7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Užtat atsiskleidžia erdvė

Tapybos paroda „Eurostandartai“ VDA parodų salėje „Titanikas“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 20 (1034), 2013-05-17
Dailė
Konstantinas Gaitanži, „Vaizdas į auksinį saulėtekį iš Panerių duobės“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Konstantinas Gaitanži, „Vaizdas į auksinį saulėtekį iš Panerių duobės“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.

Nustebino parodos pavadinimas. Pasirodė kaip mėginimas įveikti, matyt, nuolat peršamą kompleksą dėl galimo pataikavimo užsienio rinkai, prisitaikymo prie platesnės nei vietinė auditorijos, supanašėjimo su autoritetais. Mąstymas plačiau, manau, nėra joks trūkumas, o štai lengvai suvokiamo dailaus produkto gamyba tikrai dirgina lankytojus galerijų, kur neperkama, o dvasiškai, intelektualiai ar dar kitaip nepragmatiškai turtėjama. Tačiau tik vieną kitą iš parodos autorių galėtum tuo apkaltinti.   

Parodoje dalyvauja Konstantinas Gaitanži, Agnė Jonkutė, Jonas Jurcikas, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė ir Alisa Mulina, tačiau, atvirai pasakius, tarp jų matau mažai ką bendra. Todėl paroda, nors ir erdviai, beveik prabangiai išeksponuota, atrodo suneštinė blogąja prasme. Pavadinimas čia gali būti bet koks – tokių skirtingų autorių niekaip nesuriši. Tylūs A. Jonkutės vidinių erdvių stebėjimai su J. Jurciko „transparantais“ atrodo kaip du priešingi poliai, E. Karpavičiūtę su K. Gaitanži pasistengus dar galima susieti kaip metateksto ieškotojus ar dailės istorijos eksploatuotojus, o J. Kyzikaitės ir A. Mulinos kūriniai, regis, taikosi į kasdienybės tyrimus.
 
Parodai būtų pravertęs geras kuratorius, kuris peržvelgęs atskiras kolekcijas rastų trūkstamą bendrą vardiklį. Paprastai suneštinės parodos, pavyzdžiui, tokį žanrą propaguojančioje galerijoje „Arka“, atrodo kaip penkerius metus neravėtas darželis. Čiagi – vaizdas gražus. Atsiskleidžia erdvė. Bet tai paverčia tapybą tik dekoracija. Todėl galima sakyti, kad parodos realiai nėra, verta aptarti tik atskirus autorių pasirodymus, kaip kokioje meno mugėje.
 
Žinant, ką kuria suminėti autoriai, pamačiau lygiai tai, ką ir tikėjausi. Vadinasi, galima kalbėti apie nusistovėjusį braižą. Tačiau vienu atveju tai kelia nuobodulį kaip dar viena nugroto kūrinio variacija (J. Jurcikas, J. Kyzikaitė), kitu atveju ta pati tema gilėja (A. Jonkutė, E. Karpavičiūtė). Panašu, kad A. Jonkutė nelabai jaudinasi dėl patrauklaus paviršiaus, o visas jėgas meta tuštumos daugiakalbiškumui fiksuoti. Iš seniau atsimenu skaudančią tuščių (ligoninės?) koridorių lempų apšviestą tuštumą, vėliau tuščius patalus. Galiausiai tuštumos vis labiau išsivadavo nuo apčiuopiamybės ir tik pavadinimai gamina jausmą („Išėjimas“, „Dvi vietos“) žvelgiant į pilkas drobes. Toks meninis veiksmas komentuoja ir vaizdo santykį su tekstu.
 
E. Karpavičiūtė toliau sėkmingai daro „dirbtinį kvėpavimą“ tapybai – atsuka paveikslo langą į meną ir jo kūrėjus. Tokiu būdu ji elgiasi antimodernistiškai – jos darbuose menas nėra grynumo siekianti raiška, beveik gamtiškai gimstanti forma iš genijaus ir įkvėpimo, o atvirkščiai – vaizdinių ir žmoniškųjų ryšių matrica, atspindžių begalybė veidrodyje. Tai turi kažką bendra su Aby Warburgo noru suprasti vaizdo, kaip savarankiškos būtybės, gyvenimą.
 
Visai netikėtas posūkis K. Gaitanži kūryboje. Paprastai jo darbai viena ranka laiko už komiksų žanro. Pavadinimai paaiškina, kas vyksta su personažais. Dažniausiai vaizdo ir teksto santykis būna ironiškas. Toks vienas šioje parodoje ir yra kūrinys – „Raudonosios žvaigždės kritimas“. Tačiau dėmesį atkreipė ir turinio sodrumu pradžiugino diptikas „Vaizdas į auksinį saulėtekį iš Panerių duobės“ (2013). Jį būtinai turėtų įsigyti koks nors Lietuvos muziejus, nes tokio koncentruoto tautinio turinio dar nesu mačiusi. Čia ir Petro Rimšos „Saulėtekis“ (1908–1909), kurį Laima Kreivytė parodoje „1907:2007. Privatūs pokalbiai“ sėkmingai sugretino su Pauliaus Vitkausko daugiakoje kėde „KU-DIR-KA“ (2006). Be jokios abejonės, aplinkui blaškosi M.K. Čiurlionis su savo didingomis sonatomis ir įvairiais spinduliais bei miškais. Tik čia jis skamba ironiškai. Vaizde galima atpažinti ir Antano Baranausko pliktelėjusį šilelį. O be to, tai dar yra ir vaizdas iš Panerių duobės! Visas palikimas dar labiau dramatizuojasi žvelgiant mirties akimis, o kūrinys aprėpia ne tik grožę Lietuvos, bet ir istorines skriaudas. Ohoho. Ir kompozicija neperkrauta, ir kičo nėra. Tik vos vos ironijos. Be jos kūrinys neveiktų kaip lygintuvas be elektros. Neaišku tik viena – kuriems galams tokiems kūriniams reikia angliško pavadinimo? Tik Lietuvos žmogus, žinantis visą lietuvybės programą atmintinai, gali visa širdimi pajusti tą reikšmių orkestrą. Šiaip europiečiui nei Paneriai, nei Rimša greičiausiai ničnieko nesakys.
Kitaip tariant, orientacija į platesnę rinką turi savų sunkumų. Negana išversti pavadinimą. O kartais ir čia, vietoje, lieka neaiškūs renginio tikslai ir uždaviniai. Manau ir noriu tikėti, kad teisingai – žiūrovas darosi reiklesnis.   
  
Paroda veikia iki gegužės 17 d.
VDA parodų salė „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

 

Konstantinas Gaitanži, „Vaizdas į auksinį saulėtekį iš Panerių duobės“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Konstantinas Gaitanži, „Vaizdas į auksinį saulėtekį iš Panerių duobės“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Agnė Jonkutė, „Dvi vietos“. 2012–2013 m. J. Lapienio nuotr.
Agnė Jonkutė, „Dvi vietos“. 2012–2013 m. J. Lapienio nuotr.
Alisa Mulina, ekspozicijos vaizdas. J. Lapienio nuotr.
Alisa Mulina, ekspozicijos vaizdas. J. Lapienio nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, „Kauliukas“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, „Kauliukas“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, ekspozicijos vaizdas. J. Lapienio nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, ekspozicijos vaizdas. J. Lapienio nuotr.
Eglė Karpavičiūtė, ekspozicijos vaizdas. J. Lapienio nuotr.
Eglė Karpavičiūtė, ekspozicijos vaizdas. J. Lapienio nuotr.
Jonas Jurcikas, „Back to the future“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Jonas Jurcikas, „Back to the future“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.