Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Sunkios ir lengvos
Trumpos kelių meno knygų recenzijos
Algimantas Švėgžda, Laimės šulinys | Well of Joy, sudarytoja ir katalogo komentarų autorė Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius: VDA leidykla, 2019, 400 p., svoris 1,91 kg. Tai labai svarbus ir ilgai lauktas leidinys, nes Algimantas Švėgžda yra vienas svarbiausių savo kartos dailininkų, knygoje vadinamas legenda.
Monika Krikštopaitytė
Reidas
Trumpos kelių parodų Vilniuje recenzijos
Salvinijos Giedrimienės retrospektyvinė tekstilė paroda „Kelias“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A). Anksčiau lyg ir prisnūdęs muziejus pagaliau parodė savo ekspozicinės erdvės potencialą. Kuratorių Lijanos Šatavičiūtės-Natalevičienės ir Nijolės Žilinskienės parengta Salvinijos Giedrimienės tekstilės darbų paroda nugriaudėjo beveik gotikinės bažnyčios masteliu su kontrastingais apšvietimais. Asociacijas su šventove kėlė ir nuo 10-ojo dešimtmečio ryškios religinių temų linijos: austos stilizuotos stacijos, Dievo Motina, avinėlis. Tokie kaip Giedrimienės iškalbingi ir daugiasluoksniai darbai turėtų puošti šiandienos bažnyčias. Nors suprasčiau ir jų prisibijančius, nes tekstilės menas, bent jau man, visada buvo labai kūniškas: vis netyčia išryškėja pasaulio pradžios, sluoksniams susiklojus atsiskleidžia viso ko susipynimas, paslaptingos metaforos, kas dogmoms nelabai aktualu. Beveik visi darbai nekvadratiniai, t.y. neigiantys paveikslo, kaip lango, logiką.
Monika Krikštopaitytė
Nepaisant nieko
„Portretas Latvijoje. 20-as amžius. Veido išraiškos“, arba kaip būti geru žiūrovu
Rengėjams gali būti pikta, jei kas nors greitu žingsniu nudrožia per ekspoziciją, o kaltas dėl to dažniausiai bus išankstinis žinojimas. Lietuvos dailės gyvenimėlyje, didesnės apimties grupinėje parodoje pareigingas žiūrovas bus jau daug ką matęs, sustos prie mėgstamų darbų, pasikartojimai jį mažai sudomins, o visai naujų kūrinių parodoje, ko gero, bus daug panašių į jau matytus. Nebent kuratorius sugebės pasakyti ką nors naujo ar įdomaus.
Monika Krikštopaitytė
Gera istorija yra viskas
Paulinos Pukytės retrospektyvinė paroda „Kažkas yra“ VDA „Titanike“
Savo ir ne savo noru vis patekdama į šiuolaikinio meno ambasadorės vaidmenį gerai suprantu žmonių susierzinimą susidūrus su kokiu nors neaiškiu objektu ir dar neaiškesniu tekstu. Jauni kūrėjai ir baikštūs galerininkai beviltiškai eksploatuoja jau senstelėjus filosofus, į akis pučiama tarptautinių žodžių migla, bet niekas niekada nieko neperskaito iki galo pirmiausia dėl nepakeliamo nuobodulio susidūrus su tiesiog blogu tekstu. Tai žlugdo šiuolaikinio meno reputaciją.
Viso labo tai tik blogas, o ne šiuolaikinis menas arba bloga jo komunikacija. Tačiau atsakymas yra ne šuolis į popsą, nes ten pirmas kriterijus yra vartotojo poreikiai ir pataikavimas, jie verčia žiovauti dar labiau. Atsakymas – gera istorija. Nes mes labai nedaug pasikeitėme nuo tų laikų, kai sėdėjome prie laužo ir pasakojome istorijas. Medijos seniai pranoksta pojūčius, bet ne vidinio įvykio svarbą. Istoriją galima kurti tekstu, vaizdu ir situacija. Meno įvairovė parodė, kad tai daryti įmanoma kaip tik nori, bet svarbiausia nepamesti minties ar jausmo gijos, kad ir kokio rafinuotumo ar siaurumo būtų žinia.
Monika Krikštopaitytė
Kanonas punktyrais ir vyriškasis Olimpas
Dvi 2018-ųjų meno knygos
Birželio pabaigoje išleistas MO muziejaus albumas „Lietuvos grafika nuo 1960 metų“ su menotyrininkės Erikos Grigoravičienės tekstais ir rudenį pasirodžiusi Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Linksmos akys. Parodijos, epigramos, šaržai“ (išleido „Interse“) nelabai turi ką bendra, be to, kad buvo dar neanalizuotos, yra išleistos tais pačiais metais ir apipavidalintos to paties dailininko.
Monika Krikštopaitytė
Prietarų laužytojai
Dešimt punktų apie naują MO muziejų
Kritikei rašyti apie puikų naują muziejų, kur kol kas dar nėra ką kritikuoti, – tikra kančia. Visi patosiniai, paprastai nieko nereiškiantys žodžiai kaip „unikalus“, „išskirtinis“, „reikšmingas“ atgyja gyva ugnimi, todėl siekdama atgauti galią rašymui ieškosiu problemų, kurios buvo išspręstos atsidarius MO. Bandydama išsigelbėti nuo daugžodžiavimo, kai apie naują muziejų dabar rašo, kalba radijo bangomis ir rodo visuose įmanomuose ekranuose visi, rašysiu punktais.
Monika Krikštopaitytė
Bėgantis ir sustojęs laikas
Viktoro Paukštelio tapybos paroda „Nebepamenu jos vardo“ galerijoje „Kunstkamera“
Kai galvoju apie Viktoro Paukštelio kūrybą, vis mąstau apie kelis dalykus: muzikos ir dailės kalbos skirtumus, čiurlioniškumą ir postmodernistines procedūras. Šio pianisto ir dailininko grojimas dažnai pavadinamas žėrinčiu, muzikologai jo vardą taria pagarbiai linksėdami, muzikos gerbėjai laukia jaudinančių koncertų. Bet dailės tekste niekada nepavartočiau žodžio „žėrintis“, nes tai muzikos slengas, kitame kontekste skambantis kaip nesąmonė. Ir kyla įtarimų, kad skirtumų yra daug daugiau, kad nežinau to, kas muzikos žmonėms paprasta ir net nepastebima, kad nepajėgsiu aprėpti net pusės šio grojančio ir tapančio menininko pasaulio. Tada galvoju apie Čiurlionį, kad jo muzikinė pusė man nė kiek netrukdo matyti vizualių darbų, jie siejasi, jungiasi per temas, pavadinimus, galų gale puikiai veikia ir be garso.
Paukštelis irgi jungia vaizdą ir garsą, per animaciją šalia grojimo ar koncertą per parodos atidarymą, bet visai kitaip, ir tai yra natūralu, nes laikas kitoks. Vaizdo, garso ir teksto (pvz., kūrinio pavadinimo) santykis dažniau ironiškas ar bent jau veikia per skirtumą. Ir tada mąstau apie postmodernizmą (ta netaisyklinga, plačiąja prasme), kad dalykų ir jų reikšmių santykiai yra sunkiai nuspėjami, lengvai kintantys, pakrikę. Et, bet dar romantikai ir egzistencialistai buvo nustatę pasaulio pakrikimą, tik dabar tas pakrikimas turi daugiau atspalvių, kartais linksmų.
Monika Krikštopaitytė
Nusukamos galvos, liejasi kava
Vitos Opolskytės paroda „Folie à deux“ Pamėnkalnio galerijoje
„The Rooster Gallery“ atstovaujama menininkė Vita Opolskytė dar nebuvo surengusi personalinės parodos Lietuvoje, nors jos kūrinių jau spėjo įsigyti svarbieji kolekcininkai. Šios tapytojos iš neatitinkančių dydžių suręstas, tarp tikrumo ir netikrumo dreifuojantis pasaulis meno gerbėjams jau buvo šiek tiek žinomas iš dalyvavimo bendrose parodose.
Monika Krikštopaitytė
Kušetė, megztinis ir panorama
Naujasis Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“
Lietuvos menotyrinis kuravimas, t.y. kai meną tiriančiajam tenka tvarkytis su įvairesne, istoriją turinčia medžiaga, į rengiamas parodas žiūri dvejopai. Vienam labai rūpi papasakoti kontekstą, prie kūrinių privalo būti paaiškinimai, kurie atskleis, kodėl iš pažiūros neįdomus eksponatas yra ypač svarbus, o už įdomaus vaizdo visada tūno dar kokia nors istorija. Čia šventas žodis yra tyrimas. Ekspozicijos dažnai paremtos moksliniais darbais.
Monika Krikštopaitytė
Didieji vasaros darbai
Parodos ir įvykiai
Kas įvyko, kol keliavome ir laistėme vejas? Buvo dvi į svarbius precedentus pretenduojančios diskusijos. Tiksliau, dvi diskusijų su visuomene imitacijos: viena – apie teritorijos šalia Šv. Jokūbo bažnyčios užstatymą, kita – apie Reformatų parko rekonstrukciją. Į abi buvo sukviestas įtikinamai objektyvus ir įvairus (bendruomenės, specialistų, miesto departamentų atstovų, kultūros veikėjų) būrys, o po abiejų susitikimų projektų rengėjai paviešino tendencingus pranešimus spaudai. Dalia Vasiliūnienė atkreipia dėmesį, kad „St. Jacobs“ projekto rengėjai viešai džiaugėsi, jog atliktais pakeitimais daugmaž visi yra patenkinti, architektai patobulintą projektą laiko tinkamu, nors diskusijoje išsakyta daug specialistų kritikos, o susitikimas atrodė itin nepalankus jo rengėjams.
Panašiai kilusią nepasitenkinimo bangą ignoravo ir Reformatų skvero atnaujinimo architektė, susitikime mačiusi vien nežymias, bet prasmingas patobulinimo galimybes. Tačiau, kadangi visos diskusijos yra viešai pasiekiamos, galima įsitikinti, kad abu projektai sukėlė didelį ir pagrįstą pasipiktinimą ir dėl siūlomo galutinio rezultato, ir dėl svarbesnių tyrimų nebuvimo. Reformatų skvero atveju valdininkų pernelyg dažnai naudojama schema „dabar jau vėlu ką nors keisti“ nebesuveikė – iniciatyvinė grupė siekia ištirti, ar visas procesas vyko tinkamai, nes klausimų kyla daug ir esminių. Kažin kada bus rimčiau paklausta apie nedalijamų kompleksų (posesijų) miesto centre dalijimą, apie nacionalinės reikšmės statuso lyg tarp kitko pakeitimą į vietinės reikšmės, apie reikšmingų paveldosaugos objektų pažastyse statomus verslo objektus su vaizdu?
