Autorius: Linas Bliškevičius

Linas Bliškevičius

Apie kažką, bet ne apie Jakubo Chomos parodą „Resilience“ projektų erdvėje „Editorial“

Prieš išlįsdamas į saulės šviesą žaidžiau „World of Warcraft“ ir tikrinau savo veikėjo DPS (padaroma žala per sekundę) ant Training Dummie’so (treniravimosi manekenas), tokio mechaninio NPC’o (nežaidėjo veikėjas, arba botas). Ar nebus taip, kad koks nors per daug savimi pasitikintis kritikas nelaiko menininkų savo Training Dummie’ais? Panašu, kad tokių rašytojų yra.

Linas Bliškevičius

Paroda „Kolega iš kitos genties. Menininkas susitinka su verslininku“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Andrejaus Polukordo instaliacija Nacionalinėje dailės galerijoje, pavadinta „Galeristo įrankiai“, – viskas, ko reikia respektabiliam verslininkui, kuris panoro išbandyti savo jėgas meno rinkoje. Galerijos direktoriumi prisistatantis menininkas savo darbą eksponavo grupinėje parodoje, kurios tema – menininko kolaboracijos su verslininku problema, tokio bendradarbiavimo plėtros galimybės. Tačiau būtent Polukordas išsiskyrė ištisa ikonografine sistema ir keistumu, nusviedžiančiu į tuos laikus, kai net ir aukščiausi pareigūnai gyveno pavojuje.

Linas Bliškevičius

Paroda „Kontr-argumentas II“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune

Jūsų Mylystoms, galingiausiems Lietuvos „kritikams“ ir kritiškiausių minčių be jokio skausmo Perėtojams – „Kontr-argumentui“ šįjį nuskurusį liesą, nepaklusnybe aimanuojantį, dekadentišką bei modernišką tekstą pašvenčiu, nužemintajai melsdamas gerai, gerai pasūdyti ir galingiausios „kritikos“ kamine puikiai išrūkinti, kad būtų skani jo liesa prasmė. Juozapo A. Herbačiausko žodžiais iškart save sumenkinęs, kreipdamasis klausiu, ar įmanoma patekti tarp dangiškųjų karžygių, neatsidūrus situacijų labirinte, pamokančiame praeities archyve, stumiančiame, bet ne visuomet iš savęs išleidžiančiame.

Linas Bliškevičius

Artūro Railos kūrinys „Ad Fontes!“ uždaromoje „Sodų 4“

Anno Domini 2019 pasirodė kvietimai į įvykį projektų erdvėje „Sodų 4“, antroje Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos (LTMKS) susirinkimų vietoje po „Malonioji 6“. Erdvės uždarymo renginiu hagiografiškai paskelbtas Artūro Railos šventųjų relikvijų prisiminimas. „Ad Fontes!“ (lot. link ištakų) – skelbė visuotinis LTMKS susirinkimas!

Linas Bliškevičius

Amerikiečių menininkės Ellie Hunter paroda „At Bay“ projektų erdvėje „Editorial“

Aš nežinau, apie ką ši paroda. Abejonė mane verčia žengti transcendentinį žingsnį ir ieškoti, kas slypi už jos iliuziško fasado. Nesinori parodos dekonstruoti materialistiniais terminais, viską suvedant į objektus ir jų santykius, bet ar to galima išvengti žvelgiant į daiktus.

Linas Bliškevičius

Eglės Karpavičiūtės paroda „Making Myself“ galerijoje „The Rooster Gallery“

Prie galerijos, įsikūrusios viename negražiausių dangoraižių, galima užuosti kokybę, kuria dvelkia „The Rooster Gallery“ (Gynėjų g. 14, Vilnius). Tokia nutolusi ir vieniša galerija primena Šveicariją, kur patekus užplūsta saugumo jausmas, o visos medžiagos atrodo kokybiškesnės ir net atidarymų gėrimai atrodo brangesni, it gryni pinigai, tekantys gerkle. Tikrovėje, žinoma, nebūtinai taip yra. Tikrovė panaši į žmones žurnale „Žmonės“. Šiame populiariame leidinyje, taip stipriai norinčiame būti aukštosios kultūros dalimi, dažnai publikuojamos nuotraukos, kuriose žymūs žmonės daro tai, dėl ko ir yra žymūs, – pozuoja. Šioje laisvalaikio spaudoje buvo ir straipsnis apie Eglės Karpavičiūtės parodą „Making Myself“ („Kuriant save“), kurioje meniškai tiriamas meno pasaulis ir jo žmonės.

Šios parodos eksponatai – paveikslai – pateikiami kaip nutapytos spaudos fotografiją primenančios kompozicijos, kuriomis liudijamos menininkės įžvalgos apie pasaulį. Bet kažkur tarp tokių meninių sprendimų lakioja piktosios komercializmo dvasios, kurių neišvaikys jokie kunigai ir iškalbinga tyla apie tapytojams taip rūpimas gildijos problemas. Norėdamas išlikti su pretenzijomis į objektyvumo iliuziją, panorau savo jutimus argumentuoti. Savo neišmanymui kompensuoti kreipiausi į kelis tapytojus, panorusius likti anonimais, ir paklausiau, ką jie maną apie tokią tapybą ir šią parodą. Patogumo dėlei, visas jų nuomones sutrauksiu į vieną Tapytojas X figūrą, su kuria ir polemizuosiu.

Linas Bliškevičius

Arba apie platesnius kultūros padėties kontekstus

Perskaitęs Lino Bliškevičiaus tekstą „Proklamacija“, negalėjau nesureaguoti į jį, tačiau norisi ne tiek prieštarauti, kiek papildyti šio diletanto įžvalgas. Rugpjūčio mėnesį kultūros ir meno žmonės, iš viso beveik 70 mūsų mokslininkų, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę su prašymu leisti sudaryti Dailėtyros programos pirmakursių grupę, lanksčiai pritaikant rentabilumo grupės reikalavimus.

Linas Bliškevičius

Proklamacija

Rugsėjo 7 d., per Vilniaus galerijų savaitgalį, Kompozitorių namuose vyko diskusija „Kaip pagarsinti šiuolaikinį meną?“ Atrodo, kad pagrindinis taip keliamo klausimo tikslas yra meno sujungimas su visuomene. Buvo minimos jau pabodusios mintys apie parodų aprašymų sudėtingumą, šiuolaikinio meno neįskaitomumą. Pabrėžtos esminės sklaidos problemos, vaizdų įtekstinimo galimybė. Kalbėta apie tai, kaip būtų galima pritaikyti reklamines strategijas, leidžiančias populiarinti šiuolaikinį meną. Atrodytų, kad viskas kultūros sferoje yra gerai ir visko joje pakanka, belieka galvoti tik kaip efektyviau prekiauti.

Akivaizdu, kad ne! Tai rodo ir rugsėjo 17 d. įvykęs kultūros darbuotojų protestas siekiant gyventi oriai. Protestas atrodė liūdnai: abstrakčios skanduotės, armonikos, dominavo regionų kultūros institucijų darbuotojai. Anot premjero, kultūros darbuotojų noras gyventi, o ne egzistuoti, neturi pagrindo. Iš minios performatyvumo estetikos pobūdžio buvo galima suprasti, kiek šioje valstybėje investuojama į kultūrą. Bet nekalbama apie esminius veiksnius, nulemiančius sunkią kultūros padėtį – socialinę atskirtį ir vis labiau spaudžiamą vidurinę klasę.

Linas Bliškevičius

Šiuolaikinio Lenkijos ir Lietuvos meno paroda Šiuolaikinio meno centre

Paroda „Laukiant kito atėjimo“ pasirodė įdomesnė nei „13 Baltijos trienalė“, kurią tuo metu subtilumu perspjovė kompaktiškesnis variantas – rezidencijų erdvėje „Rupert“ vykusi paroda „Susipynusios istorijos“. „Laukiant kito atėjimo“ paskatino gilintis ir pripažinti, kad nė viena iš trijų nėra geresnė ar blogesnė, o tiesiog kitokia.

Linas Bliškevičius

Apie kolekcijos „Insomnia“ pristatymą

Naujosios kartos drabužių dizaineriai Modesta Kremerytė ir Deividas Katkus yra spjūvis „tradicionalistams“. Kūrėjai, pasivadinę „KREMER“, Naugarduko g. 34 esančioje kūrybiškoje drabužių ir aksesuarų parduotuvėje „1988“ (dabar „Avant-Grad“) pristatė kolekciją „Insomnia“, bet pristatymas nebuvo konvencionalus. Savosios vaikystės artefaktų ir subkultūrų maitvanagiai ratus suko aplink raudona šviesa spindinčią ryto žvaigždę, pačią Liuciferio irštvą – veiksmo vietą. Prie pat įėjimo į ją įsikūręs medinių suolų ir cepakų kabakas taip pat buvo užsakęs muzikantus, kurie, apsivilkę imaginaciniais tautiniais kostiumais, fetišizmu savajam stiliui mažai kuo skyrėsi nuo „prabangių šiukšlių“ (iš parodos anotacijos) minios. Auskarai speneliuose ir suplyšusios tinklinės pėdkelnės, metalinės grandinės ir lateksas ant raumeningos vyriškos kojos, tatuiruotės ir gašlybės – vakarietiškos degeneracijos ženklai – lydėjo karnavalą primenantį atidarymo renginį.