reikalas. Man labiausiai imponuoja tie, kurie ir save mato tarp žiūrovų. Tai keičia beveik viską.
 
Būtų naivu manyti, kad Marinai, Jirži ar Konstantinui nerūpi pripažinimas, įsiamžinimas, prasmingo (per kūrinius) gyvenimo pojūtis. Nepabijokime ir žodžio šlovė. Tai visiškai žmogiška, antropologai ir psichologai geriau už mane paaiškintų, kodėl tai svarbu. Tačiau negaliu neigti, kad labai imponuoja Bogdano (jaun.) kūrinių atsiradimo švara ir intelektualumas, suprastas kaip tiksli įžvalga, o ne dabar madingas miglotas sau pačiam filosofų percitavimas. Užsukę į parodą rasite daug menininko pasiūlytų būdų paminkyti meno vertės sampratą. Primena išlaisvinantį Foucault juoką, nors kai kurie Konstantino kūriniai irgi ne kiekvienam...
 
Paroda veikia iki birželio 15 d.
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val. ir šeštadieniais 12–16 val. Dalis kūrinių eksponuojami tik dvi valandas per dieną: antradieniais–penktadieniais 17–19 val. ir šeštadieniais 13–15 val.

 

Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Lankytojų į galeriją suneštas purvas“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Lankytojų į galeriją suneštas purvas“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Lankytojų į galeriją suneštas purvas“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Lankytojų į galeriją suneštas purvas“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Reitingavimas“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Reitingavimas“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Kūrinių skaičius patalpoje“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Kūrinių skaičius patalpoje“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „L’Art Volatile“ („Lakus menas“). 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „L’Art Volatile“ („Lakus menas“). 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), hepeningo fragmentas „Kūrinys ne kiekvienam“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), hepeningo fragmentas „Kūrinys ne kiekvienam“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Žalgiris“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Žalgiris“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Žalgiris“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas (jaun.), „Žalgiris“. 2013 m. A. Lekytės nuotr.