Autorius: Linas Bliškevičius
Linas Bliškevičius
Mintis su daug galvų
Dar kartą apie parodą Šiuolaikinio meno centre
Pasaulį gerai apibūdina garsus politikas Donaldas Rumsfeldas. Viena jo politinio gyvenimo formulė, atsispindėjusi ir jo autobiografinės knygos „Žinomi ir nežinomi: memuarai“ (2012) pavadinime, skamba taip: „Ataskaitos, sakančios, jog kažkas neįvyko, mane visuomet domino, nes, kaip mes žinome, yra žinomi žinomieji; yra mums žinomi dalykai, apie kuriuos mes žinome. Mes taip pat žinome apie dalykus, kurių mes nežinome; kitaip tariant, mes žinome, kad yra dalykų, kurių mes nežinome
Linas Bliškevičius
Teletabių valanda
Apie Kazimiero Brazdžiūno paveikslą „Oh my god!“
Krykštaujanti ryto saulytė, skaisčiai mėlynomis akimis pažvelgianti į tik pabudusį ryškiai žalią lauką ir į ją atsisukančias, užsimiegojusias gėlytes. Besisukančio gamtamylio vėjo malūnėlio fone teletabius budina malonios pasaulio dvasios balsas: „Iš tolybių, už kalnų, paskubėkit, bus smagu.“ Iš žemės išlendantis garsiakalbis praneša gerąją naujieną – atėjo „Teletabių valanda“.
Linas Bliškevičius
De Tribus Regibus Mortuis
Apie susidūrimą su mirtimi
„Jokie kiti laikai taip primygtinai ir be paliovos nediegė kiekvienam žmogui minties apie mirtį kaip penkioliktasis šimtmetis. Per visą gyvenimą be atvangos aidi šauksmas: memento mori.“(1) Taip nutiko dėl visą Europą apėmusių epidemijų, kurias sukėlė mažos bakterijos Yersinia pestis. Didžiausia ir viską pradėjusi maro banga net įgavo savo vardą – „Juodoji mirtis“, nes į amžinąjį patalą sugulė nesuskaičiuojama daugybė Europos gyventojų. Šių laikų genetikai teigia, jog didieji marai į senąjį žemyną atkeliavo iš Kinijos kartu su pirkliais, diplomatais, armijomis ir žiurkėmis laivuose. Prekybos keliai visuomet buvo maro arterijos, papuošusios žmones pūliais prasprogstančiomis juodomis žaizdomis, o Europą užliejusios mirtimi. Vaizdų būta tokių žiaurių, jog viduramžių pabaigoje pradėta abejoti net Meilės evangelijos idealais, kaip neatitinkančiais tikrovės.(2) Pasaulį lyg išvalyti turėjęs prakeiksmas buvo didžiausias nuo VI a. ir pakeitė visuomenę, jos kultūrą ir ekonomiką, net viduramžių scholastika patyrė neatkuriamą nuosmukį(3), visuomenę apėmė gedulas, o žmogų lydėjo nuolatinės fatališkos nuojautos šešėlis. Todėl XV a. teologas Dionyzas Kartūzas savajame didiko gyvenimo vadove perspėja: „O kai jis į patalą gulasi, tegu atmena, kad lygiai taip pat, kaip dabar jis pats į patalą gulasi, greitai jo kūną kiti paguldys į kapą.“(4) Tačiau gyvenimas nesustoja net skęsdamas visuotinėje agonijoje. Žmogus visuomet norėjo žinoti ir priežastis, ir pasekmes, galų gale kas seks po to.
Linas Bliškevičius
Corpus delicti
Paroda „Kontr-argumenas III“ galerijoje „Meno parkas“
Tokius, kurie nori nuversti teisėtą ar neteisėtą meninę konjunktūrą, nebepripažįsta autoritetų, paniekina nusistovėjusias vertybes ir skelbia naujas, išjuokia gerus papročius ar morališkai žaloja jaunuomenę, yra įprasta teisti. Nenuostabu, kad bet koks institucinės ar įprastesnės kritikos žingsnis reikalauja drąsos ir atneša naujų vėjų, bet galų gale vis tiek yra pasmerktas virsti kita konjunktūra. Tačiau kai atsivėrė trečioji „Kontr-argumento“ paroda, sutiktam vienam jos kuratorių Kazimierui Brazdžiūnui pasakiau, kad ši paroda nusipelnė panegirikos. Šįkart žiemą sudrebino griaustinis!
Dar prieš įvykį organizatoriai spaudoje nusakė, apie ką bus ši paroda: apie institucinę kritiką, „šiuolaikinių meno mugių ar saloninės [...] tapybos ekspozicijas, ribotus rinktinių dailininkų, akademistinius kanonus bei visuotinai priimtinus grožio standartus“ (Austėja Mikuckytė-Mateikienė, Jaunoji tapyba griauna ekspozicinę erdvę, lrt.lt, 2020). Sąvokų ir nuorodų pilnatvė skamba ausyse – medijų reprezentavimo problemos, suvienodėjimas, masių poreikio tenkinimas, produkto kūrimas, kūrinių bei parodų komercinis aspektas, vietos specifiškumo ignoravimas, turinio ir formos vienovės nepaisymas, eksponavimo, kuravimo, menininkų tarpusavio bendradarbiavimo, parodinių bei galerinių erdvių ir institucijų problematika, tapybos, kaip mąstymo ar tarpusavio bendradarbiavimo priemonės, aspektai ir t.t.
Linas Bliškevičius
Kai pasidaro nuobodu
Adelės Pukelytės paroda „Dvi linijos, trys žalios ir mėlyna“ Pamėnkalnio galerijoje
Adelės Pukelytės parodoje „Dvi linijos, trys žalios ir mėlyna“ tvyro švara ir asketiškumas. Eksponuojami aštuoni tapybos darbai iš dviejų ciklų: du peizažai ir šeši tapybos darbai – „sistemos“. Parodos anotacijoje autorė teigia, kad jos „tapyba paprasta“, tačiau žvelgiant į peizažus norisi nesutikti, nes juose menininkė atsiskleidžia kaip gebanti įveikti vieną svarbiausių paveikslo sudedamųjų dalių – spalvų – keliamą iššūkį. Tačiau šešios kūrinių kompozicijos kelia abejonių dėl bendros ekspozicijos, tarsi prašosi aiškaus ciklų atskyrimo, nes šie kūriniai įveda nuobodulio dėmenį.
Linas Bliškevičius
Pomirtinis gyvenimas
Tapybos ir fotografijos santykis Donatos Minderytės parodoje „Vartų“ galerijoje
Kai buvo išrasta fotografija, apie tai išgirdęs tapytojas akademistas Paulis Delaroche’as sakė: „Nuo šios dienos tapyba mirusi.“ Daugelį amžių mene dominavusią mimetinę tradiciją dabar buvo galima išpildyti pasitelkus technologiją. Ji pakeitė tapybą, nes šiai nebeliko prasmės tarnauti tikrovei, ir „jau 1855 m. Antoine’as Wiertzas pasveikino fotografiją kaip tarpininką, kuris leidžia menininkams susitelkti į filosofinius meno aspektus“. Paskelbta pirmoji tapybos mirtis reiškė, kad reprezentacijos funkciją geriau atliko pati gamta, piešdama ant jautraus paviršiaus. Bet fotografija vis dar stokojo spalvos ir neturėjo to, kas esminga tapybai, – subjektyviojo dėmens. Vaizduotę ir klaidas pakeitęs fotografinis faktas ištirpina charakterį, o dėl per didelio smulkmenų kiekio kūrybai nesuteikia mąstymui būdingo pavidalo – vieną akį turinti kamera neteisingai perteikia suvokimą, nes „protas filtruoja ir akcentuoja“.
Linas Bliškevičius
Verbum interius
Kristinos Inčiūraitės paroda „Apmąstant moteris“ Romoje
„AlbumArte“ šiuolaikinio meno parodų erdvėje Romoje vyksta Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Apmąstant moteris“ (ją papildo ir performansas MAXXI muziejuje „Fragmentas kaip priežodis“, kurio išvysti nepavyko dėl žemiškų priežasčių). Autorė atsisako lengviausio kelio, kuris pabrėžiamas kiekviename tekste apie ją, – problematikos suvedimo į reprezentacijas per kūną. Autorei būdinga pasitelkti kitas moteris, o ir šios dažnai lieka tarsi paslėptos.
Linas Bliškevičius
Atleiskit už visa tai
Apie išgyvenimus parodoje „Mūsų asmenukė“ MO muziejuje
Menininką galima suvokti kaip jaunuolį, kuris įsimylėjo savo mentalinį atvaizdą vandenyje ir panoro jį įamžinti, kad ne jis vienas galėtų pasidžiaugti jo dailumu. Sodri to išraiška yra autoportretas, selfis ar tiesiog kūrinys. Tačiau kodėl jaunam žmogui to prisireikia? Gal visuomenė kelia per aukštus reikalavimus, sureikšmina klaidas ir šiaip visuomet nepatenkinta, todėl reikia priešintis kuriant savo tikrovę? Ar aš darau tą patį? Ir apskritai, kam viso to reikia? Iškart ir meldžiu atleidimo už šią dėmesio nevertą tiradą, o menininkus tik skatinu toliau užsiimti ta pačia veikla, kuria jie dėl pašaukimo užsiima.
Linas Bliškevičius
Technologinė redukcija
Dabarties tapybos gaminimo klausimai
Anot dailėtyrininkų geltonosios biblijos: „technikų ir technologijų indelis į kūrinio suvokimą ir interpretacinį potencialą yra esminis dailės ir dailėtyros ištakų dėmuo.“ (Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos, vadovėlis, sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidyklą, 2012, p. 39). Nuo tapybos darbų analizės neatsiejami technologinių sprendimų klausimai, nes jie daro tiesioginę įtaką meno kūrinio galutinei formai ir estetinei išraiškai. Iš vienos pusės technologijos leidžia tapybą išplėsti iš savo pačios sąvokos, savo galimybių ribos. Pavyzdžiui Povilas Ramanauskas, savo ciklu „Lanksčioji tapyba“, išsiplečia iš greenbergiškos sampratos ir siūlo ribišką traktuotę – tarp tapybos ir skulptūros/instaliacijos, o tai atkartoja ir po abstrakcionizmo bangos atsiradusį linkį į konceptualų meną ar tapytojų bandymus išeiti už technologiškai apibrėžtos medijos. Bet iš kitos pusės, dažnai taikant įvairias technologijas, nesiekiama išplėsti tapybos sampratos konceptualiai. Neretai tai tampa tik efektyvesnio instrumentarijaus paieškomis.
Linas Bliškevičius
Pictor stultus
Linas Bliškevičius kalbasi su tapytoja Monika Radžiūnaite
Kiekvienas menininkas turi pirmą kartą patirti tai, kas jį lydi visą karjerą. Nuo pirmo paveikslo, studijų semestro, pirmosios parodos, kritikos straipsnio, pirmųjų pardavimų iki oficialios iniciacijos apeigos – gynimų. Tada trūksta tik pirmojo interviu ir pripažinimo. Pirmą interviu man duoti sutiko tapytoja, ką tik pristačiusi savo VDA baigiamuosius darbus galerijoje „Vartai“.
