Autorius: Laima Kreivytė
Laima Kreivytė
Senojo pasaulio pabaiga?
Trumpai tariant, kreipimosi esmė tokia – projektus Lietuvos paviljonui Venecijos bienalėje teikti turėtų ne tik juridiniai asmenys. Ir gal net visai ne juridiniai. Ne (tik) galerijos, muziejai ir meno centrai, bet menininkai ir kuratoriai, turintys gerų idėjų. Kreipimesi rašoma:
Laima Kreivytė
Trys knygos, viena dukra
Poetę Neringą Abrutytę kalbina Laima Kreivytė
Neringa Abrutytė – poetė, vertėja, laisva menininkė. Išleido tris poezijos knygas „Rojaus ruduo“ („Baltos lankos“, 1995), „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos m.“ (2003, abi – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Į lietuvių kalbą vertė Jacques’o Prevert’o poeziją, Jeano Baudrillard’o „Vartotojų visuomenę“.
Labas, Laima. Seniai dalyvavau renginyje, kai taip tiesiogiai išgyvenau, kad „laiks nuo laiko“ susitikti su poetų bendruomene yra taip gyvybiškai svarbu poezijos rašymui. Prisipirkau poezijos knygų. Skamba patetiškai, lyg poetas neturėtų būti vienas, atokiai nuo visų kuriantis ir ieškantis ypatingos savo poetinės formos, naujos išgrynintos skausmo kokybės. Skamba beveik beviltiškai ir gėdingai: skaičiau senus gerus eilėraščius, kol kas nepasitikėdama tuo, ką rašau dabar. Tik klausydamasi eilių srautų, bendraudama, staiga įjungiu save į dabartinį ir kūrybingą savęs atkartojimą. Pabandysiu vėl išversti savo sielą ir prisipažinti, ką bjauraus gyvenime esu padariusi, kokio šūdo primaliau skirdama visą savo
Laima Kreivytė
Antrasis atėjimas
Profesoriaus Terry Eagletono paskaita Vilniuje
Profesorius Terry Eagletonas – pasaulinio garso literatūros teoretikas, marksistas, viešasis intelektualas, nuolat rašantis į didžiausią Britanijos dienraštį „The Guardian“. Jis dėsto Lankasterio universitete ir yra Anglakalbės literatūros ir kūrybinio rašymo katedros vedėjas. Per pastaruosius trisdešimt metų jis yra išleidęs per trisdešimt knygų. Naujausios – 2011 m. pasirodžiusi „Kodėl Marxas buvo teisus“ („Why Marx was Right?“) ir 2012 m. „Literatūros įvykis“ („The Event of Literature“). Į lietuvių kalbą išverstas Terry Eagletono „Įvadas į literatūros teoriją“ (2000 m., „Baltos lankos“).
Į profesoriaus Eagletono paskaitą patekti buvo ne ką lengviau, kaip tarybiniais laikais gauti gerą užsienio autoriaus knygą be „blato“ ir papildomai kišamos edukacinės brošiūros „Knygų mėgėjų“ draugijoje. Į ankštoką „Pasakos“ kino teatro salę rinkosi ir kairė, ir dešinė – vieni dėl Marxo, kiti dėl literatūros teorijos, bet abeji gavo
Laima Kreivytė
O kas už kampo?
Pokalbis su Paulina Egle Pukyte
Kiekvieno menininko situacija yra individuali, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jis gyvena, ir keičiasi ji individualiai. O jei imsime menininkus apskritai (bent jau kai kuriose iš Europos šalių) – jų situacija tikrai negerėja, tai akivaizdu. Jau net ir išsivysčiusioje Didžiojoje Britanijoje ketinama dar labiau mažinti, o kai kur, pavyzdžiui, ir taip ne itin „kultūringame“ Niukasle, ir visai nutraukti valstybės finansavimą menui. Daugybė žinomų menininkų ir kultūros veikėjų pasipiktinę. Garsus aktorius, rašytojas, intelektualas Stephenas Fry taip kreipėsi į politikus: „Kad ir kokiai partijai priklausote, negalite manyti, kad menas turi turėti prekystalį turguje, greta bulvių, peilių su šakutėmis ar kitų
Laima Kreivytė
Apropriacijų apropriacijos
Roko Dovydėno paroda „Plėviakojis vs Luohanas: begalybė epizodų“ galerijoje „Lietuvos aidas“
Toks kontekstas palankus aptarti Roko Dovydėno darbus, nes savito santykio su istorija paieškos yra vienas svarbiausių jo kūrybos bruožų. Kitas svarbus aspektas – gebėjimas
Laima Kreivytė
Grandininė reakcija
Vlado Urbanavičiaus skulptūros „Lietuvos aido“ galerijoje
Pastaruoju metu apie Vladą Urbanavičių prirašyta tikrai nemažai – išleista solidi
Laima Kreivytė
Performanso atgimimas
Politinio spektaklio priešnuodis
Parašiau pavadinimą ir susinervinau – performansas niekada nebuvo miręs! Veikiau jo poveikio lauką uzurpavo kiti veikėjai ir priemonės. Performansai vyko ir tebevyksta kasdienybėje, apsimetant kažkuo, kuo tave norėtų matyti kiti, ir net trumpam tuo patikint. Performansai vyksta televizijos studijose ir politiniuose debatuose. Politikai iš tiesų yra puikūs amžinojo prisikėlimo mito įkūnytojai. Meluose paskendę politiniai lavonai vis kyla į dienos šviesą, savo rinkiminiais prožektoriais užtemdydami atmintį. Brangiai apmokami pigūs triukai daugumai loterijos dalyvių tik palengvins kišenes, užtat galėsime iki soties klausytis naujų saviveiklininkų koncertų Seime.
Kuo čia dėti politikai? Nesiruošiu jų įšventinti į performanso riterius – tam reikia gyvo santykio su kitu, gebėjimo būti čia ir dabar, reaguoti į situaciją. O jie privatizavo ateitį ir gyvena pažadų namuose, kurie kitiems tėra kartoniniai filmavimo paviljonai. Blogiausia, kad ir dabarties kultūra suvokiama kaip toks paviljonas, kurį galima be vargo užimti. Kokia dar Nacionalinė dailės galerija su kolekcijomis ir apie architektūrą ir menus diskutuojančiu jaunimu!? Tai tik renovuotas namas, kuris puikiai tiks
Laima Kreivytė
Performansų pasakojimai
Laurie Anderson koncertas Nacionaliniame dramos teatre
Kai 1990-ųjų pradžioje Vilniaus dailės akademijoje mokėmės apie performansus, Lietuvoje jie dar tik skynėsi kelią. Laurie Anderson vardas jau tada skambėjo kaip gyva klasika. Tai, kad ji kada nors atvyks į Vilnių, atrodė taip pat neįtikėtina kaip olimpinis 100 m plaukimo varžybų auksas. Kai auksinė Lietuvos mergaitė puikiai atliko savo performansą Londono olimpiadoje, beliko tikėtis, kad ir kitas stebuklas įvyks. Klasikės pasirodymo Nacionaliniame dramos teatre visi laukė užgniaužę kvapą.
Laurie Anderson įžengė į sceną kaip vadovėlinė tiesa, o išėjo kaip ilgai lauktas stebuklas. Tai, kas vyko, galima vadinti asmenine pasaulio sukūrimo interpretacija. Vaizduotė pulsavo nuo teleskopinio prie mikroskopinio vaizdų, kuriuos žadino žemas savo tekstus skaitančios autorės balsas. Temų spektras – nuo planetos likimo iki draugo mirties, nuo politinių realijų iki mylimo šunelio muzikos terapijos, nuo kapitalizmo sulaužytų žmonių gyvenimo palapinėse iki povo plunksnų. Tas kalbėjimas, kartkartėmis išsiliejantis į meditatyvią elektrinio smuiko melodiją, labiau priminė šamanės užkeikimus, hipnotizuojančią ritualų monotoniją, kuri skverbėsi ne tik pro ausis, bet ir pro odą.
Laima Kreivytė
Tūkstantis ir 7 dienos
Taip sutapo, kad laikraščiui žengiant į tūkstantąjį, aš žengiu į keturiasdešimtąjį. Pasidabinusi nuliais paprastai gauni teisę į žvilgtelt atgal, ir jei atspindys neužmuša vietoje, gali apsimesti Šacherezada ir pasekti tūkstantį pasakų (ar skalvijų?).
Laima Kreivytė
Kiborgo anatomija
Gabrielės Gervickaitės paroda „technokūnai ’12“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre
Gabrielės Gervickaitės darbai išsiskyrė dar studijuojant tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Čia stipriausiai reiškiasi dvi tendencijos: Jono Gasiūno ir Henriko Čerapo atstovaujama ekspresyvioji ir Kosto Bogdano konceptualioji. Žinoma, jaunieji tapytojai seka ir pasaulines tendencijas, daugelis išmoko Luco Tuymanso pamokas. Naudodama visų prieinamų priemonių arsenalą Gabrielė randa savo temas ir kalbėjimo būdą, smarkiai besiskiriantį nuo vyraujančių tendencijų. Ekspresyvaus ir konceptualaus gestų kovą, kurią perteikia tepti–tapti dilema, menininkė transformuoja į klijavimo ir dekonstravimo. Gyvą ekspresiją ji jungia su konceptualiu gestu pasitelkdama ne tik tapybines, bet ir medicinines medžiagas bei technologijas.
