7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nusukamos galvos, liejasi kava

Vitos Opolskytės paroda „Folie à deux“ Pamėnkalnio galerijoje

Monika Krikštopaitytė
Nr. 31 (1268), 2018-10-05
Dailė
Vita Opolskytė, „Jauskis kaip namie“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Vita Opolskytė, „Jauskis kaip namie“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.

„The Rooster Gallery“ atstovaujama menininkė Vita Opolskytė dar nebuvo surengusi personalinės parodos Lietuvoje, nors jos kūrinių jau spėjo įsigyti svarbieji kolekcininkai. Šios tapytojos iš neatitinkančių dydžių suręstas, tarp tikrumo ir netikrumo dreifuojantis pasaulis meno gerbėjams jau buvo šiek tiek žinomas iš dalyvavimo bendrose parodose. Jos kuriamas pasaulis paveikus tuo, kad skausmingai ryškiai priminė vaikystę, kur žaislų ir žaidimo tikrovė pranoksta tikrąją. Ten (tapyboje ir vaikystėje) realybė atrodo labiau žaislinė, o laiko tiek daug, kaip niekada vėliau. Paveikslų erdvė kvepėjo pažintimi su savimi ir kėlė giluminį ilgesį. Tačiau „Folie à deux“ („Beprotybė dviem“) laikas ir objektai radikaliai pasikeitė. Čia skausmingai pulsuoja patvinusi suaugusiųjų stichija.

 

Parodos struktūra kinematografiška. Retas paveikslas iš rodomų tiek daug nuveiktų vienas pats sau, tačiau puikiausiai atsiskleidžia kaip asociatyvus kadras sekoje. Bendra parodos atmosfera savaip primena tris filmus vienu metu: Wong Kar Wai’aus „Meilės laukimą“ – todėl, kad pasakojimas skleidžiasi per niuansus, per prasilenkimus, labai stiprius jausmus, sukeltus to, kas neįvyko; Davido Lyncho „Malholando kelią“ – dėl antžmogiškų, sunkiai paaiškinamų reiškinių kartais buitišku veidu, neangeliškų troškimų: čia nusukamos galvos, gaivališkai liejasi kava, tykšta padažas, stoja laikrodžiai, šachmatų partija lemia likimą, katės atsisako skaityti apie nihilizmą taip nuolankiai, kad imi įtarti dar nematomą, bet jau nujaučiamą viso pasaulio griūtį (asmeninio, žinoma); ir Leos Caraxo „Pont Neuf meilužius“ jausmo bekompromisiškumu. Paroda veikia kaip beprotybės pasiūlymas dviem, nes visi tie jausmų dėmenys, ko gero, gali būti patiriami tik artimame ryšyje.

 

Kaip gerame romane ar filme yra Jis (nugara per visą drobę, pagrindinės sienos centre), Ji (užverktomis akimis, šalia, tokia mažytė), kažkokie kiti žmonės, įvykiai ir veiksmai (nematomas žmogus guodžiamai paliečia petį), kurie visiškai nesvarbūs, o tik sukuria foną lemtingai jausmų dramai. Po drebinančios kulminacijos, kada nors, po kelerių metų, toji nesvarbi scenografija virs sentimentalios vertės persisunkusiais ženklais, kurie nepaisydami laiko durs, bildės, girgždės, vis kitaip pasakos tą patį keisčiausią įvykį. O kol kas nesuvaldomi pojūčių ir jausmų dariniai atrodo slegiančiai nepraeinantys ir nesikeičiantys. „Folie à deux“ jaudina jausmo intensyvumu.

 

Opolskytės tapybos kalba, kaip ir parodoje formuluojami patyrimai, supasi tarp dviejų lygių: keisto tikroviškumo ir estetinio dažo plokštumo. Spalvų deriniai skambūs labiau emociškai nei estetiškai. Jie kuria užslėptai įtemptą nuotaiką. Menininkę pavadinčiau intuityviai analitiška. O kai toji jos savybė, sujungta su įtaigia tapyba, pritaikoma kalbėjimui apie jausmus, efektas gniaužia kvapą. Ne šokiruoja staiga dideliu įspūdžiu, o veikia iš pasalų kaip lėtas, bet nuožmus smauglys.

 

Anotacijoje Opolskytė rašo, kad, jos manymu, egzistuoja keli gyvenimai. Menininkės kūriniai tuo įtikina, nes laikas juose susisluoksniavęs dėl persekiojančio pojūčio, kad veikėjai yra ne ten, o persikėlę į vidinį laiką, apmąstymus, kas buvo, kaip galėjo būti, kas bus. Ryškiausiai iš visų jaučiamas dabarties patyrimo deficitas. Autorės poetinio pobūdžio atidarymo kalboje galima įžvelgti paaiškinimą: „taip bloga, tačiau geriau niekad nebuvo“. Iš to sunkiausia pajudėti, nes nesinori.

 

Paroda pasakoja apie aistrą su visais skausmingais „bet“, apie svaigulio suluošinantį laiką, apie atsisakymą „atstrigti“. Laimingi menininkai, nes turi dar vieną kalbą tam, apie ką neįmanoma kalbėti.

 

Opolskytės kūryboje poetinė veikėja, kaip ji sakė, „ir trapi, ir kieta“. Jei ją sutikčiau, pakviesčiau į dabartį, nes niekas niekur nedingsta, išskyrus tąjį „dabar“.

 

Paroda veikia iki spalio 19 d.

Vita Opolskytė, „Jauskis kaip namie“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Vita Opolskytė, „Jauskis kaip namie“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Vita Opolskytė, „Sedatif PC“, „Milkyway“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Vita Opolskytė, „Sedatif PC“, „Milkyway“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Vita Opolskytė, „Pamokos apie Nihilizmą“, „Visą laiką“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Vita Opolskytė, „Pamokos apie Nihilizmą“, „Visą laiką“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.