Autorius: Laima Kreivytė
Laima Kreivytė, Nerijus Milerius
Kur ieškoti atsakymų
„Lėtosioms peržiūroms“ pasibaigus
Gruodį įvyko paskutiniai „Lėtųjų peržiūrų“ seansai, skirti Mártos Mészáros ir Margarethe von Trottos kūrybai. Pateikiame Laimos Kreivytės ir Nerijaus Mileriaus tekstus su viltimi, kad visais požiūriais sėkmingas pusmetį trukęs filmų rodymo ir kino apmąstymo būdas bus pratęstas ir šiemet.
Laima Kreivytė
Betonas kaip „Tiesos“ ir „Titaniko“ rišamoji medžiaga
Apie naujas parodinės erdvės grindis
Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.
Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.
Laima Kreivytė
Diletos Deikės paroda „Kobieta i žycie“
Maloniai kviečiame Jus į Diletos Deikės parodos „Kobieta i žycie“ atidarymą, kuris įvyks liepos 12 d. (antradienį) 18 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“.
Parodos laikas – liepos 12-30 d. Parodos kuratorė - Laima Kreivytė.
Diletos Deikės paroda yra asmeniška, politiška ir intertekstuali. Neatsitiktinai ji pavadinta „Kobieta i zycie“. Tarybiniais laikais kas savaitę, o dabar kartą per mėnesį leidžiamas lenkų žurnalas „Moteris ir gyvenimas“ parduodamas ir Lietuvoje. Tačiau tai nėra žurnalui dedikuota ekspozicija. Šios parodos kontekste jis veikia kaip optinis aparatas, išryškinantis vienas ir išblukinantis kitas problemas.
Laima Kreivytė
Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“
Rugpjūčio 26 d., trečiadienį, 19.00 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius (įėjimas iš Didžiosios g. pusės) atidaroma menininko Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“. Parodos kuratorė Laima Kreivytė. Atidaryme dalyvaus autorius. Paroda yra Vilniaus gatvės meno festivalio („Vilnius Street Art“) dalis.
Laima Kreivytė, Agnė Narušytė
Reikia sveiko feministinio pykčio!
Pokalbis apie diskriminavimo dėl lyties atvejį Kaune
Vasario mėnesį Kauno paveikslų galerijoje vykusioje Geriausio metų kūrinio parodoje tapytojas Pranas Griušys instaliacijoje „Jų ieško policija“ tarp beždžionių portretų pakabino tris moterų aktus, kurių kūnus nutapė pagal Diego Velázquezo ir Francisco Goya paveikslus, o veidus – pagal savo kolegių menininkių fotografijas. Po kelių dienų aktai iš ekspozicijos buvo pašalinti, ir tai buvo pristatyta kaip cenzūros atvejis, o menininkas, surinkęs daugiausia publikos balsų, tapo geriausio metų kūrinio konkurso laureatu. Pranas Griušys tuo metu buvo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius ir Tapybos studijų programos vadovas, o trys pavaizduotosios menininkės – šios programos lektorės. Griušys žurnalistams pasakojo: „Pavaizdavau koleges, nes viename posėdyje jos mane skalbė, kritikavo – koks aš negeras, blogai administruoju ir panašiai. Pasakiau, kad jas nutapysiu, ir nutapiau.“
Laima Kreivytė
Kur yra dabartis?
Marguerite de Merode paroda „Kelionė po jų kambarį“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Laima Kreivytė
Paroda „Inversija. Blogos gėrybės“
Jono Meko vizualiųjų menų centre, Gynėjų g. 14 (Vilniaus vartų kompleksas), Vilnius
2014 m. gegužės 7 d. 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre, Gynėjų g. 14 (Vilniaus vartų kompleksas), Vilniuje, bus atidaryta paroda „Inversija. Blogos gėrybės“.
1992 m. dvylika Kęstučio Zapkaus studentų surengė parodą Geros blogybės – pirmąją konceptualaus tarpdisciplininio meno manifestaciją Šiuolaikinio meno centre. Po 22 metų šalia ankstyvųjų eksponuojami naujausi menininkų darbai apverčia perspektyvą ir leidžia pažvelgti į tuometinius eksperimentus pro šiandienos prizmę.
Laima Kreivytė, Vytautas Michelkevičius, Dovilė Tumpytė
Dramblio apžiūrinėjimas iš skirtingų pusių
Trys pasakojimai apie tai, kas įsiminė, patiko ar nepatiko 55-ojoje Venecijos meno bienalėje
Laima Kreivytė
Šioje Venecijos bienalėje man patiko ir nepatiko tie patys dalykai.
Patiko, kad ištraukti pamiršti menininkai ir ypač menininkės – Hilma af Klint, Dorothea Tanning, Phyllinda Barlow.
Nepatiko racionalus opozicijų konstravimas – į viršų it stalininis Varšuvos kultūros monstras šaunantis Marino Auriti „Enciklopedinių rūmų“ modelis, apsuptas J.D. ’Okhai Ojeikere Nigerijos moterų portretais su skulptūriškai sukomponuotomis kasomis (falinė forma vs. moters
Laima Kreivytė
Apie VEKS’o šleifą
Kultūra niekaip neišauga nemylimos podukros marškinių – tokią net Europai gėda rodyti, ir tikrai nereikia jai jokių struktūrinių fondų pinigų, kurie liejosi ir tebesilieja į kitas sritis. Pinigai ir kultūra yra nesuderinami dalykai. Jei jų atsiranda (kaip Vilniui tapus „Europos kultūros sostine 2009“), tai tik tam, kad išmanūs skalbėjai juos plautų ir šveistų. Taip atrodo paskaičius „Respublikos“ ir „alfa.lt“ žurnalistų rašinius ir pasiklausius kai kurių kultūros žmonių komentarų.
Laima Kreivytė
Postidėja. Atstatomieji darbai
VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“
2013 m. kovo 8 dieną, penktadienį, 17 val. parodoje įvyks susitikimas su menininkėmis.
Tai patvirtino „Postidėjos“ keliamų klausimų aktualumą. „Postidėja II. Atstatomieji darbai“ kviečia atkurti jėgų pusiausvyrą, tyrinėti ištrintą atmintį ir užmirštas istorijas, atgaivinti nutylėtas patirtis bei apleistas erdves, išryškinti nematomus kasdienius darbus. Tai ilgas kolektyvinių pastangų reikalaujantis procesas, todėl „Kovo ∞“ tampa tiesiog
