Maloniai kviečiame Jus į Diletos Deikės parodos „Kobieta i žycie“ atidarymą, kuris įvyks liepos 12 d. (antradienį) 18 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“.
Parodos laikas – liepos 12-30 d. Parodos kuratorė - Laima Kreivytė.
Diletos Deikės paroda yra asmeniška, politiška ir intertekstuali. Neatsitiktinai ji pavadinta „Kobieta i zycie“. Tarybiniais laikais kas savaitę, o dabar kartą per mėnesį leidžiamas lenkų žurnalas „Moteris ir gyvenimas“ parduodamas ir Lietuvoje. Tačiau tai nėra žurnalui dedikuota ekspozicija. Šios parodos kontekste jis veikia kaip optinis aparatas, išryškinantis vienas ir išblukinantis kitas problemas.
Rugpjūčio 26 d., trečiadienį, 19.00 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius (įėjimas iš Didžiosios g. pusės) atidaroma menininko Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“. Parodos kuratorė Laima Kreivytė. Atidaryme dalyvaus autorius. Paroda yra Vilniaus gatvės meno festivalio („Vilnius Street Art“) dalis.
Pokalbis apie diskriminavimo dėl lyties atvejį Kaune
Vasario mėnesį Kauno paveikslų galerijoje vykusioje Geriausio metų kūrinio parodoje tapytojas Pranas Griušys instaliacijoje „Jų ieško policija“ tarp beždžionių portretų pakabino tris moterų aktus, kurių kūnus nutapė pagal Diego Velázquezo ir Francisco Goya paveikslus, o veidus – pagal savo kolegių menininkių fotografijas. Po kelių dienų aktai iš ekspozicijos buvo pašalinti, ir tai buvo pristatyta kaip cenzūros atvejis, o menininkas, surinkęs daugiausia publikos balsų, tapo geriausio metų kūrinio konkurso laureatu. Pranas Griušys tuo metu buvo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius ir Tapybos studijų programos vadovas, o trys pavaizduotosios menininkės – šios programos lektorės. Griušys žurnalistams pasakojo: „Pavaizdavau koleges, nes viename posėdyje jos mane skalbė, kritikavo – koks aš negeras, blogai administruoju ir panašiai. Pasakiau, kad jas nutapysiu, ir nutapiau.“
Marguerite de Merode paroda „Kelionė po jų kambarį“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Jono Meko vizualiųjų menų centre, Gynėjų g. 14 (Vilniaus vartų kompleksas), Vilnius
2014 m. gegužės 7 d. 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre, Gynėjų g. 14 (Vilniaus vartų kompleksas), Vilniuje, bus atidaryta paroda „Inversija. Blogos gėrybės“.
1992 m. dvylika Kęstučio Zapkaus studentų surengė parodą Geros blogybės – pirmąją konceptualaus tarpdisciplininio meno manifestaciją Šiuolaikinio meno centre. Po 22 metų šalia ankstyvųjų eksponuojami naujausi menininkų darbai apverčia perspektyvą ir leidžia pažvelgti į tuometinius eksperimentus pro šiandienos prizmę.
Trys pasakojimai apie tai, kas įsiminė, patiko ar nepatiko 55-ojoje Venecijos meno bienalėje
Laima Kreivytė
Šioje Venecijos bienalėje man patiko ir nepatiko tie patys dalykai.
Patiko, kad ištraukti pamiršti menininkai ir ypač menininkės – Hilma af Klint, Dorothea Tanning, Phyllinda Barlow.
Nepatiko racionalus opozicijų konstravimas – į viršų it stalininis Varšuvos kultūros monstras šaunantis Marino Auriti „Enciklopedinių rūmų“ modelis, apsuptas J.D. ’Okhai Ojeikere Nigerijos moterų portretais su skulptūriškai sukomponuotomis kasomis (falinė forma vs. moters
Kultūra niekaip neišauga nemylimos podukros marškinių – tokią net Europai gėda rodyti, ir tikrai nereikia jai jokių struktūrinių fondų pinigų, kurie liejosi ir tebesilieja į kitas sritis. Pinigai ir kultūra yra nesuderinami dalykai. Jei jų atsiranda (kaip Vilniui tapus „Europos kultūros sostine 2009“), tai tik tam, kad išmanūs skalbėjai juos plautų ir šveistų. Taip atrodo paskaičius „Respublikos“ ir „alfa.lt“ žurnalistų rašinius ir pasiklausius kai kurių kultūros žmonių komentarų.
VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“
2013 m. kovo 8 dieną, penktadienį, 17 val. parodoje įvyks susitikimas su menininkėmis.
Tai patvirtino „Postidėjos“ keliamų klausimų aktualumą. „Postidėja II. Atstatomieji darbai“ kviečia atkurti jėgų pusiausvyrą, tyrinėti ištrintą atmintį ir užmirštas istorijas, atgaivinti nutylėtas patirtis bei apleistas erdves, išryškinti nematomus kasdienius darbus. Tai ilgas kolektyvinių pastangų reikalaujantis procesas, todėl „Kovo ∞“ tampa tiesiog
Benignos Kasparavičiūtės paroda „Tapyba“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje
Benignos Kasparaviūtės tapyba minta mitais. Ne majų ir actekų, o menininkų ir menotyrininkų. Mitais, kurie virto paveikslais ir dailės istorijomis. Taigi – medijuotais, įvaizdintais, perkurtais, tiražuotais. Tais, apie kuriuos rašė ne Mircea Eliade ar Claude Levi-Straussas, o Alfonsas Andriuškevičius. Gal dar Greimas, nes jam priklauso „Lietuvių mitologija“. Benigną Kasperavičiūtę irgi domina lietuvių mitologija – nuo kančių iki krepšinio šalies. Ir dar ją domina meno mitai – nuo avangardo polėkio sukurti naują pasaulį iki kūrybinį potencialą keliančios vietos dvasios, tykančios Nidos smėlynuose. Pasikartosiu – ne pati dvasia, o visokio plauko jos gaudytojai: vokiečių ekspresionistai, Sauliaus Kruopio plenerų panteistai, fotografų seminaro ekshibicionistai, VDA meno kolonistai ir jų haliucinuojančios vizijos.
Kosto Dereškevičiaus paroda VDA parodų salėse „Titanikas“
Tačiau tuo rėminimas nesibaigia. Kuratorė Raminta Jurėnaitė Dereškevičiaus parodą konstruoja kaip kino filmą, kartais pasiekdama kone kinetinį efektą (pavyzdžiui, keturi iš automobilio išlipančios moters kadrai – pabaigoje beveik girdi durelių trinktelėjimą). Arba toliau vykstanti kelionė – moteris prie