7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Prietarų laužytojai

Dešimt punktų apie naują MO muziejų

Monika Krikštopaitytė
Nr. 34 (1271), 2018-10-26
Dailė
Danielio Libeskindo kurti MO muziejaus laiptai. R. Šeškaičio nuotr.
Danielio Libeskindo kurti MO muziejaus laiptai. R. Šeškaičio nuotr.

Kritikei rašyti apie puikų naują muziejų, kur kol kas dar nėra ką kritikuoti, – tikra kančia. Visi patosiniai, paprastai nieko nereiškiantys žodžiai kaip „unikalus“, „išskirtinis“, „reikšmingas“ atgyja gyva ugnimi, todėl siekdama atgauti galią rašymui ieškosiu problemų, kurios buvo išspręstos atsidarius MO. Bandydama išsigelbėti nuo daugžodžiavimo, kai apie naują muziejų dabar rašo, kalba radijo bangomis ir rodo visuose įmanomuose ekranuose visi, rašysiu punktais.

  1. 1. Danguolė ir Viktoras Butkai padarė neįtikėtiną dalyką, o tiksliau – tai, ką privalėjo padaryti valstybė:  supirko visos kartos (ak, jau kelių) svarbiausių (ir šiek tiek papildomų) darbų sluoksnį nuo to meto, kai valstybė nebesugebėjo rūpintis meno atminties tęstinumu. Jie prisiėmė atsakomybę. Taip jie nušluostė nosį valstybei. Ir tai darė profesionaliai: susidėjo su specialistais. Pirma su menotyrininke Raminta Jurėnaite, o vėliau ir su daugeliu kitų.
  2.  
  3. 2. Tikras stebuklas yra per kelis mėnesius pastatyti architektūrinį šedevrą. Ir padaryti tai laiku, be to, puikiai veikiantį. Trūkumai redakcijai nėra žinomi. Daugelio patirtis su statybininkais teigtų, kad peržengti fizikos dėsniai. Muziejaus architektūrinio projekto konkursas vyko keliais etapais, kur Butkai susidūrė su sektoriaus ir Architektų sąjungos bei savivaldybės susiskaldymu ir intrigomis intrigėlėmis. Tad ėmė ir pasamdė srities žvaigždę Danielį Libeskindą, nušluostydami  nosį vietos biurokratiniam sustabarėjimui. Libeskindui irgi pasisekė, kūrinys šlovina jo talentą.
  4.  
  5. 3. Būdami aistringi meno gerbėjai ir matę daug muziejų, taip pat jau supratę, ko trūksta ir ko norėtų patys, Butkai ėmė ir sukūrė atviros struktūros muziejų. Jie, be jokios abejonės, nuvylė tuos, kurie turėjo elito pretenzijų valdyti, perimti, kontroliuoti elitinį turinį. MO atidarymo renginiuose buvo patiekta neslepiama eklektika: diskusijose dalyvavo ŠMC, NDG, LRT žmonės, Kauno, Šiaulių, Londono menotyrininkai, reklamininkai ir filosofai, daug menininkų ir nemažiau muzikuojančiųjų. Pagal renginių tinklelį nepasakytum, koks MO skonis. Vietoj to gali pasakyti, kad jiems nusišvilpt į kultūrinių ratelių uždarumą ir snobišką susiskaldymą. Taip išeina, kad eidamas į MO renginį turėsi pasirengti arba atsiverti naujai patirčiai. Jei kas skustųsi, nesusigraudinsiu. Atvira struktūra reiškia, kad gali ir pats pasiūlyti tai, kas atrodo svarbu. Ir galbūt tai taps neutralia teritorija įvairių pažiūrų grupėms.
  6.  
  7. 4. Menotyrai reikšmingą įtaką MO kolekcija ir elgesys su ja turi kaip pastanga „išsovietinti“ (Erikos Grigoravičienės terminas) meno kūrinius, t.y. velniškai geriems ir tiesiog geriems meno kūriniams suteikti progą veikti savarankiškai, o ne būti tik sovietmečio palikimu. Tai primena mums, kad meną kuria žmonės žmonėms, kad kūryba įdomi kontekste, bet kartais jį ir pranoksta. Taip kūriniams buvo suteiktas šansas ir solidumas, o daugeliui menininkų pelnytas uždarbis ir šlovė. MO bistro atgijusios Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos yra akis badantis pavyzdys pagarbos ano laiko kūrėjų pasiekimams, kuriuos biurokratizmas ir politinis bukumas naikina. Vis dar naikina.
  8.  
  9. 5. Visi, kalbėdami apie užsienio muziejus, prieš akis regi salėje sėdinčius mažus vaikus, mėginančius suprasti ir pritaikyti gyvenime paveikslus. Jau pirmomis dienomis MO mačiau daug vaikų. Žinau, kad muziejaus komanda patys aktyviai ieško bendrų veiklos taškų su vaikų ir jaunimo ugdymo įstaigomis ir specialistais. Atrodo, kad ši fantazija ima pildytis. Ateities politikai, jei pasėdės prieš kūrinius, turės būti kitokie, menas nebebus abstraktus dalykas.
  10.  
  11. 6. Naujas muziejus skatina meno vujerizmą. Pastato erdvės sukurtos taip, kad gatvėje esantys žmonės jaustųsi užėję, o iš vidaus galėtų moti lauke esantiems, laiptai surežisuoti prasilenkiančių žvilgsnių choreografijai. Neabejoju, kad tai ne kartą taps pasimatymų ir filmų apie santykius scenografija. Architektūriniai rakursai paklūsta vaizdų (socialiniuose tinkluose) kartos poreikiams – tapti patraukliu fonu. Žinoma, kai jau visi turės po nuotrauką iš MO (taip jį pareklamuodami), naujovės žavesys praūš. Tačiau pastato šaunumas ir programų įvairumas pasitarnaus tam, kad kuo daugiau žmonių pamatytų save ten. Taip MO pakinkė individualizmo amžiaus asmenis meną populiarinti. Ir tegu tik.
  12.  
  13. 7. Sugriovę mitą, kad muziejus – tai tokia uždara, labai rami (nes tuščia) erdvė, jie griauna ir įpratimą, kad menas (ir menininkai) nepasiekiamas, uždarytas, atverdami archyvus vizualiai ir renginiais. Labai svarbu buvo įgauti fizinį pavidalą, nes per kompiuterį matomi kūriniai nėra originalai savo natūraliu pavidalu.
  14.  
  15. 8. Nors viename iš muziejaus pranešimų rašyta, jog svarbiausia yra pirmoji paroda „Visas menas apie mus“, sakyčiau, kad muziejaus statinys ir istorinio fakto euforija parodą užgožė. Ji yra svarbi kaip visumos dalis, kaip preliudija į viską, kas dar bus. Ramintos Jurėnaitės kuruota paroda panaši į panoraminį vaizdą, atskleidžiantį jai svarbiausius ir įdomius nuo 1964 m. kūrėjus. Kadangi pristatomas laikotarpis didelis, kiekvienas jį dėliotų kitaip. Džiugu, kad matyti kanono laužymo pastangų, labiausiai dalyje, kur atsiranda Elvyros Kairiūkštytės, Algimanto Julijono Stankevičiaus kūriniai. Mažoji fotografijų salė taikliais dygsniais glaustai išpyškina Lietuvos fotografijos istoriją. Man ji ypač patiko. Bet svarbiausia, kad galėjau pagaliau stovėti prieš mėgstamo kūrinio originalą. Ir dar vieno, ir dar vieno. O erdvės pojūtis tą patirtį tik skalsino. Tai labiausiai džiugino ir jaudino. Lauke be bereikalingų, labai pasenusių diskusijų atsirado net kelios geriausių gyvų klasikų skulptūros, kurios neturėjo šansų po Europos kultūros sostinės laikų, kai trumpam tokius miesto reikalus tvarkė menotyrininkės. Širdis dainuoja.
  16.  
  17. 9. Be to, kad atsirado dar viena reikšminga meno rodymo, gerų parodų kuravimo, diskusijų vieta, pirmasis muziejaus aukštas, panašu, labiausiai yra skirtas žmonėjimuisi arba vakarėliams. Ir tai labai gera žinia. Lietuvos pramogų kultūra irgi jau kuris laikas stokojo erdvės, kur smagu eiti įvairaus amžiaus žmonėms ir kiek ramiau leisti savo vaikus. Pastatas apdovanotas naudingomis funkcijomis (bistro, kiemelis, skaitykla, kino salė, parduotuvė), kurios maitina viena kitą, ir muziejus turėtų būti gyvas – pilnas žmonių. Vieta mieste tam palanki.
  18.  
  19. 10. Bet kokia įstaiga – ne vien pastatas ir koncepcija, o žmonės. Labai gerbiu MO komandą su Milda Ivanauskiene priešaky. Muziejus kurtas kelerius metus, idėjos dar kelerius, daug žmonių kartais įsitraukdavo, atsitraukdavo ir vėl įsitraukdavo, beveik visi viduje savinosi muziejų kaip savą ar net savo, o MO komanda sugebėjo išsaugoti atvirumą ir leido jausti bendrumą. Manau, bendrumo pojūtis yra ryškiausias pasiekimas. Jį pradėjo privatūs asmenys už savo uždirbtus pinigus, tačiau išsaugoti galime tik mes patys, prisiimdami ne tik atidarymo džiaugsmus, bet ir atsakomybę ji išlaikant, vystant, puoselėjant. Galbūt net valstybė pasieks brandą ir dalyvaus tokiuose procesuose ne tik kalbomis per atidarymą.

 

Danielio Libeskindo kurti MO muziejaus laiptai. R. Šeškaičio nuotr.
Danielio Libeskindo kurti MO muziejaus laiptai. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus archyvas. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus archyvas. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus kiemelis. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus kiemelis. R. Šeškaičio nuotr.