7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kiparisų alėja ir atminties klijai

Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 10 (1024), 2013-03-08
Dailė
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos“. Fragmentas. 2013 m. Teksto autorės nuotr.
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos“. Fragmentas. 2013 m. Teksto autorės nuotr.

Begalinė atspindžių seka veidrodyje, kopijos kopija – šie raktažodžiai ir raktavaizdžiai galioja ne tik Patricijos Jurkšaitytės tapybai, bet ir tekstams apie ją. Žinoma, ir ten, ir ten veikiama su mažais, bet esminiais pakeitimais. Pavyzdžiui, nė kiek nepaseno prieš 9 metus dailės teoretikės Erikos Grigoravičienės parengtas pokalbis su menininke („Apie Velazquezą, Vodopjanovą, Warburgą ir kitus vyrus“, 7 meno dienos, 2004-03-12 nr. 605). Kalbėjimas apie jos kūrinius įgavo stabilią formą, nes menininkė labai protingai ir aiškiai formuluoja savo praktikas, kūrinių reikšmes ir prasmes, o vėliau tos formuluotės keliauja ir reprodukuojasi daugelio tekstuose. Juk viskas pasakyta: pertapomi senųjų meistrų kūriniai, jų veikėjai ištremti iš paveikslo, tai, kas buvo nesvarbu, tampa svarbu, nebėra žiūros centro, akys turi keliauti po turtingas detales (aksomai, brokatai, veidrodžiai, matiniai ir perregimi paviršiai), dailės istorijos užkaboriai skleidžiasi déjà vu principu, žiūrovas patenka į keistas mentalines vietas ir t.t. Šįkart „Olandiškos istorijos“ įgijo mažųjų olandų specifikos: maži formatai, interjero detalumas, beveik visad tai „kelių kambarių“ erdvė (antras – už durų arba už veidrodžio).

 
Šios menininkės kūryba it vėžlys. Ir visai ne ilgas naujos parodos laukimo laikas čia svarbiausias, o hermetiška struktūra – kiautas – sudarytas iš dirgiklių, kuriuos mūsų protas šifruoja kaip kanoninio / „didžio“ meno sandus: meistriškas atlikimas, kompozicinės schemos, harmoningas koloritas, erdvės ir šviesos tikroviškumas, lytėjimo juslių sužadinimas ir panašiai. Tik su išluptu „didžiuoju pasakojimu“.
 
Nors laikas irgi svarbus. Po laukimo, t.y. kelerių metų laiko atkarpos, gauni stebėti paveikslo laiką, kuris yra susijęs su dar viena, kur kas didesne (nuo XVII a. olandų tapybos iki dabar) laiko atkarpa, o dėmesį sutelkusi į drobės paviršių pamatai dar vieną atkarpą – tapymo laiko. (Mat kiekvienoje drobėje atrodo, kad potėpių maždaug tiek, kiek ant galvos plaukų.) Tušti interjerai verčia pagalvoti apie laukimą, nes žmogaus aplinka be veikėjo atrodo laukianti, kaip teatro scena. Vadinasi, vienas paveikslas turi mažiausiai keturis laikus, bet reikia dar priskaičiuoti ir laikotarpį, kuris sukūrė galimybę taip elgtis su vaizdo laiku – postmodernizmą. Jau penki. Tuomet nepamirškime, kad kai kuriuose naujuose darbuose senųjų meistrų maniera vaizduojami šiuolaikiniai antikvariatai (šeši), kuriuose prisivėlė dar daugiau laikų. Norint nepamesti skaičiaus tektų ilgai skaičiuoti ir tyrinėti objektus. Bet to daryti neverta. Menininkė mus įstumia į begalinį laiką. Ir, geriau pagalvojus, reikia pripažinti, kad praeitis yra tokia pat neišsemiama kaip ir ateitis. O be to, praeitis – pilna apčiuopiamų daiktų, jų kopijų, replikų ir visokių bekūnių vaizdų, kurie kaip vaiduokliai šmirinėja po atminties kariotiškes ir tikisi išrišimo. Psichika reaguoja į tai, ką atpažįsta. Viskas vyksta, sakytum, atbulai.  
 
Kitaip tariant, labai sunku pasakyti, ar Patricijos kūryba yra sena ar nauja, lygiai kaip ir nustatyti vėžlio amžių. Nebent žinai. Turiu galvoje ne tai, kad nerodant sukūrimo metų tektų pripažinti, kad jos tapyba yra labiau visuma nei kokie nors etapai. Čia susilieja ne tik gyvenimas su menu, bet ir sena su nauja tampa lydiniu. Į tokias painias metaforas mane įstūmė (naujas autorės kūryboje) sendaikčių motyvas. Tapo įdomu, kaip Patricijos kūrinys, vaizduojantis įvairių amžių daiktais užgriozdiną krautuvę, atrodytų analogiškame antikvariate. Toks hipotetinis scenarijus praktiškai įmanomas, užtektų poros apsirikimų, mat tapymo maniera labai įtikinanti. Neabejoju, kad ir keistokai tušti (be žmonių) muziejinio kolorito paveikslai į bendrą kontekstą įsiterptų tobulai, net katinas nesukniauktų. Viskuo pasirūpintų regos polinkis susieti ir išbaigti.
 
Tačiau jei kas nors akylas ir apdovanotas žinojimu vis dėlto pastebėtų, kad bendras vaizdas tapo kažkoks nebe mono, o stereo – ištiktų gliukas. Jaunimo žargonu gliuku vadinama „haliucinacija, keistas dalykas“. Tačiau man jis patrauklus dėl etimologinės sąšaukos su klijais (glue). Klijų metafora, manau, gali šiek tiek padėti suprasti tą keistai jaudinantį poveikį, kurį daro Patricijos kūriniai. Viskas čia – laiko atkarpos, žinojimas, kaip žiūrėti ir matyti, populiariausi praeities įvaizdžiai ir visumos spragos – klijuojasi ir atplyšta sudarydami naują tikrovę pačiais keisčiausiais būdais. Ir siurrealizmas čia niekuo dėtas, labiau norėčiau galvoti apie Budą, kuris gali būti daugybėje vietų vienu metu. (Matote, kaip į interpretaciją atgal braunasi „didysis pasakojimas“?) Įdomu stebėti, kaip tokioje akistatoje vargsta tvarkos vergas – suvokimas, kaip trūkčiojančiai ima dūgzti jo ventiliatoriai. Mano protas aptilo tik tada, kai iš reginio pasigamino vizija – meno istorijos knyga sulipusiais puslapiais; lupu puslapius, o ten viskas susikergę tiek, kad pati turiu spręsti, kas tai turėtų būti, nekantrauju atversti kitą lapą. Ir pasirodo, kad maloniausia kartoti. Patricija kartoja, žiūrovas nuotykį kartoja. Pridursiu – kartoja vis patobulindami (išardydami, sukeisdami ir kt.).
 
Net jei čia šlovinu praeitį, kartojimą ir sulipusius „puslapius“, naujovė naujoje parodoje yra: greta tapybos atsirado įspūdinga objektų grupė, kuri visą ekspoziciją pavertė instaliacija, o tiksliau – apčiuopiamu peizažu. Didesni už žmogų, minkšti kūgio formos objektai pagaminti imituojant odinių Chesterfieldo sofų raštą iš įdaubų. Vienoje salėje jie virsta kiparisų alėja, kitoje – katedros bokštais. Vos keli atkartoti elementai paleidžia išplėstinę vaizdinių gamyklą. Formos galia atsiskleidžia visu pajėgumu. Patricijos menas mums parodo, kiek esame visko prikimšti ir kokie galingi rūšiavimo / atpažinimo / interpretavimo mechanizmai ten veikia. Todėl kaip užhipnotizuota vėl lauksiu naujos parodos. O tas laikas jau pradeda būti naujo žiūrėjimo dalimi.    
 
Paroda veikia iki balandžio 5 d.
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)
Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.

 

Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos“. Fragmentas. 2013 m. Teksto autorės nuotr.
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos“. Fragmentas. 2013 m. Teksto autorės nuotr.
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiskos istorijos 3“. 2011–2012 m. Nuotrauka iš autorės archyvo
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiskos istorijos 3“. 2011–2012 m. Nuotrauka iš autorės archyvo
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos 7“. 2013 m. Nuotrauka iš autorės archyvo
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos 7“. 2013 m. Nuotrauka iš autorės archyvo
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos“. Fragmentas. 2013 m. Teksto autorės nuotr.
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos“. Fragmentas. 2013 m. Teksto autorės nuotr.
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos“. Fragmentas. 2013 m. Teksto autorės nuotr.
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos“. Fragmentas. 2013 m. Teksto autorės nuotr.
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos 4“. 2011 m. Nuotrauka iš autorės archyvo
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos 4“. 2011 m. Nuotrauka iš autorės archyvo
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos“. Fragmentas. 2013 m. Teksto autorės nuotr.
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos“. Fragmentas. 2013 m. Teksto autorės nuotr.
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos 6“. 2013 m. Nuotrauka iš autorės archyvo
Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos 6“. 2013 m. Nuotrauka iš autorės archyvo