7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Hapax legomenon

Artūro Railos kūrinys „Ad Fontes!“ uždaromoje „Sodų 4“

Linas Bliškevičius
Nr. 5 (1284), 2019-02-01
Tarp disciplinų
Artūras Raila, prie kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmento. Partitūra remiasi 1993 m. kūriniu „80 skaidrių karuseliniam projektoriui“, ją atliko sunkiojo roko gitaristas Fisheris. Sausio 22 d. 17 val. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo
Artūras Raila, prie kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmento. Partitūra remiasi 1993 m. kūriniu „80 skaidrių karuseliniam projektoriui“, ją atliko sunkiojo roko gitaristas Fisheris. Sausio 22 d. 17 val. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo

Anno Domini 2019 pasirodė kvietimai į įvykį projektų erdvėje „Sodų 4“, antroje Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos (LTMKS) susirinkimų vietoje po „Malonioji 6“. Erdvės uždarymo renginiu hagiografiškai paskelbtas Artūro Railos šventųjų relikvijų prisiminimas. „Ad Fontes!“ (lot. link ištakų) – skelbė visuotinis LTMKS susirinkimas! O ištakos slypi emisijos apaštalų darbuose – kūriniuose, kurie tada ir „pradėti vadinti šiuolaikiniu menu“. Istorija pasakoja, jog būta etapo, kurio metu nustatyti meno mokymo, institucijų ir disciplinų, raiškos bei teoriniai klausimai, išleisti įvairūs dokumentai, bulės. Ir nors visa tai lydėjo vaidai dėl galios pozicijų, žemiškųjų gėrybių, ir tai buvo nemalonu, vienos erezijos, nepaisydami schizmos, meno tėvai sutartinai atsisakė – arijonistinė dogma buvo įveikta meną paskelbus kaip esantį keliuose asmenyse – tarpdisciplinišką.

 

Tais laukinio kapitalizmo laikais įkurta „Metastudija“, o vėliau jos pagrindu ir LTMKS. Pastarosios sąjungos tiesioginė pasekmė ir buvo projektų erdvė „Sodų 4“ bei šios paskutinės apeigos, per kurias prikeltas vienas iš pirmųjų tarpdisciplininio meno kūrinių. Susirinko gausybė piligrimų. Sustoję ratu, jie pasitiko šventiką su muzikinėmis regalijomis rankose. Pasigirdo gitariškasis choralas, ženklinantis tarpdisciplininio kūno transsubstanciacijos dogmos tikrumą – čia ir dabar skulptūra, ugnis ir skaidrės virto stebuklą liudijančia videomedžiaga bei lyg šventąja dvasia viską pripildančiu garsu. Dangiškosios muzikos apsuptyje ne liūdesys, o susikaupimas žymėjo maldininkų veidus, nes tai buvo mistinė patirtis, ir ji buvo gera. A. Raila ant grindų pateikė kabalistinę schemą, o ant sienos – skaidrių išklotinę lyg iš viduramžių manuskriptų. Juos kontempliuodami dvasininkai, it į ikonostatą žvelgdami, savo protuose girdėjo angeliškas saliagas ir velniškuosius rifus.

 

Visas šis apreiškimas buvo nuoroda į pradžių pradžią. Štai aš, sėdėdamas savo darbovietėje – slaptuosiuose Vatikano archyvuose, – radau tokį liudijimą apie Artūro Railos kalbą, pasakytą ištakose, lūžio metu, ir atskleidžiančią ne tik to meto retoriką, patosą, bet ir naujos epochos šauksmą: „Tada A. Raila, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: „Akademščikai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais itin senoviški. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų kūrinius, radau vieną su užrašu: „Skulptūros dievui“. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate. Menininkas yra Meno ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas formos ir turinio valdovas, gyvena ne XIX amžiaus sąvokose ir nėra kitų rankomis kaustomas, tarsi jam reiktų tęsti kažką nugyvento. Jis juk pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. Iš daugybės šaknų jis išveda savuosius sprendimus Mene. Tai jis nustato savo laiko raiškos ribas, kad pameistriai ieškotų savasties ir tarytum apčiuopomis ją atrastų, nes ji visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų būtovės slėpiniai: „Mes – Vakarų kultūra.“ Todėl, būdami Vakarų forpostu, neturime manyti, jog Menas panašus į klumpes, rūpintojėlius, langų apvadus arba į figūratyvinius, realistinius, tradicinius kūrinius. Ir štai menas nebepaiso anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti. Atsivėrimas į Vakarų rinką nustatė, kad dabar teisingai bus teisiamas menas, kuris prisikėlė iš numirusiųjų.“ Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: „Apie tai paklausysime kitą kartą.“ Šitaip A. Raila paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Iš jų – naujoji karta ir visi bendraminčiai. Taip A. Railai ir suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.“

 

Atsivėrus pasauliui bei atsitraukus komunistams, A. Raila pradėjo savo eksperimentus, o vienas jų ir buvo jo paties kūryboje lūžį žymintis darbas, tuo metu eksponuotas Vilniaus menininkų rūmuose (dab. LR Prezidentūra). Jame vaizduojamas menininko kurtos medžio skulptūros sudeginimas. Tai buvo it atsivertimas iš „medinuko“ į „medijuką“ – skulptūros sąvoka persikėlė į „80 skaidrių karuseliniam projektoriui“ (1993). Tačiau provaizdžio, pačios skulptūros vizualumas vertė įžvelgti absoliučiai tikėtiną konotaciją – „Degantis krūmas“. Jis, nors ir buvo degantis, neišnyko liepsnose, o tapo dokumentuotu kadruose, kuriuose ir išlieka šios teofanijos liudijimas. Sielą nušviečianti ugnis, kurios nebuvo pačiame renginyje, vis dėlto emanavo šilumą per neišsakymą, per nuorodas, kurios pasakoja meno ir paties žmogaus istoriją.

 

Apie ugnį kalbėdamas, vienas garbus „teologas“ Umberto Eco teigė, jog „ji yra tas gaivalas, kuris, nors mūsų gyvenime išlieka pamatinis, labiausiai rizikuoja būti užmirštas“. Būtent šio pirminio prado funkciją dažnai perima elektra, nematoma energija. Puikioje bažnytinėje metrikoje, LTMKS puslapyje letmefix.lt, galima rasti, jog skaidrių serija virtęs kūrinys buvo eksponuojamas projektuojant vaizdą židinyje, prie kurio dabar šildosi prezidentė. Židinys simboliškai tapo kažkuo panašiu į namų ugnį pakeitusį televizorių. Bet liepsna yra stipresnė už įvairias laidas ir apskritai žemės gyventojų kultūrą lydi nuo pačių šaknų. Galbūt ugnies atradimas žmogui ir tapo civilizacijos pradžia. Taip ir A. Railos prometėjiškasis aktas tapo simboliška nauja pradžia.

 

„Ugnis yra kiekvienos transformacijos įrankis ir norėdami ką nors pakeisti pasitelkiame ugnį“, tačiau tam, kad įvyktų transformacija, kažkas turi būti sunaikinta ir perkelta į praeitį. Ir vis dėlto menininko akyse tai negalėjo būti vien tik apostazė, kuri, anot kanonų teisės, įvyksta tuomet, kai apie tai viešai paskelbi. Jam reikėjo ne sunaikinti, o medijuoti, fiksuoti. Matyt, iš čia ir kyla įsimbolinimas, per kontekstą atveriantis istorinį Lietuvos meno raidos etapą ir su juo susijusį kultą. Centru manojoje apvaizdoje tapo pradžių pradžios prisiminimas, įvaizdinantis herakleitiškąją pirmąją substanciją – ugnį, kurią pasitelkęs šis netikėlis pagonių mąstytojas norėjo atskleisti mintį, jog pasaulyje viskas kinta. Štai Biblijoje ugnis tampa dieviškojo apreiškimo vaizdiniu. Pseudodionisijus Areopagietis ugnį šventųjų raštų kontekste suprato kaip „viršsubstancinę substanciją“, neturinčią formos. Matyt, tokia ugnies prigimtis ir simbolinis kapitalas paskatino A. Railos mistines vizijas, žyminčias gaivališką naujojo laiko pradžią ir nuolatinį bei stabilų, tiesiog fatalistinį meno kismą. Savojo amžiaus pasišauktas A. Raila tapo vienu iš tų ganytojų, kurie išvedė menininkus iš praeities vergijos ir nuvedė į „pieno ir medaus, instaliacijų, performansų ir videodarbų žemę“. Tiesa, nepaisant visų apreiškimų, Raila išliko kuklus ir nepriskiria sau nuopelnų, sakosi sąmoningai niekada neoponavęs instituciniam diskursui, o tiesiog daręs tai, kas tuo metu buvo privalu. O privalu buvo veržtis iš monistinės meno sampratos. Taip ir buvo pradėta lietis iš taksonomiškų disciplinų.

 

A. Railos etapinio kūrinio atkūrimas, skirtas paskutinei „Sodų 4“ veikimo dienai ir žengimui kito adreso link, atskleidė šią dangiškąją ugningojo naujųjų meno formų užkariavimo viziją ir privertė atiduoti pagarbą menininkui, menui ir širdžiai mielai, mažytei savo forma, bet itin plačiai savo turiniu ir tiek daug įdomių parodų pristačiusiai LTMKS erdvei „Sodų 4“.

Artūras Raila, prie kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmento. Partitūra remiasi 1993 m. kūriniu „80 skaidrių karuseliniam projektoriui“, ją atliko sunkiojo roko gitaristas Fisheris. Sausio 22 d. 17 val. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo
Artūras Raila, prie kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmento. Partitūra remiasi 1993 m. kūriniu „80 skaidrių karuseliniam projektoriui“, ją atliko sunkiojo roko gitaristas Fisheris. Sausio 22 d. 17 val. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo
Artūras Raila, kūrinio „80 skaidrių karuseliniam projektoriui“ fragmentas. 1993 m.
Artūras Raila, kūrinio „80 skaidrių karuseliniam projektoriui“ fragmentas. 1993 m.
Artūro Railos kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmentas. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo
Artūro Railos kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmentas. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo
Artūro Railos kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmentas. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo
Artūro Railos kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmentas. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo