7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Laima Kreivytė

Laima Kreivytė

Kur yra dabartis?

Marguerite de Merode paroda „Kelionė po jų kambarį“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Marguerite de Merode fotografijos kalba apie esamąjį laiką, susitraukusį į kalendoriaus kvadratą. Kambarys – erdvinė dienos kvadrato išklotinė. Iš tolimų šalių atvykę emigrantai gyvena amžinos dabarties traukinyje, pasiryžę bet kada persėsti į kitą, tokį pat dabartinį. Laikinumas prieštarauja namų logikai – į namus norime grįžti kaip į prarastą rojų, palaimingai užsikonservuoti savo įpročių sultyse ir tikėtis, kad po tūkstančio metų palikuoniai suras mūsų inkliuzus. Bet juk tūkstantmečiai – ne žmogaus laiko matas, net šimtas nuskamba tik Pageidavimų koncerte“.

Italijos ambasadorius Lietuvoje Stefano Maria Taliani de Marchio ir menininkė Marguerite de Merode A. Baltėno nuotr.
Italijos ambasadorius Lietuvoje Stefano Maria Taliani de Marchio ir menininkė Marguerite de Merode A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Marguerite de Merode ir Giedrė Jankevičiūtė. A. Baltėno nuotr.
Marguerite de Merode ir Giedrė Jankevičiūtė. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Marguerite de Merode ir Rima Praspaliauskienė. A. Baltėno nuotr.
Marguerite de Merode ir Rima Praspaliauskienė. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Laima Kreivytė

Paroda „Inversija. Blogos gėrybės“

Jono Meko vizualiųjų menų centre, Gynėjų g. 14 (Vilniaus vartų kompleksas), Vilnius

2014 m. gegužės 7 d. 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre, Gynėjų g. 14 (Vilniaus vartų kompleksas), Vilniuje, bus atidaryta paroda „Inversija. Blogos gėrybės“.

1992 m. dvylika Kęstučio Zapkaus studentų surengė parodą Geros blogybės – pirmąją konceptualaus tarpdisciplininio meno manifestaciją Šiuolaikinio meno centre. Po 22 metų šalia ankstyvųjų eksponuojami naujausi menininkų darbai apverčia perspektyvą ir leidžia pažvelgti į tuometinius eksperimentus pro šiandienos prizmę.

Laima Kreivytė, Vytautas Michelkevičius, Dovilė Tumpytė

Dramblio apžiūrinėjimas iš skirtingų pusių

Trys pasakojimai apie tai, kas įsiminė, patiko ar nepatiko 55-ojoje Venecijos meno bienalėje

Laima Kreivytė

Šioje Venecijos bienalėje man patiko ir nepatiko tie patys dalykai.
 

Patiko, kad ištraukti pamiršti menininkai ir ypač menininkės – Hilma af Klint, Dorothea Tanning, Phyllinda Barlow.

 
Nepatiko, kad Arsenalo erdvė prarado savo specifiką – begalinį tunelį, ir virto daugybe autonomiškų galerinių erdvių, po kurias reikėjo vingiuoti zigzagais.
 
Patiko, kad greta pripažintų menininkų eksponuoti autsaideriai (mėgstamas kuratoriaus Massimiliano Gioni žodis).
 
Nepatiko, kad daugelis jų taip ir liko egzotiškais artefaktais ir neišskėlė naujų kibirkščių „santykiaudami“ su kitais kūriniais ir bienalės erdve.
 
Patiko netikėtos jungtys: anoniminė tantrinė tapyba ir Greta Bratescu.
 

Nepatiko racionalus opozicijų konstravimas – į viršų it stalininis Varšuvos kultūros monstras šaunantis Marino Auriti „Enciklopedinių rūmų“ modelis, apsuptas J.D. ’Okhai Ojeikere Nigerijos moterų portretais su skulptūriškai sukomponuotomis kasomis (falinė forma vs. moters

Anri Sala, „Tylos patologija“, Prancūzijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Anri Sala, „Tylos patologija“, Prancūzijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Jeremy Deller, Didžiosios Britanijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Jeremy Deller, Didžiosios Britanijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Kondrat Smoleński, „Viskas buvo amžinai, kol nebeliko“, Lenkijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Kondrat Smoleński, „Viskas buvo amžinai, kol nebeliko“, Lenkijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Lietuvos paviljono fragmentas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Lietuvos paviljono fragmentas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Stefano Cagol, Maldyvų paviljono projekto dalis netoli San Marco aikštės. V. Michelkevičiaus nuotr.
Stefano Cagol, Maldyvų paviljono projekto dalis netoli San Marco aikštės. V. Michelkevičiaus nuotr.
Odires Mlászho, Brazilijos paviljonas. L. Šalciutės nuotr.
Odires Mlászho, Brazilijos paviljonas. L. Šalciutės nuotr.
Laima Kreivytė

Apie VEKS’o šleifą

 

Kultūra niekaip neišauga nemylimos podukros marškinių – tokią net Europai gėda rodyti, ir tikrai nereikia jai jokių struktūrinių fondų pinigų, kurie liejosi ir tebesilieja į kitas sritis. Pinigai ir kultūra yra nesuderinami dalykai. Jei jų atsiranda (kaip Vilniui tapus „Europos kultūros sostine 2009“), tai tik tam, kad išmanūs skalbėjai juos plautų ir šveistų. Taip atrodo paskaičius „Respublikos“ ir „alfa.lt“ žurnalistų rašinius ir pasiklausius kai kurių kultūros žmonių komentarų.
 

Jie pasirodė tada, kai į naujai formuojamos Lietuvos kultūros tarybos pirmininkes buvo pasiūlyta

 

 

Laima Kreivytė

Postidėja. Atstatomieji darbai

VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“

2013 m. kovo 8 dieną, penktadienį, 17 val. parodoje įvyks susitikimas su menininkėmis. 

 
Praėjusiais metais kovo 8-ąją atidaryta „Postidėjos“ paroda kvietė pažvelgti į meno pasaulį moterų menininkių akimis ir atkreipti dėmesį į neproporcingą vyrų ir moterų atstovavimą bei vertinimą. Nepaisant pirmąją parodą rėmusio Europos lyčių lygybės instituto raginimų, padėtis nepasikeitė. Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis apdovanoti vieni vyrai, Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaus vyras su kompanija, į reprezentacinę ŠMC parodą „Didesnio dalis“ atrinktų šiuolaikinių Lietuvos menininkų dvidešimtuką pateko 4,5 moters.
 

Tai patvirtino „Postidėjos“ keliamų klausimų aktualumą. „Postidėja II. Atstatomieji darbai“ kviečia atkurti jėgų pusiausvyrą, tyrinėti ištrintą atmintį ir užmirštas istorijas, atgaivinti nutylėtas patirtis bei apleistas erdves, išryškinti nematomus kasdienius darbus. Tai ilgas kolektyvinių pastangų reikalaujantis procesas, todėl „Kovo ∞“ tampa tiesiog

Giedrė Lilienė. „5 vertikalūs“. 1994 m. J. Lapienio nuotr.
Giedrė Lilienė. „5 vertikalūs“. 1994 m. J. Lapienio nuotr.
Jurga Barilaitė. Kadras iš videoperformanso „Skrydis į kosmosą“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Jurga Barilaitė. Kadras iš videoperformanso „Skrydis į kosmosą“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Laima Kreivytė

Tebūnie

 Benignos Kasparavičiūtės paroda „Tapyba“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Benignos Kasparaviūtės tapyba minta mitais. Ne majų ir actekų, o menininkų ir menotyrininkų. Mitais, kurie virto paveikslais ir dailės istorijomis. Taigi – medijuotais, įvaizdintais, perkurtais, tiražuotais. Tais, apie kuriuos rašė ne Mircea Eliade ar Claude Levi-Straussas, o Alfonsas Andriuškevičius. Gal dar Greimas, nes jam priklauso „Lietuvių mitologija“. Benigną Kasperavičiūtę irgi domina lietuvių mitologija – nuo kančių iki krepšinio šalies. Ir dar ją domina meno mitai – nuo avangardo polėkio sukurti naują pasaulį iki kūrybinį potencialą keliančios vietos dvasios, tykančios Nidos smėlynuose. Pasikartosiu – ne pati dvasia, o visokio plauko jos gaudytojai: vokiečių ekspresionistai, Sauliaus Kruopio plenerų panteistai, fotografų seminaro ekshibicionistai, VDA meno kolonistai ir jų haliucinuojančios vizijos.

 

 

Benigna Kasparavičiūtė. „Pasaulio sutvėrimas I“. G. Znamierovskio nuotrauka
Benigna Kasparavičiūtė. „Pasaulio sutvėrimas I“. G. Znamierovskio nuotrauka
Parodos plakatas. G. Znamierovskio nuotrauka
Parodos plakatas. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Laima Kreivytė

Kelio filmas

Kosto Dereškevičiaus paroda VDA parodų salėse „Titanikas“

Kosto Dereškevičiaus paroda apatiniame „Titaniko“ denyje vadinasi „Sutikta moteris“. Taip pavadintas paveikslas, kurio nėra parodoje. Tačiau yra daugybė kitų – paveikslų, moterų ir susitikimų. Visi trys komponentai vienoje erdvėje primena kelio filmą – sutiktos moterys važiuoja troleibusu, traukiniu, mikroautobusu, šmėsteli pro automobilio langą. Įdomu, kad kiekvienas laikas vis kitaip nušviečia vaizduojamas moteris ir situacijas: nuo kasdieniško, deromantizuoto žmogaus, ironiško ir groteskiško tipažo iki psichoanalizės objekto ir kompleksų išviešinimo. Pats autorius savo darbus komentuoja akcentuodamas konkrečias sukūrimo aplinkybes: „Mergina užmiestyje“ – improvizacija, padiktuota įspūdžių Vaitakarčmyje ir naudojant universitete matytą šokėjos fotografiją“ arba „Nutapiau tris portretus: Alfonso Andriuškevičiaus, Jūratės Bagdonavičiūtės ir savo žmonos Zitos. Šiek tiek jaučiau įsipareigojimo, nes buvau įtraukęs į katalogą, tai pasisekė nekaip. Nupirko iš parodos kultūros ministerija. (Jie visada išsirenka prastesnį. Sumokėjo 600 rub.)“ Menininko, jo kolegų ir kritikų pasisakymų galima rasti Ramintos Jurėnaitės ir Modernaus meno centro 2012 m. išleistame solidžiame Kosto Dereškevičiaus albume. Jis yra vienas iš konceptualių parodos rėmų.
 

Tačiau tuo rėminimas nesibaigia. Kuratorė Raminta Jurėnaitė Dereškevičiaus parodą konstruoja kaip kino filmą, kartais pasiekdama kone kinetinį efektą (pavyzdžiui, keturi iš automobilio išlipančios moters kadrai – pabaigoje beveik girdi durelių trinktelėjimą). Arba toliau vykstanti kelionė – moteris prie

Kostas Dereškevičius. „Autobuse“. 1973 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. „Autobuse“. 1973 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. „Kelyje II“. 1975 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. „Kelyje II“. 1975 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. „Ketvirtadienis“. 1976 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. „Ketvirtadienis“. 1976 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. Be pavadinimo. 1979 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. Be pavadinimo. 1979 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Laima Kreivytė

Senojo pasaulio pabaiga?

 

Vienas iš svarbiausių 2012 metų įvykių, kol kas nesulaukęs nei oficialaus atsakymo, nei platesnio rezonanso, yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos tarybos viešas kreipimasis į LR kultūros ministeriją dėl Lietuvos šiuolaikinio meno pristatymo Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje projektų konkurso nuostatų. Kreipimasis išplatintas šio mėnesio viduryje, kai Kultūros ministerijoje švilpė vėjai: ankstesnis ministras Arūnas Gelūnas jau kėlė sparnus į Paryžių, o siūlomi nauji kandidatai vis strigo prezidentūros filtruose. Tikėkimės, kad naujasis ministras atidžiai perskaitys ir įsigilins į tarpdisciplinininkų argumentus.
 

Trumpai tariant, kreipimosi esmė tokia – projektus Lietuvos paviljonui Venecijos bienalėje teikti turėtų ne tik juridiniai asmenys. Ir gal net visai ne juridiniai. Ne (tik) galerijos, muziejai ir meno centrai, bet menininkai ir kuratoriai, turintys gerų idėjų. Kreipimesi rašoma:

 

Cooltūristės. „Užimk Venecijos Bienalę!“ 2012 m.
Cooltūristės. „Užimk Venecijos Bienalę!“ 2012 m.
Laima Kreivytė

Trys knygos, viena dukra

Poetę Neringą Abrutytę kalbina Laima Kreivytė

Neringa Abrutytė – poetė, vertėja, laisva menininkė. Išleido tris poezijos knygas „Rojaus ruduo“ („Baltos lankos“, 1995), „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos m.“ (2003, abi – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Į lietuvių kalbą vertė Jacques’o Prevert’o poeziją, Jeano Baudrillard’o „Vartotojų visuomenę“.

 
Labas, Neringa, ką tik grįžai iš Panevėžio literatūrinės žiemos. Grįžai ne tuščiomis – per poetinį aukcioną įsigijai Aido Marčėno įkvėpimo akmenį ir pusę Vlado Braziūno fotografuoto autoportreto. Ką dar vertinga patyrei ir išgirdai?
 

Labas, Laima. Seniai dalyvavau renginyje, kai taip tiesiogiai išgyvenau, kad „laiks nuo laiko“ susitikti su poetų bendruomene yra taip gyvybiškai svarbu poezijos rašymui. Prisipirkau poezijos knygų. Skamba patetiškai, lyg poetas neturėtų būti vienas, atokiai nuo visų kuriantis ir ieškantis ypatingos savo poetinės formos, naujos išgrynintos skausmo kokybės. Skamba beveik beviltiškai ir gėdingai: skaičiau senus gerus eilėraščius, kol kas nepasitikėdama tuo, ką rašau dabar. Tik klausydamasi eilių srautų, bendraudama, staiga įjungiu save į dabartinį ir kūrybingą savęs atkartojimą. Pabandysiu vėl išversti savo sielą ir prisipažinti, ką bjauraus gyvenime esu padariusi, kokio šūdo primaliau skirdama visą savo

Neringa Abrutytė B. Januševičiaus nuotr.
Neringa Abrutytė B. Januševičiaus nuotr.
Neringa Abrutytė su Gintaru Patacku B. Januševičiaus nuotr.
Neringa Abrutytė su Gintaru Patacku B. Januševičiaus nuotr.
Neringos Abrutytės studento pažymėjimas
Neringos Abrutytės studento pažymėjimas
Laima Kreivytė

Antrasis atėjimas

Profesoriaus Terry Eagletono paskaita Vilniuje

Profesorius Terry Eagletonas – pasaulinio garso literatūros teoretikas, marksistas, viešasis intelektualas, nuolat rašantis į didžiausią Britanijos dienraštį „The Guardian“. Jis dėsto Lankasterio universitete ir yra Anglakalbės literatūros ir kūrybinio rašymo katedros vedėjas. Per pastaruosius trisdešimt metų jis yra išleidęs per trisdešimt knygų. Naujausios – 2011 m. pasirodžiusi „Kodėl Marxas buvo teisus“ („Why Marx was Right?“) ir 2012 m. „Literatūros įvykis“ („The Event of Literature“). Į lietuvių kalbą išverstas Terry Eagletono „Įvadas į literatūros teoriją“ (2000 m., „Baltos lankos“).
 

Paskaityti paskaitą „Naujosios kairės ’95“ auditorijoje Eagletoną pakvietė „Demos“ kritinės minties institutas, bendradarbiaudamas su Rosos Luxembourg fondu. Diskusiją moderavo prof. Andrius Bielskis.
 

Į profesoriaus Eagletono paskaitą patekti buvo ne ką lengviau, kaip tarybiniais laikais gauti gerą užsienio autoriaus knygą be „blato“ ir papildomai kišamos edukacinės brošiūros „Knygų mėgėjų“ draugijoje. Į ankštoką „Pasakos“ kino teatro salę rinkosi ir kairė, ir dešinė – vieni dėl Marxo, kiti dėl literatūros teorijos, bet abeji gavo

Terry Eagletonas   K. Klimkos nuotr.
Terry Eagletonas K. Klimkos nuotr.
Terry Eagletono paskaitoje A. Davidavičiaus nuotr.
Terry Eagletono paskaitoje A. Davidavičiaus nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas