7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apropriacijų apropriacijos

Roko Dovydėno paroda „Plėviakojis vs Luohanas: begalybė epizodų“ galerijoje „Lietuvos aidas“

Laima Kreivytė
Nr. 42 (1010), 2012-11-23
Dailė
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.

Šiemetinė „Documenta“ ir kitos didžiosios parodos akivaizdžiai pademonstravo, kad be dialogo su istorija šiuolaikinis menas tėra įsivaizduojamos galūnės protezas. Nepaisant pasirodžiusios kritikos kuratorės deklaruojamam intuityvizmui, dauguma recenzentų pripažino istorinius ir kultūrinius kontekstus (per)kuriančių darbų vertę, ypač šalia eksponuojant tikrus muziejinius artefaktus – pradedant nuo tūkstantmečius skaičiuojančių moterų figūrėlių, baigiant Lee Miler fotografijomis iš Hitlerio miegamojo. Šiuolaikinis menas bando nulipti nuo šizofreniškos dabarties adatos smaigalio, kai visa istorija susitraukia iki vienintelės akimirkos. Frederico Jamesono aprašytas postmodernizmas su užsikirtusia amžinos dabarties plokštele jau senokai yra ne gelbėjimosi ratas, bet akmuo po kaklu. Dėl pasaulį apraizgiusių stebėjimo technologijų susitraukus erdvei (pasitelkę „Google“ galite pasidairyti po Australijoje gyvenančios bendramokslės kiemą), laikas tapo svarbiausiu meninių tyrimų objektu. Ne tik trukmė, bet ir jos skaičiavimai, subjektyvus suvokimas, istorinės ir kultūrinės nuorodos.
 

Toks kontekstas palankus aptarti Roko Dovydėno darbus, nes savito santykio su istorija paieškos yra vienas svarbiausių jo kūrybos bruožų. Kitas svarbus aspektas – gebėjimas jungti skirtingas medijas arba pakeisti jų prigimtį: formų kalbą išversti į laike besitęsiantį pasakojimą. Trečias, susijęs su pirmuoju, bet jam netapatus bruožas yra apropriacijos strategijos naudojimas. Galima prisiminti kad ir Čiurlionio bangą su inicialais ant vazos, šalia kurios stovėjo kita vaza su Lochneso ežero pabaisa. Bet dar įtaigiau šie bruožai atsiskleidžia „Lietuvos aido“ galerijoje veikiančioje Roko Dovydėno parodoje „Plėviakojis vs Luohanas: begalybė epizodų“.
 
Kokie tai herojai? Ogi Dovydėno sukurtos ir pasisavintos būtybės. Pasak autoriaus, Luohanas – nušvitęs vienuolis, o Plėviakojis – Lietuvos pelkių veikėjas. Gal koks (nenu)teisiamas politikas, bet nebūtina taip sudabartinti. Juo labiau kad Dovydėnui rūpi ne šiandienės dramos (gal ir rūpi, bet ne šiuose kūriniuose), o mitologinė gėrio ir blogio kova. Gal net labiau – tos kovos neišvengiamybė ir amžinas pasikartojimas, spirale grįžtant į konflikto situaciją vis kitoje vietoje. Šie personažai, įgavę rytietiškų ir ateiviškų bruožų (spėju, kad tarp vazų besimėtančios mažagalvės kaukolytės įrodo dangišką pelkių gyventojų kilmę), eina nuo vieno indo į kitą, įsisuka ir išsisuka, gąsdindami vienas kitą giltinėmis ir griaučiais. Žiūrėti į juos įdomu, ypač kai žvilgsnis nefokusuojamas į atskiras vazas, o aprėpiama skirtingas istorijas vyniojanti visuma.
 
Rokas Dovydėnas kuria keramiką kaip filmą. Keičiasi tik sklaidos būdas. Vietoj juostos ar skaitmeninių signalų projekcijos ekrane matome daugybę trumpų siužetų, kurie sukasi galerijos erdvėje. Ne tiesiogine prasme – nors kyla mintis ir apie besisukančius pjedestalus. Vazą c suvokia kaip informacijos ritinį (arba ritę), kurio turinį supranti ne iš karto, o eidamas aplink. Apžiūrėjimas įveda laiko dimensiją, animuoja ant vazų nutapytus fantastinius personažus. Taigi mes matome ne plokštumoje kuriamą 3D iliuziją, o trimatėse formose įrašytus polifoninio filmo epizodus. Pagal stilistiką ir personažus tai būtų kažkas tarp „Žvaigždžių karų“ ir „Nužudyti Bilą“. Štai kas gimsta Biblijai susijungus su bulvariniu skaitalu ir kinų legendomis.
 
Bet čia tik išorė, kuri keramikoje dažnai tampa tiesiog dekoru. O paviršiaus dekoravimo būdų gali būti kokių tik nori, taip pat ir siužetiškų. Dabar sovietmečio tapybą imitavusios vazos irgi gali atrodyti kaip konceptualus pranešimas – bet tai būtų tyrinėtojo primesta interpretacija. Dovydėnas nedekoruoja, o (re)konceptualizuoja apropriaciją. Paprasčiau tariant – atskleidžia, kad kultūrinių formų ir stilių vagystės, plagiatai ir kopijos egzistavo visada. Menininkas inspiracijų semiasi iš keramikos istorijos. Iki atsirandant europietiškam porcelianui XVI–XVII a. Europos meistrai imitavo kinišką keramiką. Kiniškas porcelianas buvo labai brangus, o europietiški padirbiniai – pigūs (įdomus posūkis, žiūrint iš XXI a. pigių Made in China dirbinių perspektyvos).
 
Taigi Dovydėnas imituoja ne Mingų dinastijos porcelianą, kuriam charakteringas mėlyno piešinio ir balto fono derinys, o europietiškas kopijas. Tai irgi keramikos tradicija – tik tokia, kuri paprastai lieka vadovėlių paraštėse. Tačiau išvilkta į dienos šviesą pasikeitus kontekstui ji tampa ironišku kultūrinės apropriacijos komentaru. Tai nėra tik kelių šimtmečių senumo vagystės pakartojimas ir net ne vagies apiplėšimas. Tai „žemojo“ (kopijos) pakylėjimas į „aukštojo“ (originalaus rankų darbo) rangą, neatsisakant „žemosios“, masinės kultūros atributikos. Iš tiesų gaila, kad „Lietuvos dailės: 10 metų“ parodoje šalia Mindaugo Navako iš kiniškų masinės gamybos vazonų sulipdytų kolonų nestovėjo Dovydėno kinų keramikos apropriacijos. Toks darinys, kaip kultūrų perklojimų pozityvas ir negatyvas, šiandienos meninį gestą reprodukuotų begalinėje perspektyvoje – kaip du sudėti veidrodžiai. O „Apropriacijų“ skyrelis įgautų didesnį kultūrinį svorį.
 
Rokas Dovydėnas nėra keramikas tradicine prasme. Jis yra sukūręs įdomių fotografijų, animacinių filmų, suorganizavęs parodų. 1999 m., projekto troleibusuose „Identifikacija“ metu, jis surengė ekskursiją po senąjį sovietmečio Vilnių, pakvietęs troleibuso keleivius pasižvalgyti po miestą su gide. Vėliau jo kosminiai (tematikos požiūriu) užmojai įdomiai koreliavo su Jono Valatkevičiaus tekstais. Kiekviena nauja Dovydėno paroda tampa pretekstu iš naujo permąstyti tiek menines, tiek teorines suvokimo schemas. „Jis sąmoningai ištrina ribą tarp taikomojo, „dekoratyvaus“ ir „vaizduojamojo“ menų, „tradicinio“ ir „šiuolaikinio“ meno sampratų, tarsi parodydamas, kokios paslankios yra šių ribų konvencijos“, – parodos anotacijoje rašo Kęstutis Šapoka. Šiandienos meno lauke tai ypač aktualu.
 
Paroda veikia iki lapkričio 24 d.
„Lietuvos aido“ galerija (Trakų g. 13, Vilnius)
Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.

 

Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.