7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Grandininė reakcija

 

Vlado Urbanavičiaus skulptūros „Lietuvos aido“ galerijoje

 

Laima Kreivytė
Nr. 40 (1008), 2012-11-09
Dailė
Vladas Urbanavičius. „Pakelta sija“. 2012 m. Autoriaus nuotr.
Vladas Urbanavičius. „Pakelta sija“. 2012 m. Autoriaus nuotr.

 

Vlado Urbanavičiaus „Pakelta sija“ sukabinta grandinėmis. Ne sukaustyta ir ne padabinta: nuo pančių iki papuošalo – tik vienas žingsnis. Ir tai ne tik mastelio klausimas. Grandinės ištemptos kaip lanko stygos. Urbanavičius derina skulptūrų įtampas tarsi muzikos instrumentą. Atrodo, lyg jis stengiasi į mažą senamiesčio kambarį įnešti fortepijoną nepaliesdamas langų ir durų – nors jis užima visą erdvę. Gal fortepijonas nelabai tinkamas pavyzdys – pernelyg įmantri forma. Jį geriau preparuoti ir kabinti ant lubų išverstais viduriais. Urbanavičiui tokioje erdvėje būtų per daug triukšmo, skulptūros ir architektūros linijos nesugultų į vieną partitūrą. O dabar erdvės akustika skamba taip, kad gali išgirsti krentant adatą. Skulptūra, jungianti dvi galerijos sales, tampa savotišku interjero kamertonu – bet kokie dirbtiniai papildymai atšoka it tinkas, bado akis. Keista, bet akių nebado didžiausias parodos objektas – apversta surūdijusio plieno arka.
 
Pastaruoju metu apie Vladą Urbanavičių prirašyta tikrai nemažai – išleista solidi Giedrės Jankevičiūtės knyga, kur apie skulptoriaus kūrybą mintimis dalijasi menotyrininkai ir menininkai. Dar daugiau nuomonių (tai tas polifoninis „liaudies balsas“!) randame Elonos Lubytės parengtoje knygoje „Vieno projekto apkalta“, kur išsamiai analizuojami „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ skulptūrų projektai ir daugiausiai ginčų sukėlęs „vamzdis“ – Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Atrodo, viskas parašyta, išnarstyta po kaulelį, nušviestos politikų, valdininkų, menininkų ir žiūrovų diskusijos ir reakcijos. Tačiau skulptūra išslysta iš raidėmis ir taškeliais nusėtų lapų, nužengia nuo lietuviškų bei angliškų knygų viršelių ir kreiva rūdžių šypsena toliau intriguoja praeivius.
O Urbanavičiaus niekaip nesiseka padėti į „lentynėlę“ – nors daugelis tvirtai žino, į kurią. Aš nežinau – nes pernelyg lengva apsigauti sprendžiant pagal išorinius požymius: medžiagas, formas, kompoziciją. 7–8 dešimtmetis, industrinė (anti)estetika, rūdžių pliūpsniai išblizginto korporacinio meno ir tviskančios didmiesčio didybės apsupty. Čia išsilavinimas ir pakiša koją, nes trukdo įsižiūrėti. Pramušti pirminį atpažinimo ir asociacijų lukštą.
 
Urbanavičiaus darbai iš tiesų tinka mokytis skulptūros istoriją. Ne tik kūrinių, bet ir jų interpretacijų, kurios keičiasi su kiekviena karta. Herbertas Readas pakalbėtų apie „naująjį geležies amžių“, Rosalind Krauss – apie išsiplėtusį skulptūros lauką, Miwon Kwon – apie skulptūros reikšmės eksternalizaciją ir fotografiškumo internalizaciją, kai vietos specifikos kūrinys neatskiriamas nuo savo rėmo, t.y. konteksto. Urbanavičiaus skulptūros yra tarsi DNR grandinė, kurioje užkoduoti ir protėvių genai, ir nauja informacija.
 
Tie, kurie gilinasi į skulptūros istoriją, iš karto pamatys, kad menininkas ne kartoja, o perkuria, ironizuoja, apverčia pirmtakų principus. Dažnai minimas Urbanavičiaus formų minimalizmas. Tai sakyti galima nebent metaforiškai, turint galvoje lakonišką, neįmantrią plastinę kalbą. Bet idėjinės nuostatos skiriasi iš esmės – minimalistai sureikšmino tūrį paniekindami vidines erdves. Jų pasikartojančios geometrinės formos pjovė metaforas – jokių asociacijų, tik matematinė seka! Urbanavičiui vidinė erdvė ne mažiau svarbi už išorinę. Tu gali matyti, praeiti kiaurai. Asociacijų grandinės žvanga tiesiogine ir perkeltine prasme, ištempusios sijos galus – niekaip nepateisinsi jų tik funkcionaliomis reikmėmis. Grandinės „rakina“ ir „puošia“, jos smulkina, virsta „ažūru“.
Milžinišką lanką primenanti surūdijusi sija jungia prieškambario salę su vidine sale. Paremia lubas tarpduryje ir plaukia neplaukdama, linguoja neatlikdama judesio. Tas numatomas judėjimas, žmogaus judesys – dar vienas minimalistams tolimas bruožas.
 
Bet nuotolį matuojame ne į praeitį, o į ateitį. Pirminės architektūrinės konstrukcijos Urbanavičiui neatsiejamos nuo konkrečios vietos. Ne kaip Richardui Serra, kuris vietos specifiką suvokia it monolitišką fizinės erdvės ir meno kūrinio kentaurą („Patraukti skulptūrą iš jai skirtos vietos reiškia ją sunaikinti“), – o vietą kaip diskursyvų darinį. Kaip rašė Miunsterio skulptūrų projekto 2007 m. kataloge Miwon Kwon, „vietos specifika (site specificity) kaip metodas visada siekia nukreipti kritinį žiūrovo dėmesį nuo „kūrinio“ į „vietą“, kuri nulemia ir įrėmina abu; vietos specifika šį rėmą įtraukia į kūrinio lauką. Vietos specifikos menas yra tarsi rodyklė, nuoroda į tam tikras išorines sąlygas.“ Akcentuojama vietos specifikos slinktis nuo konkrečios lokacijos į diskursyvią erdvę.
Erdvė gali būti konkreti, bet svarbiausia – ne fizinis, o konceptualus įvietinimas. Pavyzdžiui, „Lietuvos aido“ galerijos istoriniame senamiesčio pastate Trakų gatvėje atsiranda lubas parėmusi Urbanavičiaus kolona – ji įsiterpia į architektūrą. Nebūtinai tai turi atsitikti šioje vietoje – gali būti ir kitoje salėje. Skulptorius iš vidaus apčiuopia formų jungtis, bet neužmezga mazgų. Jo formos nesukimba mirtinai kaip Mindaugo Navako – jo „Kablys“ panardina stalinistinį frontoną. Urbanavičiui svarbesnės ne išorinės, o vidinės įtampos. Todėl ir kolona primena milžinišką televizoriaus saugiklį – metaliniai galai, stiklinis vidus. Jei tiksliau – galai iš metalinių statinių, o vidurys – iš plastmasės.
 
Štai dar vienas bruožas, kuris dažnai prasprūsta „pasikausčiusiems“ žiūrovams pro akis. Urbanavičius savitai naudoja ready-made objektus. Jo apropriacijos dažniausiai turi ne tik konceptualų, bet ir energetinį krūvį. Tai susiję ne tiek su šamanizmu, kiek su simbolinės hierarchijos apvertimu – arba išvertimu į išvirkščią pusę. Skulptorius yra liejęs kolonas iš betono naudodamas senas automobilių padangas. Panaudotos ir išmestos padangos tampa laikmena ir sustingsta į nemobilų nereikalingumo monumentą.
Kolona-saugiklis iš statinių kalbasi ne tik su architektūra ir galerijos erdve, bet ir su kita kolona iš sijos ir dviejų plūgų, kurie atstoja bazę ir kapitelį. Vertikalė praranda vertinamąjį svorį – „kaip danguje, taip ir ant žemės“. Urbanavičiaus parodą galima apžiūrėti stačiom, gulom, ropom – arba tiesiog mintyse vartant galerijos erdvę. Skulptūros yra tarsi laikrodžio detalės, kurios ne tik verčia mechanizmą tiksėti, bet ir subalansuoja jėgas.
 
Vladas Urbanavičius negręžia skylių lubose ir grindyse. Bet jam tikriausiai artimas Gordono Matta-Clarko alternatyvus požiūris į pastatus ir vidines erdves. Clarkas rašė: „Mus labiau domina metaforiškos tuštumos, angos, atliekamos erdvės, neišvystytos erdvės... Pavyzdžiui, vietos, kur jūs stabtelite užsirišti batraiščių, – vietos-pauzės jūsų kasdieniniame judėjime.“ Urbanavičiaus partitūroje pauzės tokios pat svarbios kaip ir „permiksuota“ skulptūros DNR grandinė. Kiekvienas ją iššifruos savaip.
 
Paroda „Pakelta sija ir kiti dalykai“ veikia iki lapkričio 10 d.
„Lietuvos aido“ galerijoje (Trakų g. 13, Vilnius)
Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.

 

Vladas Urbanavičius. „Pakelta sija“. 2012 m. Autoriaus nuotr.
Vladas Urbanavičius. „Pakelta sija“. 2012 m. Autoriaus nuotr.
Vladas Urbanavičius. „Kiti dalykai I“. 2012 m. Autoriaus nuotr.
Vladas Urbanavičius. „Kiti dalykai I“. 2012 m. Autoriaus nuotr.
Vladas Urbanavičius. „Kiti dalykai II“. 2012 m. Autoriaus nuotr.
Vladas Urbanavičius. „Kiti dalykai II“. 2012 m. Autoriaus nuotr.